***********
2014-2020 m. ES finansinės paramos perspektyvoje numatyta skirti 2,3 mlrd. Lt Lietuvos mokslinių tyrimų ir inovatyvios ekonomikos pajėgumų stiprinimui, įgyvendinant vadinamąsias „sumanios specializacijos“ programas. Sutelkti ne tik dideli finansiniai resursai, bet ir numatyti dideli iššūkiai – sukurti Lietuvoje konkurencingos, inovatyvios ekonomikos, paremtos savais moksliniais tyrimais, pamatus. Tačiau kyla abejonių, ar esame tam pasiruošę ir ar dideli resursai nebus panaudoti neefektyviai, nepasiekiant svarbių rezultatų. Ar nebus šioje srityje „milijonai pražiūrėti pro pirštus“?
Per praėjusį ES paramos laikotarpį 2007-2014 m. bendrų pastangų ir sutarimo dėka Lietuva investavo iki 10 proc. ES paramos į moksliniams tyrimams reikalingos („mokslo-verslo slėnių“) infrastruktūros sukūrimą. Tai pavyko pasiekti nuosekliai, nuo pat 2001 m., pirmiausia, „Žinių ekonomikos forumo“ dėka, visuomenėje plėtojant aiškią filosofiją, kad Lietuvai reikia rūpintis tokios klasterinės mokslinių tyrimų infrastruktūros plėtra. Nacionalinių susitarimų, sutarimų tarp skirtingų partijų bei jų lyderių dėka šią „filosofiją“ pavyko paversti konkrečia strategija, turėjusia aiškius tikslus – kas turi būti pasiekta ar pastatyta panaudojant ES lėšas. Šią strategiją pradėjo įgyvendinti XIV G. Kirkilo vadovaujama Vyriausybė, tęsė ir realizavo XV mūsų Vyriausybė, o užbaigia jos įgyvendinimą XVI A. Butkevičiaus Vyriausybė.
Dabar ateina naujas etapas, kai turi būti sukurti nauji instrumentai, kurie panaudojant naujojo etapo ES lėšas (2,3 mlrd. Lt) ir išnaudojant jau sukurtą stiprią mokslinių tyrimų slėnių infrastruktūrą, leistų Lietuvai pasiekti efektyvių, naudingų ir reikšmingų rezultatų iki 2020 metų.
Kokių rezultatų Lietuva turi siekti iki 2020 metų?
Pradžioje keletas pastabų apie esminius iššūkius Lietuvos ekonomikai.
Šiandien jau reikia suprasti, jog ilgainiui spartaus Lietuvos ekonomikos augimo nebegalės užtikrinti šiandieninis svarbiausias mūsų produkcijos konkurencingumą eksporto rinkose garantuojantis veiksnys – iki 4 kartų, palyginti su ES vidurkiu, pigesnė darbo jėga.
Norint išlaikyti ekonomikos konkurencingumą, vis svarbesnį vaidmenį vaidins ta ekonomika, kuri naudoja mūsų žinias ir mokslinius tyrimus. Pastangos plėtoti ir vystyti mokslinius tyrimus Lietuvoje – vienas svarbiausių tikslų, kuriam reikia skirti didžiausią prioritetą.
Iki šiol Lietuvoje turime tik keletą sričių, kuriose moksliniai tyrimai yra sukūrę produktus, konkuruojančius pasaulinėse rinkose – biotechnologijos, lazeriai bei optoelektronika ir informacinių technologijų paslaugos. Kitose srityse yra gerų užuomazgų, pavyzdžiui, verslo, bet ir jam reikia mūsų mokslinių tyrėjų paslaugų. Tačiau tik minėtosios 3 sritys yra visiškai susiformavusios – vykdomi moksliniai tyrimai bei studijos, gaminama pasaulinio lygmens unikali ir inovatyvi produkcija, paremta čia pat atliekamais moksliniais tyrimais.
Ko Lietuva turėtų šiuo metu pirmiausia siekti?
Pirmiausia, valstybė turi išmokti taip panaudoti turimus finansinius resursus moksliniams tyrimams ir inovatyviai ekonomikai remti, kad minėtų trijų sričių potencialas per artimiausią dešimtmetį padidėtų bent keletą kartų. Tik išmokus taip pasirūpinti jau augančių „medžių“ spartesniu augimu, galima bus pereiti prie to, kad tokius pat instrumentus būtų galima naudoti ir visiškai naujose inovatyviose srityse, kuriose iki šiol matosi tik neryškios galimos sėkmės užuomazgos ateityje.
Valstybė turi nebijoti išskirti prioritetus ir į juos sutelkti savo resursus, nes investuojant į jau pasitvirtinusią sėkmę, tokių investicijų grąžos sėkmė yra žymiai labiau tikėtina nei visas tokio pobūdžio investicijas išbarstant, remiantis lygiavos principu – kad tik kas nors nesiskųstų.
Dar nuo 2000 m. pradžios „Žinių ekonomikos forume“ diskusijų, nesustoju kartoti metaforos, pasiskolintos iš žymaus vakariečio ekonomisto, – valstybė, rūpindamasi moksliniais tyrimais ir inovacijomis, turi vaidinti gero sodininko vaidmenį, turi leisti ir pasirūpinti galimybėmis auginti ir augti įvairiems ir įvairių rūšių augalams (mokslinių tyrimų želmenims); tačiau kai pasirodys, kad iš tų įvairių rūšių želmenėlių tik keletas sugeba augti sparčiau ir efektyviau nei visi kiti – valstybė turi sutelkti šiems sėkmės augalams („medžiams“) papildomus trąšų, vandens ir viso kito, ko reikia jų sparčiam augimui, resursus. Taip valstybė (Vyriausybė) turėtų elgtis ir Lietuvoje. Vienokie resursai reikalingi tiems moksliniams tyrimams palaikyti, kurie yra dar tik pradinių želmenėlių stadijoje, ir visai kitokie, žymiai didesni resursai reikalingi finansuojant tuos mokslinius tyrimus, kurie jau užaugo iki „medžių“ lygmens.
Ilgą laiką atrodė, kad ši Vyriausybė taip ir bando elgtis. Ilgai buvo ruošiamas vadinamųjų „sumanios specializacijos“ prioritetinių programų sąrašas. Jis buvo analizuojamas, rengiamos studijos, samdomi ekspertai, įvairių valdžios institucijų interneto puslapiuose galima rasti tokią begalę įvairių, sudėtingų ir didžiulės apimties dokumentų, skirtų šiai temai, kad net dirbęs premjeru, iš pradžių esi priblokštas ir patiki, kad šį kartą valstybė savo pasirinkimą padarė labai kruopščiai. Tačiau šiek tiek giliau susipažinęs, labai greitai pamatai, kad visas tų gausių strategijų ir dokumentų sluoksnis slepia paprastą ir primityvią tiesą – resursai bus išbarstyti net 20 veiksmų programų, kurios apims net tokią egzotiką kaip „įtrauki visuomenė“. Visos programos, nepaisant jų įspūdingo storio, rašytos naudojant tą patį biurokratinį kurpalį, todėl jų visų tekstai 90% identiški, o iš tų teksto dalių, kurios skiriasi, galima spėti, kad į sumanias specializacijas buvo įtrauktas beveik visas mokslas, koks tik Lietuvoje yra. Tiek žinių, taip sakant, apie aiškių prioritetų išskyrimą ir strateginį kelių „medžių“ finansavimą.
Skaitant „sumanios specializacijos“ veiksmų programų aprašymus, lieka visiškai neaišku, kokių rezultatų tikimasi įgyvendinus tokias programas. O tai reiškia tik tai, kad pinigai yra skiriami „įsisavinimui“, o ne rezultatams. Iš pateiktų aprašymų matosi, kad pinigai bus skirstomi pagal labai smulkias programėles, kurių kiekvienai bus skelbiami atskiri biurokratiniai konkursai, kurie leis reikalingais pasijauti eiliniams biurokratams, bet sukurs daugybę neįveikiamų problemų siekiant proveržio tik keliose prioritetinėse kryptyse.
O juk taip nesunku, atrodo, būtų susėdus su ta pačia mokslo bendruomene sutarti, kad šiuo laikotarpiu investuokime į tai, kad minėtos trys sritys – biotechnologijos, lazerių ir optoelektronikos bei informacinių technologijų paslaugos per artimiausią dešimtmetį išaugtų bent tris kartus. Kad šiose srityse išaugtų gamyba ar paslaugos, reikia visos grandinės, ar kompleksinės programos, į kurią turi investuoti valstybė. Kiekvienoje tokioje prioritetinėje srityje reikia daugiau ir geresnių studentų, geriausius studentus, skiriant valstybines stipendijas, reikia siųsti į oksfordus ar masačiusetsus, reikia gerų magistrantų ir doktorantų, tam vėlgi reikia ir didesnių stipendijų bei geresnių profesorių, kuriuos reikia sugebėti prisikviesti ir iš užsienio, taip pat toliau reikia investuoti į pasaulinio lygmens laboratorijų kūrimą sugrįžtantiems doktorantams bei palankių sąlygų kūrimą spin-offams ir start-upams. Galų gale, valstybė turi rūpintis ir užsienio kompanijų investicijų pritraukimu šiose srityse.
Pasiekus norimų rezultatų minėtose trijose srityse ir pamačius, kad tokios kompleksinės programos tikrai veikia, vėliau būtų galima tokią patirtį panaudoti ir tam, kad visai naujose srityse būtų sukurtas ir plėtojamas inovatyvios ekonomikos potencialas, pavyzdžiui, nano technologijos, mechatronika ar dar kokios nors sritys, kuriose jau dabar turime neblogų užuomazgų.
Štai tokių prioritetinių kompleksinių programų įgyvendinimas aiškiai išskirtose trijose srityse per artimiausią dešimtmetį leistų Lietuvai efektyviai išnaudoti dabartines unikalias galimybes sukurti tikrus pamatus inovatyvios ekonomikos plėtrai. Kol kas atrodo, kad cementas, kurio nemažai turime tokių pamatų liejimui, bus išbarstytas visiems po truputį ir nerezultatyviai.
O taip yra todėl, kad šalia visų kitų bėdų, šioje valdžioje nėra ekspertinių ir intelektinių pajėgumų suvokti, kokios sritys yra tikrai prioritetinės. Tai reiškia, kad valstybė nepajėgi būti nei užsakovu, nei lyderiu tokiam inovacijų proveržiui. Viskas paliekama nuspręsti patiems mokslininkams, ką jie draugiškai ir padaro, paskirstydami pinigus ne prioritetų principu, o taip, kad visiems bent šiek tiek tektų. Kol kas atrodo, kad tokiu būdu „sumaniai įsisavindami“ sukursime ne proveržį, o „pro pirštus milijonus pražiūrėsime“.