Pieno putos įstatymas, žengiantis į koją su Graikijos referendumu dėl to, verta ar ne grąžinti vieną kitą pasiskolintą šimtą milijardų, yra puiki moralinė kompensacija galimo w, x ir q legalizavimo išgąsdintiems nacionalistams. Kurie ir taip tas tris bėgėdiškai besižargstančias literas yra priversti kęsti savo kompiuterių klaviatūrose, kai eina ginti šventą lietuvių kalbą Feisbuko fronte. Stebuklas, kaip dar tie pilkapius saugantys didvyriai neapako, nenutautėjo nuo tokio akis raižančio vaizdo?
Iki paskutinio kraujo lašo superkamas tautinis lietuvių pienas išgelbės tautininkų akis nuo visiško išvarvėjimo?
Garantijų niekas, net ir graikų populistai šiais laikais, be referendumo, duoti negali. Antai pirmasis Vilniaus taryboje legalizuotas užsienietis, Liberalų sąjūdžio į sostinės valdžią atitemptas britas M. A. Haroldas prieš savivaldybių tarybų rinkimus tvirtino, kad lietuviško pieno kvapas kartais skiriasi. Kaip ir krapų, kuriais, anot jo, trenkia Lietuva.
Kitaip sakant, tas importinis mūsų politikos produktas liepė visiems trims milijonams neliberaliai užsikrušti. Tiesa, licencijuoti kino filmų vertėjai šį anglų ir amerikiečių posakį, vis dar nesėkmingai kovojantį su rusišku eik tu na...., kažkodėl verčia daug gražiau, bet esmės tai nekeičia.
Vis tiek šventa Lietuvos žemelė turėjo prasiverti po atėjūno kojomis ir praryti jį it kokį iš Seimo su veto nešlove parjojantį Čičinską. Neprasivėrė. Panašu, kad šventa Lietuvos žemelė daug linksmiau nešioja tuos, kurie su pasismaginimu dergia ir kitus, ir po savim.
Į M. A. Haroldą niekas net neatsisuko. Net šventoriaus davatkoms nepraustaburnis Vilniaus tarybos britas buvo neįdomus. Kam gali būti įdomus besikeikiantis užsienietis tuo metu, kai „YouTube“ transliuoja UAB „Tony production“ monospektaklį „Fuck You Greece“? Su vieninteliu ir nepakartojamu komedijinio plano Liberalų sąjūdžio aktoriumi (realiame gyvenime – šuleris, bet kartais pristatomas ir kaip europarlamentaras) Antanu Guoga, kur fuckai liejasi laisvai?
Menamo paparčio žiedo paieškos taip įaudrino šviesiausius krašto protus, kad nebūtų dyvai, jei praėjusi savaitė į Lietuvos istoriją įeitų kaip galutinės brandaus chamizmo pergalės prieš atgyvenusią kaimišką sistemą „Nukelk kepurę prieš žmogų, vaikeli“ metas.
Kiek smagaus žvengimo ir arkliško žviegimo garsų išleista, kai vienas rašytojas pavarė ant emigrantų maždaug taip, kaip Stalino prokuroras Vyšinskis 1937 metų teismo procesuose ant parodomuosiuose teismuose „teisiamų“ buvusių bolševikų vadų Kamenevo, Zinovjevo ir Buharino. Prie Nemuno kitas jau aušo rytas. Kokia džiaugsmo banga kilo kitame upės krante, kai emigrantai atsikirto, kaip jiems ir pridera, Stalino ištremto Trockio stiliumi.
Ar galėjo šiam polėkiui, tai mielai amžiaus madai likti abejinga prezidentė? Prezidentė kirto iš peties Italijos premjerui M. Renzi, pareikšdama, kad Ji neketina palaikyti nė vieno iš sprendimo variantų dėl Afrikos pabėgėlių. M. Renzi neliko skolingas: „Jei tokia yra jūsų Europos idėja, galite ją pasilaikyti sau.“
Taip nieko neinvestavę, tik paleidę savo politikos 2G, „Dviračio šou“ mėsininko Poškos stilių iš vidaus politikos užkaborių lengvai pametėme į tarptautinių santykių lygį. Ar gali aistringa mūsų prezidentės kalba prilygti vargingiems kanclerės A. Merkel žodžiams, kad „imigrantų krizė yra didžiausias Europai tekęs iššūkis per visą mano vadovavimo Vokietijai laiką“?
Kas ta Merkel prieš efektingą 2G. Ir Guogos pasekėjus Liberalų sąjūdžio sąskrydyje, kurie naktį, neturėdami po ranka nei italų, nei sumautų graikų, baudėsi atfakinti (tik jau naudodami ne Haroldo-Guogos anglišką, o lietuvišką atitikmenį) Panevėžio ir kitų miestų liberalus. Jei esi politikas, privalai turėti priešą. Jei priešo dar neturi, vadinasi, alaus buvo per mažai.
Lietuva valdo. Blėstant šaunaus keikūno V. Uspaskicho supernovai, planas pavyti ir pralenkti jį, per vieną kadenciją uspaskizuojant viešąjį šalies kalbėjimą, viršijamas. Lietuvos santykių net su sąjungininkais stilius tapo toks pat paprastas, kaip ir kalbėjimas: jūsų pabėgėliai, ponai italai, mums nerūpi, o nuo Rusijos tankų jūs vis tiek privalote Lietuvą ginti!
Ar neteks gerti iš šulinio, į kurį smagiai spjaudome? Ar taip jau labai toli Lietuvai iki Graikijos nesąmonių? Santykiai su JAV kai ką primena. Prezidentė, kuri dar prieš ketverius metus Lietuvos ambasadoriams skėlė, kad ji nenusileis nei JAV, nei Rusijai, dabar, priimdama JAV kongresmenus, kaip tas pasakos vilkas jau visaip plonino liežuvį.
Visais kitais atvejais iškilūs piliečiai užvertė kalvį prašymais jų liežuvį kuo greičiau ir labiau pastorinti. Žodis privalo skambėti sodriai.
Bosais paversti tenorai verčia naują vagą. Ne tik istorijoje. Keistoka, kai istorijoje pasimetęs S. Nėries muziejus kviečia į Petrašiūnus paminėti sovietų kolaborantės S. Nėries 70-ąsias mirties metines (kaip ir keista yra turėti jos vardo mokyklą Vilniuje). Tačiau daug keisčiau, o tiksliau, visai kvailai skamba naujųjų literatūros „kritikų“ aiškinimai, kad S. Nėris buvusi bloga poetė. O tempora! O mores! Žilvine Žilvinėli, jei tu gyvas, atplauk balta Baltraitienės Pieno įstatymo puta.
