Kitą dieną Rusija pranešė ketinanti pergrupuoti savo karius prie vakarinės sienos, suformuoti naujus tankų, artilerijos ir aviacijos dalinius, Kaliningrade perginkluoti raketas "Iskander”, smarkiai pertvarkyti savo pajėgas Baltarusijoje. Antradienį prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Maskva papildys savo branduolinį arsenalą daugiau negu 40 naujų tarpžemyninių balistinių raketų. Trečiadienį NATO vadovas Jensas Stoltenbergas pareiškė, kad Aljansas vykdo didžiausią savo gynybos stiprinimo programą nuo Šaltojo karo. Žingsnis yra atsakas į neramumus Artimuosiuose Rytuose ir Rusijos veiksmus Ukrainoje. Tokios savaitės seniai nebūta.
Lyg šiol galutinai nepatvirtintas nutarimas dislokuoti ginkluotę Lietuvoje ir kitur yra reakcija ne tik į Rusijos karinę intervenciją Ukrainoje, bet ir į agresyvius jos naikintuvų veiksmus, atvirą karinės galios demonstravimą. Ginkluotės dislokavimu siekiama įrodyti NATO solidarumą, nuraminti Baltijos ir kitų šalių gyventojus. Išankstinis ginkluotės sandėliavimas reiškia, jog krizės atveju NATO į pavojaus zoną galės tučtuojau siųsti greito reagavimo dalinius, žinodama, kad jie disponuos tinkamais ginklais. Jei karinės technikos nebūtų pafrontės šalyse, nutarimas kareivius ten permesti būtų sudėtingesnis ir veikiausiai ilgiau užtruktų.
Neįmanoma vienareikšmiai nustatyti kurio nors nutarimo pasekmes, nes negalima prognozuoti, kaip reaguos oponentas. Normaliomis aplinkybėmis ginkluotės dislokavimas turėtų atgrasyti Rusiją, nes jis rodo NATO ryžtą ginti Baltijos šalis ir didina NATO pajėgumą tai veiksmingai daryti. Antra vertus, negalima sutapatinti Rusijos antpuolio, kuriuo stengiamasi sunaikinti dislokuotą ginkluotę, su antpuoliu, per kurį būtų puolami nevietiniai NATO kariai. Tad Rusija gali manyti, kad konflikto išvakarėse būtų pravartu pulti ir sunaikinti ginkluotę, kol į dislokavimo vietas dar neatvyko NATO daliniai, juolab, kad numatytas ginkluotės kiekis visoje rytų Europoje yra labai mažas, skirtas apginkluoti apie 3000 karių.
Būtų klaida manyti, kad dilema būtų galima išspręsti į rytines NATO šalis siunčiant ne tik daugiau ginkluotės, bet ir tiek karių, kiek jų reikia, norint užtikrinti ginkluotės apsaugą. Bėda tai, kad šitoks nutarimas sukeltų karingą Rusijos reakciją, ir įsisuktų pavojinga karių telkimo ir ginklavimosi spiralė.
Nuo pat Ukrainos intervencijos pradžios aiškinau, kad nuogąstavimai dėl Rusijos propagandos veiksmingumo yra perdėti. Šią nuomonę patvirtina daugelis naujausių apklausų, rodančių, jog Rusijos populiarumas pasaulyje yra smarkiai smukęs, kad vis daugiau žmonių mano, jog Kremlius kelia pavojų taikai ir pažeidinėja pagrindines tarptautinės teisės normas.
Prokremliška propaganda yra pasmerkta likti bergždžia, nes pasakojimai apie Rusijos didybės atkūrimą, išskirtinį jos vaidmenį pasaulyje nepaveiks kitų šalių piliečių, nepaisant to, kiek jie kutentų rusų savimeilę. Labiau patiklūs žmones gal pritars Maskvos propagandistų teiginiams, kad Vakarai yra supuvę, ištvirkę, pasidavę materializmui. Tačiau antiamerikietiška propaganda tikrai ras savo klausytojus. Antiamerikietiškumas Europoje jau klesti šešis dešimtmečius, kartais sustiprėdamas, pvz., per Irako invaziją arba sužinojus apie JAV žvalgybos agentūrų šnipinėjimo Europoje apimtį, kartais susilpnėdamas, kai per pirmuosius Obamos prezidentavimo metus buvo viliamasi, jog jis gebės JAV politiką pasukti nauja linkme. JAV daug gero daro, bet ir daug blogo.
Neseniai duotame interviu Italijos dienraščiui "Corriere della Sera" ir kitai žiniasklaidai Rusijos prezidentas Putinas aiškino, kad ne Rusija artėja prie NATO šalių, bet NATO artėja prie Rusijos – supraskite, Rusija čia ne kuo dėta, ji tik reaguoja į agresyvius NATO veiksmus. Putino pasisakymais apie naująsias strategines raketas, Rusijos generolų kalbomis apie taktinius branduolinius ginklus bei raketų “Iskander” dislokavimą Kaliningrade, iš kur jos gali pasiekti Berlyną, siekiama įbauginti Vakarų Europos gyventojus, atkreipiant jų dėmesį į didėjančią konfrontacijų tikimybę. Žvangindamas ginklus, Kremlius siekia paveikti Vakarų viešąją nuomonę, kad ji nepritartų NATO veiksmams, kurie gali sukelti Rusijos kontrpriemones. Siekiama didinti Vakarų Europos gyventojų spaudimą savo vyriausybėms, versti jas veikti itin atsargiai, tad priešintis siūlymams ginkluoti Ukrainą ar imtis kitų ryžtingų žingsnių.
O jei JAV vienašališkai imtųsi griežtesnių priemonių, viliamasi įvaryti pleištą tarp jų ir Vakarų Europos. Čia yra pagrindinis informacijos karo frontas, mažai ko bendro turintis su Lietuvos cenzorių kova su tariamu neapykantos ir karo kurstymu.
