Nepriklausomos Lietuvos istorijoje toks atvejis buvo tik vieną kartą, ir tai prieš 22 metus. Tada Seimas irgi atmetė Respublikos prezidento pasiūlytą kandidatūrą Generalinio prokuroro pareigoms . Jei neminėsime senų laikų ir apsiribosime tik Dalios Grybauskaitės valdymo laikotarpiu, tai per jį Seimas tik antrą kartą pasipriešino dabartinės Respublikos prezidentės valiai.
Jei laikysime prezidentės veto dėl miškų įstatymo atmetimą ne nesusipratimu, o rimtu signalu apie pokyčius Seime, tai jau tada prezidento patarėjai turėjo pastatyti ausis. Bet patarėjai numojo ranka, todėl įvyko tai, kas ir turėjo įvykti. Seimas pagaliau atsiminė, kad Lietuva yra parlamentinė, o ne prezidentinė respublika.
Dabartinis balsavimas Seime tai įrodė. O tai jau nėra koks eilinis nevertas rimto dėmesio politinis įvykis. Jis turės nemažai pasekmių.
Visų pirma, prezidentei bus nepaprastai sunku rasti naują kandidatą Generalinio prokuroro pareigoms. Jei anksčiau buvo žinoma, kad Seimas pritars bet kuriai prezidentės pasiūlytai kandidatūrai į kokį nors postą, tai dabar kiekvienas prezidentės numatytas kandidatas gerai pagalvos, ar verta rizikuoti savo geru vardu ir būti Seimo išbrokuotam. Ir taip išbrokuotam, kad po to jam tikėtis kokio nors paaukštinimo būtų nerealu. Juk ar realu dabar tikėti, kad Seimas pakeis savo poziciją ir Seimo dabar išbrokuotas Nerijus Meilutis gaus Seimo pritarimą ir galės daryti karjerą Apeliaciniame ar Aukščiausiajame teisme. Man atrodo, kad jis ir toliau liks Apygardos teismo pirmininku, o kai pasibaigs jo kadencija- tik apygardos teismo eiliniu teisėju.
Neieškosiu visų priežasčių, kodėl taip įvyko. Bet viena iš jų-tai N. Meilučio gerokai ankstyvas tikėjimas magiška prezidentės galia. Sutikime, jog ne kiekvienas kandidatas į generalinius išdrįstų teigti, jog prokuratūra kiaurai supuvusi, kurioje jis padarysiąs tvarką. Galėčiau tuo patikėti, jei kandidatas pats būtų bent keletą metelių padirbėjęs prokuratūroje. Bet jis ten nedirbo nė dienos. Todėl visos jo žinios apie prokuratūros darbą yra gautos iš informacijos agentūros VPP (viena ponia pasakė). Šią agentūrą labai mėgsta kai kurie politikai , bet ne teisininkai. Teisininkams ir rimtiems politikams reikia nenuginčijamų argumentų.
Bet grįžkime prie klausimo, kur rasti kandidatą į Generalinius, jei neatsiras (tikėtina) rimtos ir Seimui priimtinos kandidatūros. Matyčiau tik vieną kandidatą, kuriam būtų nesvarbūs balsavimo Seime rezultatai. Tai Generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis.
Iš tiesų, jo dabartinės pareigos lygiavertės paties Generalinio prokuroro pareigoms, o dabar jis dar eina Generalinio pareigas ir su savo darbu puikiai susitvarko. Bet jis nėra kišeninis prokuroras, todėl jam kandidatuoti vargu ar lemta, nebent prezidentės galvoje įvyktų mažai tikėtinas perversmas.
Dar yra viena išeitis: prezidentei pasitarti su Seimo frakcijų vadovais ir teikti Seimui tik jų aprobuotą kandidatūrą. Bet tai reikštų pripažinimą, kad Lietuva nebėra prezidentinė respublika ir prezidentės nuostata „valstybė –tai aš“ neteko galios. Bet ir šiam sprendimui reikalingas perversmas galvoje. O jo tikimybė labai, labai menka.
Tikiuosi, skaitytojas puikiai supranta, kad Seimo balsavimas atmetant pačios prezidentės pasiūlytą kandidatą yra neeilinis politinis įvykis. Jis turės ir politinių pasekmių. Viena iš jų: Seimas sustiprino savo raumenis ir nebus vien tik prezidentės norų vykdytoju. Antra pasekmė: prieš teikdama kurią nors kandidatūrą Seimui prezidentė gerokai pagalvos ir, gal būt, nenorėdama patirti dar vieno pažeminimo, pasitars su Seimu. Kiekvienu atveju, tai būtų įrodymu, jog mes tapome parlamentine respublika.
Žinoma, galimas ir trivialus variantas: prezidentė neteikia jokios naujos kandidatūros palikdama D. Raulušaičiui, neturinčiam pavaduotojo, darbuotis Generalinio prokuroro poste be teisės susirgti ar atostogauti. Tada jau Seimui tektų imtis ryžtingų veiksmų.