Kaip ir minėjau, esu rusas. Etninis. Niekada nesijaučiau dėl to geriau arba blogiau. Geresnis ar prastesnis. Niekas niekada man nepriekaištavo, kad mano vardas ir pavardė yra slaviškos kilmės. Niekas nesiūlė važiuoti į Rusiją.

Pilietine ir politine prasme, esu grynų gryniausias lietuvis. Moku mokesčius ir turiu pasą su Vyčiu kaip visi etniniai lietuviai, o Kovo 11-ąją žygiuoju su plazdančia lietuviška trispalve per Gedimino prospektą.

Tautišką giesmę traukdamas visada užsimerkiu ir jaučiu kaip šiurpuliukai per odą bėgioja. Sentimentalus patosas? Ne! Tokių kaip aš – dešimtys tūkstančių.

Vieni tarnauja savanoriais kariuomenėje, kiti garsina Lietuvos vardą skindami pergales sporto rungtyse arba džiugina kultūros mėgėjus savo kūriniais. Eugenijus Šuklinas, Andrius Mamontovas, Alina Orlova ir šimtai kitų rusų arba rusų kilmės lietuvių dirba, kuria, veikia vardan Tos.

Tačiau visokių yra. Visokių buvo ir praėjusį savaitgalį Vingio parke. Ir su niekieno nepripažintos Donbaso Respublikos vėliavomis, ir su KGB pulkininko VVP atvaizdais ant marškinėlių. Asmeniškai man gėda dėl tokių žmonių. Ir nesvarbu, kas jie yra – rusai, lenkai ar lietuviai.

Laimė, tokių, nepaisant galingos kaimyninės šalies propagandinės mašinos, buvo (ir, tikiuos, bus) mažuma. Bijau suklysti, tačiau, manau, kad jokios realios grėsmės ši mažuma niekam nekelia: didžioji jos dalis yra intelektualiai „skysta“, dezorientuota, mintanti „Russkoje radio“ bei „ORT“ muilu.

Ko reikia Lietuvos rusams? To paties kaip ir lietuviams – darbo ir atlyginimo, leidžiančio oriai gyventi ir išlaikyti savo vaikus, palankių verslo sąlygų, galimybių leisti savo vaikus į darželius ir mokyklas, saugių ir apšviestų gatvių, saugumo jausmo. Lietuvos rusai nereikalauja jokių išskirtinių politinių ir socialinių teisų.

Niekur nėra skundžiamasi ir valdžios dėmesio trūkumu, o būtent jis yra svarbiausias.

Buvusi konservatorių ir liberalų Vyriausybė 2010 m. panaikino Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą. Tai buvo politinis gestas, liudijęs dešiniųjų požiūrį į tautines mažumas.

Tačiau skaudžiausia buvo dėl to, kad Lietuvai nedraugiškų šalių jėgos netruko pasinaudoti atsiradusiu vakuumu. Rytų kaimynė ne tik nuosekliai didino finansavimą tautinių mažumų organizacijoms, bet ir ėmėsi telkti lenkų ir rusų bendrijas bendriems politiniams projektams.

Buvusios Vyriausybės klaidas ištaisė XVI-oji Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė. Praėjusiais metais ministrų kabinetas sutarė dėl Tautinių mažumų departamento prie Vyriausybės steigimo. Veiklą jis pradės jau kitą mėnesį.

Tautinėms bendrijoms tokia įstaiga yra ypatingos svarbos klausimas. Ypač toms, kurios nenori turėti jokių sąsajų su Latvių gatve.
Tautinių bendrijų departamentas gali tapti tikra rakštimi tai pačiai Latvių gatvei. Be abejo, viskas priklausys nuo jo veiksnumo arba neveiksnumo.

Būtina kelti ambicingus tikslus. Kodėl kitais metais nepabandyti iš Rusų dienų organizatorių gretų išstumti tuos, kurie dergiasi iš Lietuvos? Ar nebūtų verta kurti specialius tautinių mažumų formatus kaip atsvarą Rusijos kontroliuojamoms organizacijoms? Gal reikia aktyviau telkti tautinių bendrijų lyderius? Gal vertėtų susitelkti ties mažumų jaunimu, kuriam Hario Poterio nuotykiai yra kur kas artimesni už Šuriko nuotykius?

Tikrai tikiu, kad Tautinių bendrijų departamentas imsis ryžtingų sprendimų, ilgalaikėje perspektyvoje leisiančių sumažinti Latvių gatvės įtaką Lietuvos tautinių mažumų gyvenime.