Kai kurie ne itin sąmoningi tautos atstovai tai iškart prilygino moters išprievartavimo jubiliejaus šventimui. Žiauru, sakė tokie. Iš jų šūkavimų buvo galima suprasti, kad Seimo pirmininkės iniciatyva esanti kiek per makabriška. Antri baksnojo į Seimo pirmininkės, padariusios stulbinamą karjerą nuo sovietinio kolchozo buhalterės iki antrojo valstybės asmens, ir jos štabo, kuriame dirba bene 11 ypatų, kalbinio išsilavinimo spragas.

Treti – tie, kurie laikė save gudriausiais ant Lietuvos, – atliko žurnalistinį tyrimą. Jie rėmėsi tuo, kad mūsų valdžios moterims, įskaitant L. Graužinienę, kažkodėl patinka E. Hemingway‘aus romanas „Senis ir jūra“. Bene, kad trumpiausias (64 p.)? Bet čia ne apie daikto ilgį. Apie gebėjimus. Tyrimas atskleidžia, kad 1994 m. leidime (Valstybinis leidybos centras, Vilnius, 1994, 192 p.) romanas „Senis ir jūra“ buvo suporuotas su E. Hemingway‘aus „Švente, kuri visada su tavimi“.

Darant prielaidą, kad L. Graužinienė naudojosi šiuo leidimu, o taip pat vedant iš to, kad per kitas iškilmes ji mėgino įvaldyti Just. Marcinkevičiaus „Mažvydą“ su jo pinklia „Lie-va-tu“ metafora dramos pabaigoje, taip pat šiokio tokio konfūzo su keistoku žodžiu „Konstitucija“, tyrėjai priėjo prie išvados, kad L. Graužinienė galbūt bandė kopti į kitą klasikos pažinimo lygį. O tai būtų ne kas kitai kaip tik „A moveable Feast“. Lietuviškai – „Šventė, kuri visada su tavimi“.

Bėda, kad leidėjai su E. Hemingway‘aus neabejotinai puikiu romanu elgėsi neatsakingai. Jie komplikavo padėtį prieš rašytojo įžangą įkaldami dar ir jo citatą iš 1950 m. laiško draugui. Kur link suka tyrėjų mintis?

Net ir Seimo pirmininkei pakvietus Lietuvos elitą bei šalyje reziduojančius užsienio ambasadorius iškilmingai pažymėti solidų Lietuvos okupacijos jubiliejų, nebuvo apsieita be šventę temdančio akibrokšto. Kilusio iš netobulo valdžių padalijimo principo. Okupacijos šventei, kuri visada su L. Graužiniene, itin tamsų šešėlį metė teisėjo A. Cinino sprendimas.
Rimvydas Valatka

Užtenka citatoje vietoj „Paryžiaus“ įrašyti „okupacija“, ir gausime tai, ką Seimo pirmininkė nedviprasmiškai išsakė oficialiame valstybiniame kvietime, kuris buvo išsiuntinėtas visiems Lietuvos valdžios bei verslo atstovams ir užsienio ambasadoriams: „Jei tau pasisekė, kad jaunas būdamas gyvenai okupacijoje, tai nors ir kur atsidurtum vėliau, ji išliks su tavimi iki gyvenimo pabaigos, nes okupacija – tai šventė, kuri visada su tavimi.“

Taigi – daro savo išvadą žurnalistikos specai – jei anksčiau Lietuvoje, kai dar valdė vyrai, dėl visų valdžios padarytų nesąmonių būdavo kalta aplinka, dabar, kai valdo tik moterys ir dar šiek tiek A. Butkevičius, kalti būna ne jie, o klasikai – kaip antai Just. Marcinkevičius ir E. Hemingway‘us.

Vis dėlto, net ir Seimo pirmininkei pakvietus Lietuvos elitą bei šalyje reziduojančius užsienio ambasadorius iškilmingai pažymėti solidų Lietuvos okupacijos jubiliejų, nebuvo apsieita be šventę temdančio akibrokšto. Kilusio iš netobulo valdžių padalijimo principo. Okupacijos šventei, kuri visada su L. Graužiniene, itin tamsų šešėlį metė teisėjo A. Cinino sprendimas.

Vilniaus OMON byloje A. Cininas ir dar du teisėjai ne tik nenuteisė beveik 8 mėnesius siautėjusių banditų su uniforma vado B. Makutynovičiaus bei jo parankinio V. Razvodovo, bet dar ir paskelbė, kad jokios tokios sovietų okupacijos Lietuvoje tuo metu jau nebuvo. Teisėjas nuosprendį, kaip ir priklauso, paskelbė Lietuvos Respublikos vardu.

Tai kas tais žiauriais 1991 metais Lietuvoje buvo? Lietuviai patys žudė žmones prie Televizijos bokšto Sausio 13-ąją, kaip tauškia ypata A. Paleckis ir Kremliaus propaganda? Patys iššaudėme Medininkų posto įgulą? Daužėme buožėmis savo muitininkus ir deginome jų vagonėlius kituose pasienio punktuose?

Tai kas tais žiauriais 1991 metais Lietuvoje buvo? Lietuviai patys žudė žmones prie Televizijos bokšto Sausio 13-ąją, kaip tauškia ypata A. Paleckis ir Kremliaus propaganda? Patys iššaudėme Medininkų posto įgulą? Daužėme buožėmis savo muitininkus ir deginome jų vagonėlius kituose pasienio punktuose?
Rimvydas Valatka

Teisėjai A. Cininas, S. Lemežis ir J. Mačionytė priėmė sprendimą, kuris neteisiškai mąstantiems lietuviams pasirodė besikertantis su sveiku protu. Mat kažkas yra pasakęs, kad teisėjai privalo teisti ne tik pagal įstatymus ar tai, ką jiems pakiša prokuratūra, bet ir atsižvelgdami į sveiką protą. Tačiau teisėjas A. Cininas ir jo karšti gynėjai – ypač daug tokių buvo diplomuotų teisininkų sluoksniuose – kaltino prokuratūrą. Ir tai suprantama – kas prisipažins turintis vargo dėl proto?

Tarp politikų ir istorijos mėgėjų vyravo sumišimas, pyktis ir kiti ne geriausi jausmai. „Pirmiausia pagalvojau, kad tai yra Rusijos teismo sprendimas. Paskui paaiškėjo – laikoma, kad tai yra Lietuvos teismas. Dabar pradedu abejoti, ar tai nėra Sovietų Lietuvos teismas, užsilikęs Lietuvoje, kuris klauso nurodymų iš aukščiau ir toliau. Matau, kaip teisėjas komentuoja tą situaciją ir sprendimą. Man atrodo, kad jis – ne šio pasaulio žmogus“, – suglumęs kraipė galvą V. Landsbergis.

Šmaikštesnieji šaipėsi, kad jei 1991 metais Lietuvoje nebuvo okupacijos, kaip to į bylą, anot ne šio pasaulio žmogaus, neva tai neįtraukė prokuratūros asilai, tai per likusius 24 metus iki dabar nė vienas vairuotojas niekada neviršijo greičio, nes, kaip įrodė A. Einsteinas, greitis ir laikas yra reliatyvūs. Kodėl teisėjams neatsižvelgus į mokykloje dėstomą fizikos Reliatyvumo teoriją?

Net tokie Rusijos propagandos įnagiai kaip „Vzgliad“ apstulbo gavę šitokią mūsų teismo dovanėlę. Kažkoks istoriku pavadintas propagandistas vardu A. Diukovas išlemeno tik tiek, kad „tai vis dėlto nereiškia galutinio SSRS specnazo karininkų išteisinimo Lietuvoje“.
Rimvydas Valatka

Ne tik SSRS okupaciją, kurios, anot ne šio pasaulio žmonių, nebuvo tuomet, kai ji dar buvo, derėtų nagrinėti iš visų kampų. Apiplėšė banką? Plėšikai veikė išimtinai kaip socialinio teisingumo įrankis – už ką juos teisti? Kaimietis kirviu užkapojo žmoną? O ne! Jis tik perkėlė vargšę į fainesnį, nei aplūžusi kaimo pirkia, būvį. Nes kaip teigia Veik Foresto universiteto medicinos profesorius R. Lanza ir jo biocentrizmo teorija, mirtis tokia, kokią žinome, tėra iliuzija, kurią sukūrė mūsų, taigi ir teisėjo A. Cinino, sąmonė.

Net tokie Rusijos propagandos įnagiai kaip „Vzgliad“ apstulbo gavę šitokią mūsų teismo dovanėlę. Kažkoks istoriku pavadintas propagandistas vardu A. Diukovas išlemeno tik tiek, kad „tai vis dėlto nereiškia galutinio SSRS specnazo karininkų išteisinimo Lietuvoje“.

Nenusimink, Diukovai! Laiko ir dangiškųjų Dievo mulkių Lietuva dar turi. O pirma buvo žodis, kaip pasakyta Šventame Rašte. Tas žodis iš pradžių pas mus virto Lie-va-tu. Paskui ir kone vienu metu – iškilmingu okupacijos 75-mečio paminėjimu ir okupacijos neigimu Lietuvos Respublikos vardu. Tuo metu, kai politika pirmiausia yra kalbėjimas, atskirai paimtoje Lietuvoje šis profesionalų užsiėmimas sėkmingai transformuojasi į provincialų nusikalbėjimą.

P.s. Tiesa, o kaip dėl dress code iškilmingame okupacijos 75-mečio minėjime? Black Tie su varlyte, kurios vienoje pusėje – trispalvė, o kitoje – Georgijaus koloradkė? Ar gerai bus ir burliokiškai – Streetwear su koloradke? Kaip Vingio parke sekmadienį?