Praėjusią savaitę su žmona Loreta ir sūnumi Raimundu lankėmės Altajaus krašte, kur mano tėvelis su šeima buvo deportuoti pirmu trėmimų traukiniu 1941 m. birželio 14 d.
Sutikome lietuvius, kurie išgyveno Gulago žiaurumus ir dėl skirtingų aplinkybių ir priežasčių pasiliko ten. Lankydamiesi Baravliankos kaime, vietos muziejuje atidarėme nedidelę ekspoziciją, skirtą Lietuvos tremtinių atminimui.
Bijsko mieste padėjome gėlių ir nusilenkėme prie paminklo lietuviams, žuvusiems tremtyje Altajaus krašte 1941–1955 m. Važiuojant dulkėtais ir duobėtais miško keliais skaičiau savo senelio Adomo, išgyvenusio Gulagą Reshoty-2 lageryje, Krasnojarsko srityje, prisiminimus Danutės Šilinienės knygoje „Testamentas ukmergiškiams“:
„iš tūkstančio gal ir išlikome koks šimtas...
Kiekvieną rytą tekdavo po 12–15 vyrų užkasti. Mirusiuosius išrengdavo nuogai, pakinkydavo karves į vežimą, sukraudavo kaip malkas vieną ant kito. Ir jokio ženklo, kad tu buvai žmogus, gimei, augai, gyvenai Lietuvoje, medelį, alyvą, obelaitę kadais sodinai... Tuos, kurie negalėdavo atsikelti nuo išsekimo, lagerio viršininkas, griuvinėjančius sustatydavo į eilę ir – trach, trach į kaktas. O tada, su neslepiamu pykčiu paniekinamai iškošdavo: zabieritie, sobaki...
... Niekada to vaizdo nepamiršiu, iki mirties.“
Vien pirmosiomis 1941 m. birželio 14–16 trėmimų dienomis buvo represuota 17 500 Lietuvos gyventojų, iš kurių beveik pusę sudarė vaikai. Per 11 trėmimo metų iš Lietuvos buvo ištremta apie 140 tūkstančių žmonių. 1940–1952 sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko 780 922 žmonių – beveik trečdalio šalies gyventojų.
Kaip „The New York Times“ laikraštyje teigė Rogeris Cohenas: „Vertinant statistiškai, komunizmas buvo labiau žmogžudiškas nei nacizmas – komunizmas užsitęsė ilgiau ir jo įtaka buvo didesnė.“
Nukraujavusi nuo 50-ties metų Sovietinės okupacijos, tūkstančių prarastų žmonių, „smegenų plovimo“ ir istorijos falsifikacijos, Lietuva visgi išgyveno, atsitiesė, atgimė! Tikėjimas tiesa ir istoriniu teisingumu, viltis, meilė ir ryžtas padėjo mums atkurti laisvę ir nepriklausomybę. Birželio 14 d. primena po visą pasaulį pasklidusiems lietuviams, kad „laisvės negalima priimti kaip savaime suprantamos duotybės“.
Šiuo tikslu prieš dešimt metų ir buvo inicijuotas projektas „Misija Sibiras“, kuris tapo ne tik istorinės atminties projektu, bet ir populiariausiu pilietiškumo, patriotizmo, fizinių išbandymų bei moralinių vertybių įprasminimo universitetu.
Kasmet į „Misija Sibiras“ ekspediciją pretenduoja virš 50 jaunų žmonių į vieną vietą! Nuo projekto vykdymo pradžios 2005 m. lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire jau apsilankė trylika jaunimo ekspedicijų, jos sutvarkė daugiau nei 100 lietuviškų kapinių ir susitiko su ten gyvenančiais lietuviais. Per dešimt gyvavimo metų norą dalyvauti projekte išreiškė daugiau nei 10 000 jaunų žmonių.
Kiekvienais metais įvyko daugiau nei po 100 pristatymų mokyklose, kur savo įspūdžiais, išgyvenimais ir patirtimi su bendraamžiais dalijosi „Misija Sibiras“ dalyviai. Jų žinia bendraamžiams – mes esame nepalenkiama tauta, puoselėjanti atminimą bei drąsiai kurianti ateitį ant tvirtų vertybinių pamatų!
Šiemet 16 jaunų žmonių grupė, tarp kurių bus po vieną atstovą iš Estijos ir Latvijos, liepos 17–31d. su ekspedicija vyks į Tomsko sritį, kur tvarkys lietuvių, latvių ir estų kapinaites, bendraus su vietiniais.
Tikimės, kad „Misija Sibiras’15“ dalyvius priims ir Tomsko valdžios atstovai, kurių prašoma duoti leidimą viename iš Tomsko centrinių skverelių, greta jau esančių paminklų stalinizmo aukoms iš Lenkijos, Estijos ir Latvijos atminti, pastatyti paminklą žuvusių lietuvių atminimui. Viliamės, kad politiniai sukrėtimai santykiuose tarp ES ir Rusijos dėl karo Ukrainoje nepaveiks neigiamai šio kilnaus tikslo – pagerbti stalinizmo represijų aukas.
Grįžtant į Lietuvą, „Misija Sibiras’15“ dalyviai taip pat planuoja aplankyti šalia Maskvos esančią stalinizmo nusikaltimo vietą – „Butovskyj poligon“, kur pagerbs virš 20 tūkstančių (daugiausia rusų, tarp jų 2000 šventikų) sušaudytųjų atminimą. Neseniai komentuodamas apklausos duomenis, teigiančius, kad net 57 proc. rusų teigiamai vertina Staliną, vienas iš Rusijos pravoslavų bažnyčios vadovas Metropolitas Hilarionas, paragino tuos žmones skubiai išsiblaivyti, nuvykstant į Butovskyj poligoną ir pamatant tik vieną iš daugelio Stalinizmo nusikaltimų.
Istorijos galima nežinoti, istorijos nežinančiais arba dezinformacijos apsvaigintais galima lengvai manipuliuoti, tačiau tiesos nuslėpti neįmanoma. Lietuvių tautos istorija – gyvas tvirtumo, valstybingumo, ryžto bei drąsos pavyzdys, kurį privalome puoselėti, branginti ir tęsti. Tai ir yra „Misija Sibiras“, projekto šįmet pažyminčio savo dešimtmetį, tikslas.“