Bet jei gerai įsiklausysite ne tik į siaubo aiktelėjimus, kai kas kartą islamo fanatikai kur nors pasaulyje surengia skerdynes, galbūt išgirsite ir kitą reakciją – už niūrių Kremliaus sienų aidinti piktdžiugišką juoką.

Būtent sankcijų smaugiamai Rusijai, kuri siekia nukreipti dėmesį nuo neužgesusio konflikto Ukrainoje, tarptautinės bendruomenės sumaištis ir nerimas dėl teroro pavojaus yra naudinga. Jau ne vienas atvejis parodė, kad milžinišką dėmesį prikaustančias tarptautines krizes Rusija pasistengia išspręsti savo naudai, o tai – blogos žinios ne tik ukrainiečiams, bet ir Baltijos šalims.

Galima laukti sąmokslo teorijų

Pastarieji teroro išpuoliai darsyk pasauliui priminė apie tikrą, neišgalvotą ir globalią XXI amžiaus grėsmę, kurią pasauliui kelia pastaraisiais metais suįžūlėję teroristai, mojuojantys milžinišką galią vos per kelerius metus įgavusios teroristinės grupuotės „Islamo valstybė“ vėliava. 

Vis dėlto paradoksalu, kad tokiais išpuoliais prieš Vakarų šalis ar jų piliečiais gali džiaugtis ne tik dėmesio akivaizdžiai siekiantys „Islamo valstybės“ rėmėjai, puikiai žinantys, kad siaubingi teroro aktai ryja pasaulio žiniasklaidos antraštes. 

Ciniškai kalbant tai – puiki žinia „Islamo valstybės“ verbavimo ir reklamos skyriams. Sėkmingą teroristinį projektą įvykdę „Islamo valstybės“ ryšių su visuomene specialistai, tikriausiai ir dabar sulaukia sveikinimų SMS žinutėmis, Feisbuke ar tiesiog savo landynėse, kad ir kur jie bebūtų.
Vaidas Saldžiūnas

Makabrišką džiugesį galima įžvelgti vienoje šalyje, kuri Lietuvoje dažnai įvardijama kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Ne, nė neverta taukšti apie JAV, Izraelį, masonus, iluminačius, driežažmogius ir kitus tradicinius sąmokslo teorijų fanatikų įtariamuosius. 

Minėtas šalis ar paslaptingas organizacijas nuolatinės mėnulio pilnaties veikiami asmenys beveik visada apkaltina organizavus išpuolius, parėmus ar net sukūrus teroristines organizacijas. Esą taip siekiama išleisti dar daugiau dolerių ginklavimuisi, okupuoti nafta turtingas šalis, sėti chaosą ir netikrumo atmosferą, kurti vadinamąją naująją pasaulio tvarką. 

Nė neabejokite – šiuos gandus po išpuolio Prancūzijoje, kur islamo fanatikai sprogdino ir pjaustė galvas, ar juo labiau – po užsieniečių turistų egzekucijų Tuniso viešbutyje dar absurdiškesnės sąmokslo teorijos plis, lyg virusas po viešąją erdvę. O „išvysti tikrąją tiesą“ ir pasižiūrėti „akis atveriančių“ filmukų ragins ne vienas veikėjas, kuris ar kuri, žinoma, tik sutapimo dėka greičiausiai bus Klonio gatvės, antiskalūninis ar antivakarietiškos krypties aktyvistas.

Ciniškai sėkminga teroristų reklaminė akcija

Tad kam naudingas Sirijoje ir Irake įsigalėjusių teroristų siautėjimas? Žinoma, pirmiausiai – jiems patiems. Savo pavieniais išpuoliais pažeidžiamose vietose jie gali sukelti vietinės reikšmės chaosą, kuris globaliame pasaulyje išplinta siaubo, baimės ir informacinio miško gaisro pavidalu. 

Ciniškai kalbant tai – puiki žinia „Islamo valstybės“ verbavimo ir reklamos skyriams. Sėkmingą teroristinį projektą įvykdę „Islamo valstybės“ ryšių su visuomene specialistai, tikriausiai ir dabar sulaukia sveikinimų SMS žinutėmis, Feisbuke ar tiesiog savo landynėse, kad ir kur jie bebūtų.

Bet amerikiečius galima suprasti: paradoksalu, bet jiems Ukrainos konfliktas su Rusija atrodo tolimas, kone buitinis, vietinės reikšmės, tarsi koks pilietinis karas pamirštoje Afrikos valstybėje. Tuo tarpu islamo fanatikai nėra kokie nors neišsiblaivantys, apie prarastą didybę kamuojami kompleksuoti Amerikos nekentėjai. Jie kelia realią, tiesioginę grėsmę bet kur pasaulyje.
Vaidas Saldžiūnas

Taktiškai šie išpuoliai jiems yra sėkmingos operacijos, kurių metu ne šiaip pralietas kelių dešimčių, jų manymu, bedievių priešų kraujas, bet ir darsyk pareklamuotas „Islamo valstybės“ prekės ženklas. Štai – jie, narsieji džihadistai yra nesustabdomi, neįveikiami, gali smogti bet kur, bet kam ir bet kada. Priešai – bijokite, o rėmėjai – remkite pinigais bei „šviežia mėsa“. 

Pastarosios – naujų, Vakarų šalyse užaugusių ir tinkamai praplovus smegenis savanorių išties netrūksta. Jie plūsta į Siriją ir Iraką iš daugelio Europos valstybių, netgi Estijos.

Bet yra ir kita šio teroro viešosios ryšių akcijos pusė. Ne paslaptis, kad daugeliui Vakarų šalių, pirmiausiai JAV, „Islamo valstybė“ grėsmių ir šiaip tarptautinių aktualijų sąraše yra pirmoji. 


Kadaise buvo „Al Qaeda“, o dabar yra pastarąją teroristinių grupuočių varžybose nukarūnavusi „Islamo valstybė“. Galima prisiminti, kaip pernai liūdėjo ir piktinosi su prorusiškais separatistais atvirame kare kraujuojantys ukrainiečiai, kurie tiek iš JAV administracijos, tiek iš Vakarų žiniasklaidos sulaukė mažiau dėmesio, nei Sirijoje ir Irake siautėjanti kelių tūkstančių apdriskusių fanatikų grupuotė. 

Vaidas Saldžiūnas

Bet amerikiečius galima suprasti: paradoksalu, bet jiems Ukrainos konfliktas su Rusija atrodo tolimas, kone buitinis, vietinės reikšmės, tarsi koks pilietinis karas pamirštoje Afrikos valstybėje. 


Tuo tarpu islamo fanatikai nėra kokie nors neišsiblaivantys, apie prarastą didybę kamuojami kompleksuoti Amerikos nekentėjai. Jie kelia realią, tiesioginę grėsmę bet kur pasaulyje. 

Jie neturi bombonešių, jie patys gali būti bombos tavo pamėgtame prekybos centre, iš pažiūros saugiame paplūdimyje ar satyrinio leidinio redakcijoje. Jie negeria, bet yra apsvaigę nuo kliedesių apie tai, kaip nužudę dešimtis amerikiečių ar kitų Vakarų šalių turistų pateks į rojų.

Todėl „Islamo valstybė“ yra tiek Vakarų šalių žvalgybų, tiek žiniasklaidos ir visuomenių dėmesio centre. Būtent todėl JAV į amerikiečių krauju aplaistytą ir nesyk prakeiktą Iraką vėl siunčia papildomus šimtus karių, kurie prisidės prie jau kelių tūkstančių esamų, padedančių irakiečiams kovoti su islamistų fanatikais. O į Baltijos šalis, kurios nerimauja dėl galimos Rusijos agresijos siunčiama labiau simbolinis skaičius – vos po pusantro šimto karių.

Kremlius sulaukė dar vienos progos?

Būtent Rusija yra ta šalis, kuri istoriškai mėgsta naudotis tarptautinėmis krizėmis ir iš to išpešti naudos sau – ar naudojant jėgą, kaip buvo 1991 sausio 13-ąją, kai JAV ir šiaip visas pasaulis buvo sutelkęs dėmesį Persijos įlanką ir „Audrą dykumoje“.

2008-ųjų rugpjūtį, Pekino olimpinių žaidynių metu Rusija atplėšė Abchaziją ir Pietų Osetiją nuo Gruzijos, o ir pats Ukrainos karas vyko paraleliai su „Islamo valstybės“ plečiamu konfliktu. 

Kremlius įgudęs dangstytis bendrais interesais bei užuojauta. Pamenate, kaip Rusija buvo viena pirmųjų pareiškusių užuojautą JAV dėl Rugsėjo 11-osios išpuolių ir pasiūliusi pagalbą kovoje prieš tarptautinį terorizmą?
Vaidas Saldžiūnas

O 2013-siais Rusija įsijautė į tarpininkės vaidmenį – JAV jau atrodo pasiruošus suduoti karinį smūgį Sirijos režimui už cheminio ginklo panaudojimą prieš civilius, Sirijos sąjungininkė Rusija per sudėtingas derybas sugebėjo Ameriką atkalbėti nuo pavojingos karinės avantiūros, o Kremlius pasijautė kone taikos balandžiu, nusipelniusiu Nobelio taikos premijos – juk pastarąją šiais laikais dalija už kone bet ką. 

Be to, Kremlius įgudęs dangstytis bendrais interesais bei užuojauta. Pamenate, kaip Rusija buvo viena pirmųjų pareiškusių užuojautą JAV dėl Rugsėjo 11-osios išpuolių ir pasiūliusi pagalbą kovoje prieš tarptautinį terorizmą? 

Visuomet galima sakyti, kad priežasčių būta pragmatiškų – JAV reikėjo Rusijos paramos kariaujant Afganistane, o Kremlius pavertė karą su čečėnais karu prieš teroristus. Beje, būtent tie patys, iš Čečėnijos Rusijos bei Kremliaus koloborantų išstumti čečėnų kovotojai suradikalėjo ir yra viena varomųjų „Islamo valstybės“ jėgų.

Prisidengusi bendrais interesais Rusija per pastaruosius kelerius metus pūtė į akis miglą Vakarų šalims, pinigais, pažadais bei degtine papirkinėjo ir verslininkus ir nusenusius, prasigėrusius nutukusius aktorius. Netgi apkvailino vienu geriausių kremlinologų laikytą Michaelą McFaulą, kuris buvo Vašingtono ir Maskvos santykių „perkrovimo“ politikos autorius, o vėliau ir JAV ambasadorius Rusijoje

Čia jis pamatė tikrąjį Kremliaus veidą, liko nusivylęs ir dabar yra vienas aršesnių Vladimiro Putino Rusijos kritikų. Juk net jei rusai patys nesyk nukentėjo nuo islamo fanatikų surengtų teroristinių išpuolių, Kremliaus realpolitik rėmėjų geležinė logika remiasi paprasta aksioma: kas kenkia mūsų priešams (Vakarams), tas gerai mums, net jei kenkėjai – paties Šėtono tarnai.

Būtent todėl, pūsdama miglą į akis apie partnerystę su Vakarais, Rusija tuo pat metu ginklavosi, tai tebedaro ir žada, nepaisant tarptautinių sankcijų bei ekonominių problemų, toliau tai daryti įspūdingais tempais. 

Ir ne šiaip ginkluojasi bei svaidosi grasinimais tai branduolinių ginklų taikiniais paversti Daniją, tai žaibiškų ir milžiniškų pratybų metu imituojant Baltijos ar netgi Baltijos šalių okupaciją. Panaudojusi savo karinę galią prieš Ukrainą Rusija įbaugino ir toliau baugina visas kaimynes Vakaruose, tarp jų ir Lietuvą. 

JAV ir visa NATO sukruto, tačiau vis dar netyla nerimo gaidos – ar ne per vėlai? Ar Vakarų šalims susitelkus ties kova su islamo fanatikais užteks ryžto ir svarbiausia – jėgų atitinkamai reaguoti į Kremliaus grėsmę? 

Rusija, kuriai Vakarų šalių sutelktas dėmesys būtent kovai su visame pasaulyje siautėjančiais teroristais, tikisi neigiamo atsakymo. Tegu vakariečiai vaikosi islamo fanatikus, tegu klimpsta į kuo gilesnę kovą – nuo to Rusijai tik geriau.