Karinė klasta, jei priešas jus apgavo, ar karinė gudrybė, jei jūs sugebėjote priešą įvilioti į spąstus ir privertėte jį „užsidėti varpelį“ dažniausiai yra kiekvieno taktinio, operacinio ar strateginio lygmens mūšio rezultato priežastis. Ir ypač to mūšio, kuris vyksta mūsų galvose dėl mūsų širdžių ir protų.
Šiuolaikinis karinės gudrybės apibrėžimas sako, kad „tai yra tokia veikla taktiniame, operaciniame ar strateginiame lygmenyje, kai sąmoningai siekiama klaidinti priešo sprendimo priėmėjus apie draugiškų pajėgų karinius pajėgumus, sumanymus, operacijas, ir tokiu būdu priešas priverčiamas imtis specifinių veiksmų (ar jų nesiimti), kurie padėtų įgyvendinti draugiškų pajėgų uždavinį“ (žinau, man irgi labiau patinka „peilis šypsenos makštyse“ arba „žudantis dūris skolintu kardu“). Todėl apima lengvas nerimas, kai mūsų naujasis ambasadorius Rusijos Federacijai Kremliuje yra tikinamas, kad agresorius pasiruošęs bendradarbiavimo plėtojimui, laikantis geros kaimynystės ir pagarbos vienas kitam principų.
Casus belli
1939 m. lapkričio 26 d. Sovietų Sąjungos Raudonoji Armija artilerija apšaudė Mainilos kaimą pačios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Kremlius apkaltino Suomiją aiškia agresija prieš Sovietų Sąjungą, kurios metu žuvo taikūs civiliai žmonės. Nežiūrint to, kad trys Suomijos pasienio postai stebėjo ir pranešė apie artilerijos apšaudymą maždaug už 800 m nuo sienos Sovietų Sąjungos gilumoje, taip pat į tai, kad Suomija tuo metu neturėjo artilerijos tokiose pozicijose, iš kurių net ir teoriškai būtų galėjusi pasiekti Mainilos kaimo, ir į tai, kad pasisiūlė tuoj pat sudaryti bendrą komisiją įvykio ištyrimui, Sovietų Sąjunga kitą dieną nutraukė diplomatinius santykius su Suomija, o lapkričio 30 d. pradėjo plataus mąsto puolimą.
Matyt, neverta minėti, kad iš tiesų, „apšaudymo“ (buvo iššauti 7 sviediniai) metu, nežuvo nė vienas Mainilos kaimo gyventojas, o Suomija net ir sapne negalėjo sugalvoti veržtis į Sovietų Sąjungą. Tačiau per kelias dienas iki Raudonosios Armijos puolimo, Sovietų Sąjungos propagandos mašina sukėlė tikrą isteriją, formuodama viešąją nuomonę apie Suomiją kaip žiaurią agresorę, nesilaikančią tarptautinių sutarčių. Beje, 1938 m. ir 1939 m. Raudonosios Armijos pratybos vyko būtent pagal scenarijų, kai kyla incidentas pasienyje ties Mainilos kaimu.
Gestapo vado H. Miulerio sumanytos operacijos idėja buvo parodyti, kad antivokiškai nusiteikę lenkai jau imasi ne tik propagandos, bet ir fizinės agresijos prieš niekuo nekaltą nacistinę Vokietiją. Kitą dieną po Gleiwitzo incidento Vermachtas įsiveržė į Lenkiją. Po poros savaičių, nepaskelbusi karo (kas vėliau jau taps taisykle), Sovietų Sąjunga įsiveržė į Lenkiją iš rytinės pusės, ir netrukus pasidalino ją su Vokietija. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
Gal bus ir keista, tačiau ne tik režimų valdomos, bet ir demokratinės valstybės kartais ieško įtikinamų casus belli tam, kad pateisintų savo veiksmus. Plačiai aprašyta ir gerai žinoma operacija „Irako laisvė“ 2003 m. oficialiai buvo vykdyta siekiant atrasti ir neutralizuoti masinio naikinimo ginklus, kuriuos neva slapta kūrė ir grasino panaudoti S. Huseino režimas. Kremlius tuoj pateikė savą versiją, kad Vakarai ieško priekabių įsiveržti į Iraką tik dėl gausių naftos išteklių.
Iš daugybės pateiktų versijų, labiausiai tikėtina ta, kad sąjungininkai ieškojo bet ko, kas galėtų vesti tiesiai prie Al Qaedos vadovybės. JAV žvalgybos turimais duomenimis, S. Huseino režimas turėjo tiesiogines sąsajas su O. bin Ladenu ir teikė jam visokeriopą paramą. Tačiau ši priežastis, juo labiau, viešai nesvarstytina, neįtikino Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos (ji vėliau ir nepasitvirtino). Mažai kam žinomas faktas, tačiau Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai nerandant sutarimo ir delsiant pasirašyti rezoliuciją dėl sąjungininkų ginkluotųjų pajėgų panaudojimo Irake, JAV ir Jungtinės Karalystės vadovai svarstė, kas galėtų legalizuoti invaziją į Iraką.
Į viešumą nutekintoje 2003 m. sausio 31 d. vykusio G.W. Bušo ir T. Blairo pokalbio atmintinėje pažymima, kad JAV prezidentas svarstė virš Irako pasiųsti Jungtinių Tautų ženklais pažymėtą ir perdažytą žvalgybos lėktuvą U2, kurį lydėtų naikintuvai. Jeigu S. Huseinas „užkibtų“ ir numuštų bet kurį iš jų, sąjungininkai turėtų pilną teisę pradėti karinius veiksmus, racionalizavo abiejų valstybių lyderiai.
Žuvis gaudoma drumstame vandenyje
1605 m. rugsėjo 27 diena. 9 valanda ryto. Žvarbus rytų vėjas, pakeitęs įprastinį, nuo Baltijos, neša kaulus stingdantį šaltį. Tačiau Švedijos kariai, paruošti kautis pagal naujus karinius standartus, gerai aprūpinti, gerokai skaičiumi ir ginkluote lenkiantys besiginančius, yra visiškai ramūs ir užtikrinti savo pergale. Neapsikentęs būsimo žento nuogąstavimų, Švedijos karalius Karolis IX, prie pagrindinių 9 tūkst. karių kalvotoje vietovėje šalia Salaspilio, pakviečia ir Rygos apsiausčiai paliktą 2 tūkst. karių rezervą. Dar beveik 3 tūkst. raitelių, pagrindines manevro pajėgas, įsako priglausti prie pėstininkijos.
Nors žvalgai užtikrina, kad Lietuvos Didžiojo etmono Karolio Chodkevičiaus kariauna keturis kartus mažesnė, pats karalius nuo kalvos slėnyje pamiškėje mato išsidėsčiusius lietuvių karius. Jis nežino, kad tai eilinė, tačiau geniali karinė gudrybė – tie kariai nekalba ir nejuda. Juk taip paprastai ir elgiasi iškamšos... Švedijos karalius delsia, nenori nuo kalvų leistis į slėnį. Bet staiga, visai šalia, išnyra pats Didysis etmonas su keliais šimtais raitelių. Apsigręžia ir leidžiasi šuoliais tolyn. Ach, akimirkos svaigulys! - Pirmyn! - sušunka karalius. Pirmyn pajuda švedų pėstininkai, pirmyn kiek uždelsusi netvarkingai pasileidžia kavalerija. Pergalės skonis, jau ir bėgantys lietuviai čia pat. Ir iš niekur su ietimis išnyra pagrindinė Lietuvos kariaunos dalis, iš šono raiti kuršiai smogia į nepridengtą flangą, sparnuotieji lenkų husarai trypia chaotiškai išsibarsčiusius žuvėdų pėstininkus, į kuriuos iš nugaros įsirėžia ir užstringa švedų kavalerija. Ugnį atidengia ir penkios K. Chodkevičiaus patrankos. Dvi taktinės gudrybės, beje, viena dar Vytauto naudota Žalgirio mūšyje, ir 8 tūkst. švedų krinta mūšio lauke. Karolio Chodkevičiaus kariaunos nuostoliai – iki 100 karių.
Negalima nepaminėti ir kitos Lietuvos kariuomenės karinės gudrybės atgaunant Klaipėdos kraštą 1923 m. Šaulių Sąjungos vadovybei iškėlus „sukilimo“ idėją Klaipėdos krašto atgavimui 1922 m. lapkričio mėnesį, Lietuvos Krašto apsaugos vadovybė ėmėsi nedelsiant ruoštis operacijai. „Sukilimui“ vadovauti paskirtas Jonas Budrys (kontržvalgybos viršininkas), o iš karių ir šaulių suformuota Ypatingos paskirties rinktinė „sukilėliams“ paremti. Jei „sukilimas“ būtų nepavykęs, Šaulių Sąjunga turėjo oficialiai prisiimti atsakomybę. Beje, prieš „sukilimą“, Šaulių Sąjungos atstovai nuvyko į Vokietiją ir užsitikrino, kad vokiškai kalbantys Klaipėdos krašto gyventojai nesipriešins. Maža to, Vokietija parėmė „sukilimą“ ginklais, o Sovietų Sąjunga neoficialiai pažadėjo nesikišti. 1923 m. sausio mėnesį „sukilę“ Klaipėdos krašto gyventojai, padedami Ypatingos paskirties rinktinės, užėmė pagrindinius regiono centrus. Po to, kai sausio 15 d. buvo užimta Klaipėda (žuvo 2 prancūzų ir 3 lietuvių kariai), Klaipėdos kraštas, Antantės Ambasadorių konferencijos sprendimu, netrukus buvo pripažintas Lietuvos dalimi.
Ko gero, jau niekam nebereikia įrodinėti, kokią žuvį Rusijos Federacijos kariai gaudo Ukrainos pietryčiuose. Nereikia būti ir dideliu strategu bei politreikalų žinovu, kad nuspėtum tolimesnius Kremliaus žingsnius Ukrainoje. Tačiau įvykiai Armėnijoje ir su jais susijusios kalbos apie Rusijos specnazo permetimą į Jerevaną, Kremliaus vado grasinimai Aljansui branduoliniu ginklu ir 2,5 trln. rublių sumažintos pensijos kadaise socializmo rojumi vadintoje šalyje nežada nieko gero.
Ir nors tikrai negaliu nuspėti, kas dedasi Rusijos Federacijos Generalinio štabo planuotojų galvose, man žymiai ramiau, kai matau JAV sprendimus dėl sunkiosios ginkluotės dislokavimo NATO pasienyje, taip pat ir Lietuvoje.
Baigdamas pastebėsiu, kad nei viena NATO valstybė, individualių ar kolektyvinių pratybų metu, neplanuoja vykdyti karinių veiksmų kitų, ne NATO šalių, teritorijose. Tik Rusijos Federacija, planuodama „gintis“ nuo NATO plėtros, imituoja 3LE teritorijos užėmimą tolimesnio puolimo placdarmui įrengti, o Varšuvą prevenciniu branduoliniu smūgiu ketina sulyginti su žeme. Gal meška ir mokosi būti nenuspėjama ir gudri, tačiau drumstame vandenyje ji ir lieka meška. Visai nepanašia į jokią žuvį.