Atvažiavęs į Vilnių JAV prezidentas George‘as Bushas Rotušės aikštėje patvirtino, jog Lietuvos priešai bus ir JAV priešai. Padrąsino, bet pavidalo nesuteikė.

Dar ir šiandien galima rasti samprotaujančių, jog mūsų priėmimas kažkokiu būdu pažemino ar įbaugino Rusiją, pastūmėdamas ją elgtis agresyviai. Šitiems skeptikams galėčiau atsakyti savo draugės garsios apžvalgininkės maskvietės Julijos Latyninos žodžiais, kuri prieš keletą metų man sakė, jog be narystės NATO jau būtume sulaukę rusų tankų, kaip jų sulaukė Gruzija 2008 m.

Ar stipresni vėl dalinsis silpnesnius?

Kitas saugumo stiprinimo etapas po narystės buvo gynybos planai Baltijos šalims. Ne vienerius metus užtruko įtikinėjimas dėl jų reikalingumo, pastangas dėjo aukšti politikai, pradedant prezidente Dalia Grybauskaite, nuolat ta kryptimi dirbo mūsų diplomatai, įskaitant tuometinį Lietuvos ambasadorių prie NATO Liną Linkevičių. 

Nors mūsų pašonėje jau buvo prasidėjusi Kaliningrado srities remilitarizacija, kai 10 000 Rusijos kariškių grupuotė padidėjo dešimt kartų, Lietuvos pastangos stiprinti savo saugumą su NATO pagalba irgi sulaukė kaltinimų rusofobija, nesveiku įtarumu, kas džiugino susiraukusio Kremliaus ausį. 

Iki maždaug 2007 m. oficiali Rusijos doktrina buvo euroatlantinė integracija, kurią ji pakeitė į neaiškaus turinio eurazinę integraciją. Iki tų metų Rusija laikėsi Įprastinių ginkluotųjų pajėgų Europoje sutarties, po to pradėjo ją pažeidinėti, o dabar galutinai sustabdė dalyvavimą šioje sutartyje. Naujos doktrinos turinys ėmė ryškėti agresijos Ukrainoje šviesoje. 

Atrodo, kad NATO kaupiama informacija suteikia pagrindo nerimauti dėl Rusijos kėslų, nes praėjusią savaitę per NATO gynybos ministrų susitikimą nuspręsta Greito reagavimo pajėgas didinti nuo anksčiau numatytų 13 000 iki 40 000 karių, ir jos bus pasirengę veikti visa galia jau 2016 m.
Ramūnas Bogdanas

Tai yra noras grįžti į praeitį, susėsti su pasaulio galingaisiais – ypač JAV – už vieno stalo ir pasidalinti silpnesniuosius. Visai kaip buvo dalinama Čekoslovakija Miunchene 1938 m., kaip pasidalino mus Maskvoje 1939 m., kaip Jaltoje bei Potsdame 1945 m. už akių buvo nuspręstas Rytų Europos likimas. Mūsų laimei, tokią patirtį Vakarai pripažino neteisinga ir nusikalstama, o slaptus galingųjų susitarimus pakeitė tarptautinės teisės normos.

Užgrobdama Krymą Rusija parodė, jog jai šios normos negalioja, todėl savo veiksmais ji sukėlė grėsmę visam tarptautiniam taikos pasaulyje palaikymo modeliui. Esmė yra ne pusiasalis Juodojoje jūroje, o pamatinio principo sulaužymas. Nekreipiant į jį dėmesio, galima kaipmat susilaukti domino efekto, kai stipresni ims perbraižyti silpnesnių kaimynų sienas, ir pasaulį užlietų karinių konfliktų banga. Ukrainoje šiandien ginamas taikaus valstybių sugyvenimo pamatas: niekam nevalia atsiriekti svetimų teritorijų.

„Ietigalis“ stiprinamas

Kol Rusija elgėsi daugmaž pagal civilizuotas normas, su ja siekta strateginės partnerystės. 1997 m. pasirašyta NATO ir Rusijos sutartis, persmelkta bendradarbiavimo dvasios. Vardan tos partnerystės Vakarai užmerkė akis į žudynes Čečėnijoje, nekreipė dėmesio į taškymąsi nešvariais pinigais Ispanijoje ar Prancūzijoje, prikando liežuvį dėl arbatos su poloniu Londone, susitaikė su dalies Gruzijos atplėšimu.

Šiandien į bet kokius gynybinius NATO veiksmus Kremlius mojuoja ta sutartimi. Tačiau jos tekste yra labai aiškus saugiklis piktnaudžiavimui: pabrėžiama, jog ji galioja „esamomis saugumo palaikymo sąlygomis“. Pagaliau oficialiai pripažinta, kad šios sąlygos iš esmės pasikeitė. „NATO susiduria su nauja saugumo aplinka“, teigia NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.

NATO viršūnių susitikime Velse 2014 m. rugsėjį buvo priimtas politinis sprendimas reaguoti į kylančias grėsmes iš Rusijos ir nubrėžtos pagrindinės gairės šalių narių saugumui užtikrinti. Planuojamų Greito reagavimo pajėgų skaičius padidintas nuo 5000 iki 13 000. Pripažinta, kad jos veiks efektyviai tik tuo atveju, jei jų veiksmai bus gerai koordinuojami. 

Tokį darbą atlieka štabai. Nutarta suformuoti taip vadinamas „Ietigalio“ (angl. Spearhead) pajėgas, o Rytų Europoje įkurti NATO štabų tinklą. Iki tol Baltijos šalių gynybos planai numatė, jog agresijos atveju pagalba būtų siunčiama iš NATO bazių Vokietijoje, bet jos atvykimas užtruktų: reikia susiruošti kariniams veiksmams gavus įsakymą, pakrauti techniką į ešelonus, pervažiuoti pusę Europos...

Atrodo, kad NATO kaupiama informacija suteikia pagrindo nerimauti dėl Rusijos kėslų, nes praėjusią savaitę per NATO gynybos ministrų susitikimą nuspręsta Greito reagavimo pajėgas didinti nuo anksčiau numatytų 13 000 iki 40 000 karių, ir jos bus pasirengę veikti visa galia jau 2016 m. Šių karių veiklą koordinuos šeši štabai Rytų Europoje. Vienas iš jų, sudarytas iš 20 sąjungininkų ir 20 lietuvių, atidaromas Vilniuje liepos mėnesį, o pilnu pajėgumu ims veikti nuo rugsėjo. Pasak gynybos ministro Juozo Oleko, jam vadovaus Danijos karininkas.

Sunkioji JAV ginkluotė pirmame gynybos ešelone

Kitas skydo Lietuvai komponentas yra dvišalėmis sutartimis su JAV pasiektas susitarimas išdėstyti sunkiąją ginkluotę Rytų Europoje nuo Estijos šiaurėje iki Bulgarijos pietuose. Sprendimą dėl dislokacijos šią savaitę patvirtino JAV gynybos sekretorius Ashtonas Carteris. Vienu metu pagarsinami nauji NATO ir JAV žingsniai Rytų Europoje rodo, jog skydo kūrimas yra gerai tarpusavyje suderinti veiksmai, o ne improvizacijos. 

Svarbiu veiksniu, sulaikiusiu karinę invaziją Berlyne po karo, tapo Berlyno brigada, kuri pajėgumu labai nusileido parengtai sovietų karinei galiai Rytų Vokietijoje, tačiau vien jos buvimas ir perspektyva raudoniesiems kautis prieš NATO pajėgas sugebėjo atšaldyti karštas Maskvos galvas nuo minčių prisijungti Vakarų Berlyną. Kažko panašaus prašė prezidentas Michailas Saakašvilis, bet 2008 m. NATO nesiryžo prisiimti papildomų įsipareigojimų dėl Gruzijos. Matėme, kuo tai baigėsi gruzinams.
Ramūnas Bogdanas

Tai bus karinė JAV technika, skirta apie 5000 karių turinčiai sunkiajai šarvuotai brigadai: tankai, šarvuočiai, savaeigiai pabūklai. Iš viso – apie 1200 vienetų, tarp jų – 250 tankų. Vienose šalyse bus bataliono apimties technika, kitose, tarp jų ir Lietuvoje, – kuopos apimties. Karine prasme taip išskleista brigada yra mažai efektyvi; ji būtų galingesnė, jei sutelkta į kumštį vienoje vietoje. Tačiau tikslas yra ne pulti, o gintis. Kalbant dar tiksliau, tikslas yra taip pasirengti gintis, kad galimam agresoriui nekiltų noro pulti dėl per didelės tokio žingsnio kainos.

Panaši praktika jau buvo išbandyta šaltojo karo metais. Per 1961 m. Berlyno krizę, kilusią dėl sutartį pažeidžiančios Berlyno sienos pastatymo, amerikiečių ir sovietų tankai 16 valandų stovėjo vieni prieš kitus su koviniais sviediniais vamzdžiuose per 75 metrus abipus patikros punkto „Charlie“, kol Nikita Chruščiovas pradėjo atsitraukti.

Svarbiu veiksniu, sulaikiusiu karinę invaziją Berlyne po karo, tapo Berlyno brigada, kuri pajėgumu labai nusileido parengtai sovietų karinei galiai Rytų Vokietijoje, tačiau vien jos buvimas ir perspektyva raudoniesiems kautis prieš NATO pajėgas sugebėjo atšaldyti karštas Maskvos galvas nuo minčių prisijungti Vakarų Berlyną. Kažko panašaus prašė prezidentas Michailas Saakašvilis, bet 2008 m. NATO nesiryžo prisiimti papildomų įsipareigojimų dėl Gruzijos. Matėme, kuo tai baigėsi gruzinams.

Brigada, kurios technika bus išdėstyta Rytų Europoje, vadinasi „European Security Set“, o jos kariškiai liks dislokuoti Fort Hood bazėje Teksase. Sunkioji ginkluotė nestovės tuščiai – ji dalyvaus kariniuose manevruose. Dėka amerikiečių sprendimo Lietuvos kariuomenė išmoks veikti sąveikoje su tokia technika, kurią mums įsigyti patiems kainuotų tiesiog per daug brangiai.

Sąjungininkų skydas

Birželį vakarų Lenkijoje įvyko pirmieji „Ietigalio“ pajėgų manevrai, kuriuose dalyvavo 2100 karių iš devynių NATO valstybių: čekų ir olandų oro desantas, vokiečių ir norvegų moto šauliai, lenkų ir lietuvių specialiosios pajėgos, belgų artilerija, amerikiečių sraigtasparniai ir vengrų junginys sąveikai su civiliais. Lankydamasi Lenkijoje, Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen JAV sprendimą dėl sunkiosios ginkluotės išdėstymo pavadino „tinkamu gynybiniu žingsniu“, taip išreikšdama Vakarų Europos pritarimą sutartims su JAV, ir priminė Vokietijos patirtį.

Šalto karo laikais Vokietijoje stovėjo keturios JAV divizijos kaip pirmasis gynybos prieš sovietus ešelonas. Agresijos atveju antrasis ešelonas turėjo būti permestas į Vokietiją lėktuvais, o pagrindinės pajėgos atkeliamos iš JAV laivais. Kasmet per manevrus buvo šlifuojama visos gynybinės operacijos logistika. Parengtas karinis planas neleido sovietų generolams net svajoti apie Vokietijos „suvienijimą“ po Maskvos sparnu.

Pas mus atkeliaujanti sunkioji ginkluotė yra per pastaruosius metus JAV padarytų išvadų dėl Rusijos elgesio ženklas. Admirolas Džeimsas Stavridis, buvęs NATO Jungtinių pajėgų vadas Europoje, jį pavadino „reikšmingu pokyčiu politikoje“. Ginkluotė atvežama ne tam, kad pavojaus atveju būtų pamesta užpuolikui.