Pradėję nuo Šv. Jono nakties siautulio, neužmirštame svarbiausių mūsų sąjungininkų – Jungtinių Amerikos Valstijų – Nepriklausomybės dienos, paskui kurią natūraliai seka ir mūsų karališkoji Valstybės diena.
Liepos ketvirtosios gal būčiau ir neprisiminęs, jeigu ne vienas JAV gyvenantis mano straipsnių skaitytojas ir interneto socialinių tinklų draugas, jau antrus metus iš eilės tą dieną atsiunčiantis dovanų tvarkingai supakuotą dėžę įvairios amerikietiškos atributikos nuo puikios kokybės vėliavos siuvinėtomis žvaigždėmis iki marškinėlių ir vienkartinių indų piknikui ant žolės bei puikių Kalifornijos pistacijų.
Okupuotos Lietuvos gyventojus vėlyvuoju sovietmečiu pasiekiantys JAV įsikūrusių Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių siuntiniai, nors ir išardyti bei apčiupinėti KGB, ne tik liudijo mums Laisvojo pasaulio egzistavimą, bet ir įtakojo mūsų miestų gatvės madą. Kokiais 1980-aisiais atvykusiam iš Rusijos gilumos į Druskininkus arba Palangą svečiui ilgam įstrigo atmintin, kad Pribaltika, lyginant su jo gimtuoju TSKP XXIII-ojo suvažiavimo vardo kaliošų gamyklos miesteliu, yra tikri Vakarai iš didžiosios raidės.
Gal todėl rusams buvo lengviau susitaikyti su Baltijos šalių išėjimu iš Sovietų sąjungos, stojimu į ES ir NATO. Jų požiūriu, širdimi mes jau seniai ten buvome ir tik laukėme progos pabėgti. Visai kas kita, kai tai bando pakartoti jiems broliška ukrainiečių tauta, o mes ne tik gundome ją savo sėkmingos transformacijos į vakarietišką valstybę pavyzdžiu, bet ir bandome advokatauti Ukrainai Europoje bei JAV.
Bet užteks tos politikos, grįžkim į vasarą, suginusią beveik milijono lietuvių bandą į pajūrį, tarsi iš elektriniu piemeniu aptvertos pievos paleistus ištroškusius galvijus prie meldais užžėlusios kūdros. Visa mano važiavimo į Palangą arba Šventąją ilgaisiais vasaros savaitgaliais, nakvynės paieškų ir drybsojimo ant smėlio tarp kitų apskrudusių mėsos gabalų patirtis liudija, kad į poilsį tai visai nepanašu. Po tokio savaitgalio reikia bent savaitės atsigauti nuo nuovargio ir patirto streso.
Net jeigu jums pasisekė ir neperkaitinote automobilio variklio greitkelio spūstyje, viešbučio kambarį su vaizdu į jūrą užsisakėte dar prieš Užgavėnes, o gastrolės per visus Basanavičiaus gatvės barus baigėsi be santykių aiškinimosi su augalotais policijos pareigūnais ir nakvynės areštinėje, poilsiavimo nuotaiką būtinai sugadins nuo paplūdimyje suvalgyto čebureko suviduriavę vaikai arba dėl besilupančios nosies odos stresuojanti sutuoktinė.
Ilgasis savaitgalis iš anksto rezervuotose kaimo turizmo sodybose prie Aukštaitijos ar Dzūkijos ežerų taip smarkiai neišvargins, bet ir ten jus gali pasitikti kraujo ištroškę uodai arba gretimame namelyje iki paryčių rėkaujantys ir būtinai nusitempti jus prie savo stalo trokštantys Birmingemo stogdengiai bei Norvegijos žvejai. Ir svarbiausia – ten nėra jūros.
Prieš keletą metų čia rašydamas siūliau laikotarpį tarp Kalėdų ir Naujųjų metų paskelbti nedarbo dienomis ir tas sumanymas jau beveik įgyvendintas. Oficialiai tarp jų dar yra kelios darbo dienos, bet per jas jau niekas nedirba. Todėl, pratęsdamas šią temą, dabar siūlau laikotarpiu nuo Valstybės dienos iki Žolinės vyti privalomų vasaros atostogų visus valstybinių įstaigų tarnautojus bei rekomenduoti jų pavyzdžiu pasekti privačiam verslui. Išskyrus visokias specialiąsias tarnybas, ugniagesius bei policininkus, prekybos centrų kasininkes ir degalinių dešrainių pašildytojus.
Jeigu jums atrodo, kad šitiek švenčių lietuviams pernelyg daug ir dėl tokio ilgo poilsiavimo prarasime gerą gabalą bendrojo vidaus produkto, tai pabandykite tokiu metų laiku gauti kokią nors pažymą valstybės ar savivaldybės įstaigoje. Ją pasirašyti privalantis tarnautojas būtinai bus išvykęs atostogauti, o jį pavaduojantis kito skyriaus specialistas nesugebės rasti reikiamo blanko, kol galų gale sugalvos pretekstą pareikalauti iš jūsų dar kokio nors papildomo dokumento iš kitos įstaigos, kad tik kaip nors atsikratytų.
Privačiame versle darbo našumas per karščius taip pat pernelyg primena Graikijos ekonomikos pasiekimus ir vienintelis, kas tokiu metu įtemptai dirba, yra biurų pastato kondicionierius. Prievarta išvijus visus darbuotojus atostogų, jį būtų galima visai išjungti. Tai sutaupytų nemažai elektros, kuriai per karščius imituojantys veiklą biurų darbuotojai vis tiek neuždirba. O valstybė susirinktų daugiau mokesčių iš suklestėjusių pakelės užeigų, motelių, baidarių nuomotojų ir čeburekų pardavėjų.
