Sovietmečiu paskelbta – miestą sudegino ir sugriovė fašistiniai okupantai. Ar tai tiesa ? Leidykla „Briedis“ pristato Antano Verkelio monografijos „Kas sugriovė Vilnių“, dokumentų pagalba atskleidžiančios tikruosius miesto griovimo kaltininkus, ištrauką. Tai antroji serijos „Vilnius liepsnose“ knyga, apimanti laikotarpį nuo 1941 iki 1960 metų. Joje apie 600 mažai žinomų arba nežinomų iliustracijų, fotografijų, aeronuotraukų, žemėlapių. Leidinys knygynuose pasirodys š.m. liepos mėn. pabaigoje.

Pateikiame knygos ištraukas.

[...] Fester Platz įgulą triuškinti turėjo užbaigti 5-osios armijos šarvuotieji daliniai ir šaulių divizijos. 1944 m. liepos 10 d. vakare sovietams jau atrodė, kad vokiečiai sumušti. 144-osios ŠD štabo viršininkas pplk. Grebeniukas siunčia šifruotę 65-ojo ŠK vadui:
[...] Pranešu, iki 1944. 07. 10 d. 21.30 144-oji ŠD užėmė miestą ir Vilniaus geležinkelio mazgą. Atskiri pasipriešinimo židiniai iš priešo pavienių ir smulkių po 2–3 žm. grupių naikinami.[...]

1944 m. liepos 10 d. vermachto 3-iosios tankų armijos vyriausiosios vadovybės dienos pranešime armijų grupės „Centras“ vyriausiajai vadovybei sakoma:

[...]Vilniaus įgula, vadovaujama generolo leitenanto Stahelio, dalyvauja didvyriškos drąsos reikalaujančioje kovoje su puolančiu iš visų pusių priešu. Dieną jis buvo atmuštas įnirtingose kovose, iš dalies artimoje kovoje artilerijos įtvirtinimuose. Dėl įvairių prasiveržimų ir patirtų nuostolių mūsų gynėjai yra suspausti siaurame žiede miesto viduje. [...]

65-ojo ŠK vadovybė jau skaičiavo trofėjus ir įvedinėjo mieste tvarką. Liepos 10 d. 23.30 144-oji ir 97-oji ŠD gavo įsakymą:

97-osios ŠD vadui organizuoti patikimą gynybą Šaltūnų, [...] ruože frontu į šiaurės vakarus, palei Viliją [Nerį] išstatyti užkardas, kartu neleisti priešo grupių likučiams prasiveržti iš miesto pietinės dalies.

144-osios ŠD vadui pietinėje dalyje įrengti patikimą apsaugą.
Įvesti mieste tvarką, įvesti gatvėse sustiprintus patrulius po 5–7 žmones.[...]

Knygos „Kas sugriovė Vilnių“ iliustracijos
Neleisti netvarkos ir karių girtavimo.
Ypatingą dėmesį atkreipti į likusių priešo židinių sunaikinimą.[...]

Į aršius mūšius nepanašu, Raudonosios armijos vadai labiau rūpinasi, kad jų kariai neprisigertų. Nesulaukę kapituliacijos sovietai nutarė išrūkyti vokiečius ugnimi. Kažkodėl kliuvo Senamiesčiui, nors vermachto kariniai žemėlapiai ir dokumentai rodo, kad vokiečiai jo nekontroliavo.

1944 m. liepos 10 d. 17.20 gen. R. Stahelis siunčia šifruotą telefonogramą 3-iosios tankų armijos vadovybei:

[...]Teritorijos praradimai šiaurės rytuose nuo Vilijos tilto [šiaurė] per bažnyčią ties žodžiais „Paula Otto Marta“ [šiais žodžiais užkoduotas užrašas žemėlapyje „Pom“ prie Šv. Kotrynos bažnyčios – aut.] iki kitos bažnyčios už 750 metrų [greičiausiai tai Šv. Kazimiero bažnyčia – aut.]. Į pietryčius nuo šios pietvakariuose nuo 84,2 [tšk. žemėlapyje ties Nerimi prie Vingio parko, rodantis vietos aukštį virš jūros lygio] Vilijos upėje iki geležinkelio bėgių posūkio pietvakariuose. Ties žodžiais „Richard Zeppelin Emil Zeppelin“ [užkoduoto žodžio „Rzez“ vieta senajame žemėlapyje dabar yra ties Naugarduko ir Tūkstantmečio gatvių sankryža – aut.] dabar teks atiduoti šiandien vakare. Tikiuosi, daugiau [atiduoti teritorijų] neprireiks.[...]

1944 m. liepos 11-oji tapo viena juodžiausių dienų Vilniaus istorijoje – liepsnosvaidžių daliniai sudegino sovietų jau užimtą Senamiesčio teritoriją. 5-osios armijos cheminio skyriaus koviniame pranešime Nr. 042 sakoma:

[…] 1. 33-iojo atskirojo kuprininių liepsnosvaidžių bataliono veiksmai:
Nuo 1944. 07. 11 iki 1944. 07. 13 d. mūšiuose dėl Vilniaus batalionas palaikė 144-osios ŠD 612-ojo ŠP veiksmus naikinant apsuptą priešo grupuotę. Bataliono asmeninis personalas ugnimi iš „ROKS-ų“ [kuprininių liepsnosvaidžių] [...] sunaikino: [...] sudegintas apsuptos priešo grupuotės štabo pastatas kartu su priešo karininkais ir kareiviais [paskutinė R. Stahelio vadavietė Vilniaus universiteto observatorijoje liko neužimta – aut.].[...] Išlaisvino [sudegino – aut.] penkis kvartalus [miesto] ir devynias gatves. Armijos vadas už pavyzdingą kovinių užduočių įvykdymą paskelbė padėką ir batalionas pristatytas „Vilniaus“ („Vilniusskij“) vardui gauti. 74 žmonės pristatyti valstybiniams apdovanojimams. Mūšiuose batalionas patyrė nuostolių: užmušta – 2 [žmonės], sužeista – 12, sunaikinta „ROKS-ų“ – 3.[...]

18-ojo atskirojo prieštankinio liepsnosvaidžių bataliono veiksmai:
Kovose už Vilnių dvi „FOG-ų“ [fugasnyj ognemiot rus. – fugasinis liepsnosvaidis] kuopos kartu su dviem kulkosvaidžių skyriais kovėsi naikindamos apsuptą priešo grupuotę.[...]

Nuo 1944.07.11 iki 1944.07.13 d. mūšiuose batalionas sunaikino per 600 priešo karių ir karininkų, sudegino pastatą, dengiantį prieigas prie miesto centro, išlaisvinta geležinkelio stotis su įvairių krovinių ešelonais.[...]

Už sėkmingus kovinius veiksmus 65 [...]žmonės pristatyti valstybiniams apdovanojimams.

Knygos „Kas sugriovė Vilnių“ iliustracijos
Mūšiuose batalionas patyrė nuostolių: žuvo – [...] 18 žmonių, sužeista – [...] 19. [...]1944.07.13 d. batalionas gavo įsakymą pridengti Vilniaus prieigas iš pietvakarių. Batalionui žygiuojant į gynybos ruožą Liudvinavo rajone, priešo aviacija sunaikino 56 parengtus „FOG-us“ [vieno užtaiso degiojo mišinio svoris 20 kg – turėjo būti didelis sprogimas – aut.] ir 2 sunkvežimius.[...]

Iš dokumentų matyti, kad liepsnosvaidininkai mieste neturėjo rimtų susidūrimų su priešu ir patyrė nedidelių nuostolių. 18-ojo bataliono karių didžioji dalis žuvo greičiausiai nuo aviacijos smūgio. Raudonosios armijos vadovybė aukštai įvertino liepsnosvaidininkų žygdarbius deginant Vilniaus senamiestį – apie 140 karių buvo apdovanoti ordinais ir medaliais. Jokios karinės būtinybės deginti miestą nebuvo – mūšiai slopo, o išlikę vokiečiai jau buvo pasitraukę į vakarinę dalį. Heinzas Frischmannas iš luftvafės 16-ojo parašiutininkų pulko prisimena liepos 11-osios ugninio tornado garsą:

[...] Ketvirtą naktį gulėjome ant savo kalvos ir klausėmės Raudonosios armijos „propagandinio pabūklo“, raginančio mus perbėgti [sovietų ultimatumai buvo skelbiami per garsiakalbius]. Jam nutilus, atsikvėpėme. Tik degančių namų traškesys drumstė vaiduoklišką tylą. [...]

Dabar tikriausiai nėra galimybių nustatyti, kodėl 3-iojo Baltarusijos fronto vadas armijos generolas I. Černiachovskis nusprendė Vilniuje panaudoti tokį pražūtingą miestui ginklą. Vienas liepsnosvaidžių batalionas buvo pajėgus sukurti vientisą ugnies zoną 3–3,5 km fronte. Kuprininiai batalionai turėjo 240 liepsnosvaidžių, 540 – fugasinių, o mažutį Vilnių degino du batalionai. Žinant, kad sovietai Vilnių traktavo kaip savo nuosavybę, tokio vandalizmo logiškai paaiškinti niekaip neįmanoma. SSRS taikyti „išdegintos žemės“ taktiką buvo įprasta jau nuo 1941 m., kai J. Stalinas pasirašė žymųjį įsakymą Nr. 428:
„Griauti ir iki pamatų deginti visus gyvenamuosius punktus vokiečių kariuomenės užnugaryje...“

Tuo metu vokiečių kariuomenės užnugaryje gyvenantys milijonai rusų – moterys, seneliai, vaikai – neteko pastogės. 1941/42 metų žiema mušė šalčio rekordus. Bolševikų ciniškas požiūris į savo žmonių kančias ir gyvybes buvo beribis. 1944 m. liepą Vilniuje sovietų armijos veiksmai buvo panašūs, bet kartu skyrėsi, nes Raudonoji armija degino jau „išvaduotą“ iš vokiškųjų okupantų ir tapusią SSRS dalimi Lietuvos SSR sostinę.

Pleškančiame mieste sovietai raportavo apie pergalę. 1944 m. liepos 11 d. 16.00 5-osios armijos štabo koviniame pranešime Nr. 00992/ОП sakoma:
[...]Užblokuotus ir izoliuotus priešo pasipriešinimo židinius, aršiai besiginančius atskiruose akmeniniuose namuose, centrinės miesto dalies bažnyčiose, visiškai sunaikino 144-osios ir 97-osios ŠD padaliniai kartu su 153-iąja tankų brigada. 15.00 miestas ir Vilniaus tvirtovė [Gedimino pilis] visiškai išvalyti, iš viso mieste sunaikinta per 3000 priešo kareivių ir karininkų.[...]

Knygos „Kas sugriovė Vilnių“ iliustracijos
Kol sovietai dalijosi apdovanojimus, liepos 11 d. 14.00 skubi R. Stahelio radiograma 3-iosios tankų armijos vadovybei rodo, kad vokiečiai nė neketino pasiduoti, ir prašė iš lėktuvų numesti papildomos ginkluotės:
[...]Skubiai atsiųsti faustpatronų.
Stahelis
Vilniaus Fester Platz (Taip, skubiai – užrašas ranka)

R. Stahelis stengėsi žūtbūt tempti laiką, tikėjosi išgelbėti savo žmones. Bet visiems vermachto aukštiesiems karininkams buvo akivaizdu, kad Vilniaus įgulos žūtis nenumaldomai artėja, o strateginės naudos nėra, nes įgula nepritraukia sovietų pajėgų.
[...]

Raudonosios armijos vadai skubėjo priešą demoralizuoti ir pribaigti bombomis. Iki tol generolas I. Černiachovskis vengė naudoti aviaciją, nes degančiame mieste sovietų ir vokiečių daliniai susimaišė. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas – liepos 8 d. 50 šturmo lėktuvų Pe-2 atakoje miesto centrą bombarduoti buvo draudžiama. Bombos nukrito į Bukčių mišką ir Kalvarijų gatvės rajoną (taip pat į dabartinį Žalgirio stadioną). Smolensko 3-iosios gvardijos bombonešių divizijos kovinių veiksmų, 1944 m. liepos ataskaitoje sakoma:

[...][Liepos 8 d.] Vadas įsakė miesto centro nebombarduoti, nes mūsų daliniai kaunasi gatvių mūšiuose pačiame mieste.[...]

Paskutinę Fester Plaz įgulos buvimo Vilniuje liepos 12 d. ją gelbėjo Apvaizda. Bombonešių ataka į Lukiškių kalėjimo rajoną, kur buvo įsitvirtinęs pulk. leit. V. Titelio vadovaujamas SS 16-ojo policijos pulko 1-asis btl. ir latvių policijos pulko „Rīga“ 4-ojo btl. likučiai, buvo perkelta į vakarą. Po pietų kilo audra ir lijo. Dangų aptraukė stori debesys. 19.00 prasidėjo lemiama 1-osios oro armijos masinė bombonešių ataka, kuri turėjo nušluoti vokiečių likučius nuo žemės paviršiaus. Smolensko 3-iosios gvardijos bombonešių divizijos kovinių veiksmų 1944 m. liepos ataskaitoje apie šią ataką sakoma:

[...] 19.00–19.20 šešios divizijos grupės, kuriose buvo 49 lėktuvai Pe-2, išskrido į Vilniaus rajoną bombarduoti apsuptos priešo grupuotės. [...]Priartėjusi prie tikslo grupė susidūrė su įvairiame aukštyje tvyrančiais debesimis ir blogu matomumu. [...]Tikslą dengė ištisa trijų aukštų debesų skraistė, kurios apatinis sluoksnis buvo 600 metrų aukštyje. Pro nedideles debesų properšas buvo sunku nustatyti taikinį ir prisitaikyti. Dvi pirmosios grupės, pasinaudojusios debesų properša, numetė bombas į tikslą iš 1000 metrų aukščio. Likusios 4 grupės, nespėjusios patikslinti taikinio, buvo priverstos atlikti pakartotinį antskrydį. Tolimesnę grupės palydą taikinio link perėmė 1-osios oro armijos nutaikymo stotis, kurios puikiu darbu ir sumaniai pasinaudoję jos pateiktais duomenimis divizijos grupių vedantieji galėjo tiksliai numesti bombas net tokiomis, ypač sudėtingomis meteorologinėmis sąlygomis. Mūsų kariuomenei užėmus ir apžiūrėjus taikinio rajoną, aviacijos divizijos štabo atstovai nustatė: nors plotas, kurį užėmė apsuptas priešas, ribotas, bombos pataikė tiksliai į taikinį, todėl priešas patyrė didelius gyvosios jėgos ir technikos nuostolius. Pasak mačiusiųjų, vos numetusi bombas mūsų kariuomenė pradėjo apsuptųjų ataką ir užėmė Lukiškių kalėjimo rajoną bei užgrobė daug trofėjų ir belaisvių.[...]

Per sovietų aviacijos ataką į Lukiškių kalėjimo rajoną buvo numestos 22 bombos FAB-250 (fugasinės 250 kg) (kitoje šio dokumento vietoje nurodyta, kad numestos tik dvi bombos FAB-250), 251 – FAB-100, 54 – FAB-50, 68 – AO-8 (skeveldrinės). Iš viso apie 400 bombų, sveriančių apie 40 tonų.

Išsisklaidžius debesims, paaiškėjo, kad Lukiškių kalėjimas liko sveikut sveikutėlis – nė viena bomba į jį nepataikė, sugriauta keliolika aplinkinių namų. Gen. R. Stahelis raporte rašo:
[...][Liepos 12 d.] Neliko jokių abejonių, kad jis [priešas] planuoja persikelti per šiaurinį tiltą [Žaliąjį]. Jis atgabeno į šiaurinį krantą tiltui atstatyti reikalingą įrangą ir mėgino šturmuoti piečiau šiaurinio tilto esančius kvartalus, prieš tai tankiai bombomis nusėjo pagrindinę gatvę [Gedimino pr.] ir pridarė ten esančioms policijos pajėgoms [SS 16-ojo policijos pulko 1-ajam btl.] didelių nuostolių. Dėl greitų kontrpuolimų ši teritorija vėl grįžo į mūsų rankas. [...]

Akivaizdu, kad 1-oji oro armija vokiečius nei demoralizavo, nei sutriuškino. Dauguma bombų nukrito nežinia kur. O šios armijos vadai privalėjo raportuoti apie „pergalę“, nors pro debesis niekas jos neregėjo, nes bijojo pateikti Stalinui ne tokią informaciją, kokios jis laukė. Jie „partijos politiką“ suprato teisingai, todėl 3-iosios gv. bombonešių divizijos veiksmų 1944 m. liepos mėn. ataskaitoje sakoma:
[...]1944.07.13 d. vyriausiojo vado Sovietų Sąjungos maršalo draugo Stalino įsakyme dėl Vilniaus išvadavimo divizija paminėta kaip pasižymėjusi.[...]

Knyga „Kas sugriovė Vilnių“
Neatsiliko ir kiti vadai. 65-ojo šaulių korpuso pažymoje apie Vilniaus užėmimą sakoma:
[...]Šią dieną [liepos 12 d.] priešo gynyba jo užimtuose rajonuose palaužta, pagrindinė priešo dalis buvo sunaikinta.[...]

Faktus iškraipyti Raudonojoje armijoje įprasta. Baimė dėl savo padėties ar net gyvybės vertė žemesnius vadus meluoti aukštesniems, aukštesnius dar aukštesniems ir t.t. Pavyzdžiui, 5-osios armijos trumpame kovų Vilniuje aprašyme sakoma:

[...]Puikiai sąveikaujant visoms kariuomenės rūšims, iki šturmo pradžios [liepos 13 d. auštant] priešo pasipriešinimas buvo palaužtas, jo įgula demoralizuota.[...] Priešas [Vilniaus operacijoje]aktyvių durtuvų skaičiumi lenkė mūsų puolamuosius dalinius santykiu 1:0,7. Artilerijoje mūsų pranašumas buvo santykiu 1,2:1,0. Mūsų aviacija turėjo absoliutų pranašumą ir suvaidino ypač svarbų vaimenį likviduojant priešo įgulą.[...]

Vadai buvo priversti priešo skaičių ataskaitose didinti, nes kaip kitaip paaiškinsi, jog nesugebėjo per penkias dienas sutriuškinti dešimt, o kai kada dvidešimt kartų silpnesnio priešo. Nuolat sklidusi dezinformacija apie Vilniaus vokiečių įgulos sutriuškinimą ir patiems tuo įtikėjus, iškrėtė rusams piktą pokštą – Stahelis su savo daugiau kaip 2000 karių išsprūdo jiems iš panosės ir per parą pasiekė Kauną.
[...]

Sovietų užimtame Vilniuje prasidėjo košmariškos orgijos. Vokiečių paliktas „slaptas ginklas“ – degtinė – veikė efektyviai. Raudonarmiečiai siautėjo, plėšė, žudė sužeistus vokiečių kareivius ir belaisvius. Miestas tris dienas buvo nevaldomas. 1944 m. liepos 14 d. 144-osios šaulių divizijos vadas pulkininkas Donecas paskelbė įsakymą „Dėl miesto įgulos tarnybos Vilniuje“:

[...]Į divizijos dislokacijos rajoną neleisti nė vieno kariškio ar automobilio, nepriklausančio 65-ajam šaulių korpusui [...]. Kariškius, nepriklausančius 65-ojo korpuso kariuomenei, suimti, automobilius atimti.
3. „Iššukuoti“, patikrinti savo ruožus ir visiškai išvalyti iš jų besislepiančių priešo dalinių likučius ir pavienius vokiečius.
4. Iki 1944 m. liepos 14 d. vakaro išvalyti iš visų užimamų ruožų partizanus [ sovietinius ]ir lenkų legiono [ Armijos krajovos ] narius. Partizanus siųsti į Lyglaukių rajoną, lenkų legiono narius – rytų kryptimi.

Knygos „Kas sugriovė Vilnių“ iliustracijos
5. Išvalyti iš savo ruožo lavonus. Žuvusių karininkų, seržantų ir eilinių kūnus su visa karine pagarba palaidoti miesto kapinėse. Šiam tikslui kiekvienam daliniui išrinkti miesto kapines. Vokiečių ir gyvulių lavonus užkasti vietoj, tam mobilizuoti vietinius gyventojus. [...]
10. Atsižvelgiant į išorės vaizdą, sutvarkyti padalinį. Ryžtingai užkardyti bet kokį plėšikavimą. Už bet kokį plėšikavimą – sušaudyti ir pranešti komandai.[...]

1944 m. liepos 15 d. pulkininkas Donecas paskelbė įsakymą „Dėl priemonių šalinant netvarką Vilniaus mieste“:
Divizijos štabo karininkai patikrinę nustatė: miesto įgula tarnybą saugant ir ginant Vilnių atlieka blogai. 785-ojo šaulių pulko padaliniuose ir postuose prie rankinių ir sunkiųjų kulkosvaidžių sargybinių nėra, o kur yra – įgulos girtos.[...] Kariškiai ir civiliai gyventojai toliau grobsto valstybės turtą iš sandėlių, rengia išgertuves, plėšikauja.Tokia padėtis mieste diskredituoja Raudonąją armiją gyventojų akyse ir padeda veikti priešo agentūrai.

Įsakau:

1. Nedelsiant įvesti tinkamą tvarką mieste ir valstybinės reikšmės objektų apsaugą. Miesto įgulos tarnybai organizuoti Vilniaus miesto apsaugą ir gynybą.
2. Visus kelius, vedančius į miestą, uždaryti, kariškius-girtuoklius, plėšikus ir neturinčius dokumentų – sulaikyti ir siųsti į komendantūrą. [...]Visus automobilius, nepriklausančius 65-ojo šaulių korpuso daliniams, sulaikyti ir atimti, jeigu reikia, panaudoti ginklą.[...]
Net ginklais nebuvo įmanoma sustabdyti girta minia virtusios kariuomenės. 1944 m. liepos 17 d. 5-osios armijos trofėjų perėmimo tarnybos siunčia savo darbo Vilniuje ataskaitą:

[...]Buvo atvejų, kai prie sukauptos paliktos priešo technikos, prie sandėlių su vynu, maistu, tiekimo ir buities turtu grupės, bandančios įvesti tvarką, skubiai šalinančios civilius gyventojus, sutikdavo pasipriešinimą atskirų neblaivių kariškių, taip pat kariškių grupių, kurios vykdė „organizuotą maisto produktų, vyno ir kito turto išvežimą“ .

Net priešakinėms mobiliosioms grupėms atskubėjusios į pagalbą pagrindinių armijos pajėgų trofėjų tarnybos antrą ir net trečią dieną sunkiai įvedė tvarką, nes „organizuotai“ išvežančius [vyną, turtą...] parėmė jų karininkai. Po to, kai buvo užgrobti priešo sandėliai, kai kuriais atvejais, ypač per pirmas dvi dienas, vyresnieji karininkai mėgino sutrukdyti grobstymą ir „organizuotą“ sandėlių [turto] išvežimą, tačiau teigiamų rezultatų nepasiekta. Jeigu pavykdavo įvesti tvarką prie vieno ar dviejų įėjimų į sandėlį, tai prie kitų įėjimų (dideli Vilniaus m. sandėliai turėjo daugybę įėjimų) maža apsauga buvo nubloškiama, o norinčių patekti į sandėlius kariškių srautas srūdavo ir imdavosi savo veiklos.Užėmus sandėlį, tik trečią dieną, sustiprinus apsaugą, įsikišus ne tik trofėjų tarnybos, bet ir užnugario valdybos ir politinio armijos skyriaus vyresniesiems karininkams, sandėliuose buvo atkurta tvarka ...[...]

Paliktų sužeistų vokiečių karių likimas buvo baisus. Pasakoja Horstas Kohlbergas, į nelaisvę patekęs Bazilijonų vienuolyno karo lauko ligoninėje:

[...]Rytą buvo girdėti tik pavieniai šūviai, vėliau dar atėjo draugų iš kitų dalinių. Laiptų viršuje pasigirdo šauksmai, įlėkė pora rankinių granatų, sutratėjo automatų salvės, bet nuostolių nepridarė. Atsargiai, pasišviesdami žibintuvėliais ir deglais laiptais nusileido rusai. Vienas iš karininkų mums pasakė, kad nuo dabar esame Raudonosios armijos belaisviai, ir privalome atiduoti ginklus bei amuniciją. Laikrodžius taip pat reikėjo atiduoti.[...] Tada pasirodė girti užnugario kareiviai, gurguolininkai ir kiti… Prasidėjo baisybės, šie žmonės norėjo laikrodžių, žiedų ir degtinės, daugelis draugų buvo nužudyti, subadyti, sumušti. Gretimame rūsyje gulėjo mūsų kuopos vadas leitenantas Hoffmannas. Norėdami numauti žiedą, jam nupjovė pirštą. Girdėjau šauksmus. Vėliau vadas mirė. Hoffmannas buvo sužeistas į sprandą ir gavęs šūvį į pilvą.[...]

Baisi paslaptis buvo atskleista po daugelio metų. 2005–2006 m. archeologas Tauras Poška tyrinėjo Bazilijonų vienuolyno kiemą. Pietvakarinėje dalyje aptiktas grupinis palaidojimas, kuriame rasti 15-os asmenų palaikai ir ne mažiau kaip 8 asmenų palaikų fragmentų. Lyg pasityčiojant tarp palaikų įmesta ir ligoninės „antelė“ – basonas. Rastas ir identifikuotas leitenanto Hoffmanno kario žetonas.

Karių palaikai buvo palaidoti vokiečių karių kapinėse Vingio parke.

Po karo sovietų propaganda skleidė vieną už kitą gražesnes versijas, kad Vilnių degino ir griovė vokiečiai. Istorijos klastojimas prasidėjo dar rusenant sudegintiems namams. 1944 m. liepos 14 d. laikraščio „Krasnaja zvezda“ Nr. 166 pplk. L. Vyskoostrovskis parašė jausmingą straipsnį „Raudonoji armija grąžino Tėvynei Vilnių – Sovietų Lietuvos Respublikos sostinę“:

[...]Miesto centras. Ten, kur Vilnia įteka į Nerį, įkurtas gražus parkas. Centre daug bažnyčių. Tai – dideli senoviniai pastatai storomis sienomis, kurias nelengva pramušti net sunkiosios artilerijos sviediniu. Ilgiausiai vokiečiai priešinosi miesto centre. Iš čia priešas išvytas visai neseniai, bet jis spėjo padaryti savo juodą darbą – sugriovė daugybę vertingiausių architektūros paminklų. Bandito ranka net nesudrebėjusi sugriovė daugybę kultūros šventovių. Aplink chaotiškai guli skaldos, akmenų, medienos, geležies, betono, armatūros sąvartos. Prieš karą buvusias nuostabias Antokolskio, Vilniaus, Adomo Mickevičiaus [Gedimino pr.], Didžiąją, Pilies gatves daugelyje vietų subjaurojo gaisrai, minų sprogimai. Hitlerininkai barbariškai griovė miesto centrą. Kiekvieną mūsų dalinių išlaisvintą kvartalą jie bombardavo pikiruodami, griaudami tai, ko nesunaikino anksčiau.[...]
Dar visai neseniai nutilo mūšis. Baigia degti pastatai centre, vakarinėje miesto dalyje ir prie stoties. Daug vokiečių lavonų. [...] Pilka migla užklojo Vilniaus namus, parkus ir giraites, jo priemiesčius ir sodus. Vakarais aiškiai matyti smilkstančių griuvėsių ugnys. Bet tai – jau paskutinis čia vykusio mūšio puslapis.[...]

Be abejonės, vermachto kariams Vilniaus architektūrinės grožybės nerūpėjo ir, jei būtų karinė būtinybė ir galimybės, miesto jie nebūtų pagailėję. Iš tikrųjų nedidelė Fester Platz įgula neturėjo nei tankų, nei savaeigių pabūklų ir jokių galimybių apsiginti nuo galingos 3-iojo Baltarusijos fronto jėgos. Paskutinėmis apsupties dienomis vienintelis vokiečių tikslas buvo tik gelbėti savo gyvybę. Metę ginkluotę ir net rūbus jie tamsią naktį nėrė į sraunią Neries tėkmę ir pabėgo.

Senamiesčio nebombardavo nei rusai, nei vokiečiai dėl paprasčiausios priežasties – buvo neįmanoma atskirti savų nuo svetimų. Hitlerininkai negalėjo griauti miesto centro, nes patys jame buvo įsitvirtinę. . Vėliau – šimtai kitų. Po kelių dešimčių metų užmaršties dulkės galutinai paslėpė tikruosius kaltininkus. Žiojėjančiose per karą sudeginto ir sovietmečiu sugriauto miesto erdvėse įkurta skverų, užaugo medžiai. Naujos vilniečių kartos vaikšto senojo miesto gatvėmis net neįsivaizduodamos čia vykusių tragedijų.