Tokia šalimi migrantams gali tapti ir Lietuva, kuri privalo būti pasirengusi vykdyti tarptautinius įsipareigojimus padidėjus prieglobsčio prašytojų srautams ir atverti duris migrantams.
Įgyvendinant imigracijos politiką ir kontroliuojant imigracijos srautus saugumo klausimas yra prioritetinis, tačiau svarbu nepamiršti, kad į imigracijos kontrolę patenka tokie svarbūs klausimai kaip prieglobstis (humanitarinis imigracijos aspektas), šeimos susijungimas (šeiminis imigracijos aspektas), pilietybė ir natūralizacija (politinio ir pilietinio dalyvavimo aspektai) bei prekyba žmonėmis, todėl išimtinai saugumo klausimo išskyrimas neatitinka ES politinių nuostatų imigracijos ir prieglobsčio politikos srityje.
Taigi pagal tarptautinius standartus prieglobsčio prašymus turi nagrinėti ir sprendimus priimti kompetentinga centrinė specializuota sprendžiančioji institucija. Dėl tokio tarptautinio standarto privalomumo pastabas Lietuvai teikia ir Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaras, turintis Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos mandatą teikti tarptautinę apsaugą pabėgėliams ir kartu su vyriausybėmis ieškoti tvarių sprendimų šioje srityje.
Labai svarbu pabrėžti, kad nauja Prieglobsčio procedūrų direktyva siekia apriboti procedūrinę valstybių narių autonomiją nacionalinių prieglobsčio procedūrų organizavimo atžvilgiu. Tai reiškia, kad valstybės narės visoms procedūroms turėtų paskirti sprendžiančiąją centrinę instituciją, atsakingą už reikiamą tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą.
Iki šiol tai atliko Migracijos departamentas, kurio specialistai yra pasirengę nagrinėti prieglobsčio prašymus pagal tarptautinius standartus ir Europos Sąjungos reikalavimus. Laikantis šių standartų, už valstybės sienos ir migracijos kontrolę tiesiogiai atsakingos institucijos – pasienio kontrolės tarnybos ir policija - paprastai tik padeda prieglobsčio prašytojams pasiekti prieglobsčio procedūrą, perduodami jų duomenis centralizuotai ir specializuotai sprendžiančiajai institucijai.
Tuo siekiama užtikrinti, kad prieglobsčio prašymus nešališkai ir kruopščiai nagrinės prieglobsčio ir pabėgėlių teisės specialistai. Valstybės kontrolė yra atkreipusi dėmesį, kad šalies migracijos politikoje yra spragų ir trūkumų – ne visada sklandus ir nuoseklus leidimų gyventi Lietuvoje išdavimo (keitimo) užsieniečiams procesas, gana ilga prieglobsčio suteikimo procedūrų trukmė bei ne visada pasinaudojama galimybe taikyti paprastesnes užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos procedūras.
Reikia atlikti vienokias ar kitokias pertvarkas, kad užtikrintume, kad problemos būtų išspręstos, tačiau esu įsitikinus, kad užmojis naikinti Migracijos departamentą, o jo funkcijas perduoti Policijos departamentui, teritorinių policijos įstaigų migracijos padaliniams, Valstybės sienos apsaugos tarnybai yra mažų mažiausiai nelogiškas. Juk ankstesniuose Valstybės kontrolės audituose buvo atkreipiamas dėmesys, kad didesnė dalis teritorinių policijos įstaigų migracijos padalinių vykdomų funkcijų policijai yra nebūdingos, o likvidavus Migracijos departamentą ir dalį jo funkcijų perdavus Policijos departamentui ir teritorinių policijos įstaigų migracijos padaliniams, tokių nebūdingų policijai funkcijų dar labiau padaugėtų. Todėl nėra aišku, kaip tai prisidėtų prie migracijos politikos procesų įgyvendinimo efektyvumo, skaidrumo ir tarptautinių standartų užtikrinimo.
Be to, Migracijos departamentas turi galimybę vykdyti funkcijas visose tarpusavyje susijusiose migracijos srityse, tokiose kaip vizos, leidimai gyventi, prieglobstis, pilietybė ir kitos. Tai, kad viename Migracijos departamento sprendime gali būti išsprendžiami keli migraciniai klausimai ne tik sąlygoja migracinių procedūrų ekonomiją ir efektyvumą, bet ir leidžia Migracijos departamento pareigūnams vykdyti savo funkcijas bei įgyti kompetenciją, atsižvelgiant į funkcionalų, sisteminį ir visapusišką Lietuvos migracijos sistemos suvokimą.
Ilgalaikės migracijos politikos vizijos požiūriu, Migracijos departamento naikinimas negali nei išspręsti kylančių iššūkių (didėjančių imigracijos srautų, žmogaus teisių pažeidimų, kt.), nei optimizuoti migracijos procesų valdymą, ypač, atsižvelgiant į ES ir pasaulines tendencijas, liudijančias apie migracijos bei prieglobsčio srautų intensyvėjimą ir tarptautinės bendruomenės siekį dėmesį sutelkti ne tik į saugumą, bet ir į imigrantų teises bei jų užtikrinimą.
Juo labiau, kad užsienio valstybių praktika liudija, kad nemažoje dalyje valstybių funkcionuoja išimtinai migracijos proceso valdymui skirtos centrinės institucijos (pvz., Pilietybės ir migracijos departamentas Latvijoje, Užsieniečių reikalų biuras Lenkijoje, Migracijos departamentas Slovakijoje, Migracijos departamentas Slovėnijoje, Federalinė imigracijos ir prieglobsčio agentūra Austrijoje ir panašios institucijos kitose vidurio bei rytų Europos šalyse).
Itin neigiamai apie Vidaus reikalų ministerijos iniciatyvą naikinti Migracijos departamentą atsiliepia ir Žmogaus teisių stebėjimo institutas savo apžvalgoje „Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje 2013-2014 m.“. Jis pabrėžia, kad toks sprendimas pakenks prieglobsčio sistemai bei tinkamam prieglobsčio prašytojų teisių užtikrinimui Lietuvoje.
Taigi esu tikra, kad ne taip svarbu, kiek migrantų priimsime – pirmiausiai turime būti tikri, kad galėsime užtikrinti sklandų prieglobsčio suteikimo procesą ir užtikrinti svetimšalių teises. Išsprendus neefektyvaus migracijos politikos įgyvendinimo organizavimo ir kontrolės problemas, Lietuvai būtų naudinga siekti įsitraukti į pabėgėlių perkėlimo procesą, nors dalyvavimas jame šiuo metu dar nėra privalomas nei pagal tarptautinę, nei pagal ES teisę, tačiau jis sudarytų sąlygas pademonstruoti, kad mes priėmėme ES vertybes. Lietuva, būdama prie išorinės ES sienos, ateityje taip pat gali susidurti su dideliais pabėgėlių srautais, o dalyvavimas perkėlimo programose sudarytų sąlygas tikėtis solidarumo ir iš kitų ES valstybių.