Tačiau, žinoma, sutinku, kad tai yra ekonomikos mokslininkų kasdienybė tyrinėti ir rašyti apie ekonomines krizes ir jų pamokas.
Iš tiesų, pasaulio ekonomistai Baltijos valstybes (ne tik Lietuvą, bet ir Latviją ir Estiją) pateikia kaip sėkmingus susidorojimo su paskutine krize pavyzdžius, tačiau ne tiek dėl paties A. Kubiliaus nuopelnų, kaip jis įsivaizduoja, o tiek dėl to, kad, krizei įsisiūbavus, ekonomikos ekspertai Baltijos valstybėms prognozavo labiausiai tikėtiną patį blogiausią scenarijų – būti pasmerktoms ilgam ekonomikos merdėjimui, kaip šio amžiaus pradžioje atsitiko kai kurioms Pietų Amerikos valstybėms.
Baltijos valstybės, kaip dar jaunos, lanksčios ir atsparios posovietinės ekonomikos, ne tik viršijo tokių pasaulyje žinomų ekonomistų kaip Paulas Krugmanas lūkesčius, bet ir susitvarkė su fiskalinės drausmės ir griežto taupymo užduotimi.
Deja, fiskalinė disciplina ir tiesiog gebėjimas nebankrutuoti dabar laikomi vos ne pačiomis didžiausiomis vertybėmis ne tik lietuviško konservatorių ir liberalų tandemo, bet ir nemažai tarptautinių ekonominių ir finansinių institucijų.
Kodėl antikrizinę A. Kubiliaus politiką prisiminiau dabar, praėjus beveik trejiems metams po to, kai konservatoriai-liberalai valdžią užleido socialdemokratams ir jų partneriais?
Todėl, kad ekonomikos politikos kartelę mūsų buvusi vyriausybė nuleido kur kas žemiau nei Pasaulio bankas ar Tarptautinis valiutos fondas, iš kurio per krizę pigiai skolintis (kaip Latvijai) neleido nesuprantamas A. Kubiliaus išdidumas. Tarptautinėms institucijoms, nors ir mažiau nei turėtų, tačiau vis tiek labiau nei A. Kubiliui rūpi ir socialinė antikrizinės politikos dimensija.
O jau čia Lietuva blizgėjo mažiausiai tarp trijų Baltijos valstybių. A. Kubilius kartu su savo dviem finansų ministrais – Algirdu Šemeta ir Ingrida Šimonyte – iki šiol nepripažino savo esminės klaidos: kad su ekonomine krize kovojo labiausiai pažeidžiamų gyventojų sąskaita.
Jie atitinkamai taip pat neatsiprašė Lietuvos žmonių, nors jų Vyriausybė buvo vienintelė tarp demokratinių Europos valstybių, kuri per krizę sumažino pensijas ir kitas socialines išmokas bei pašalpas.
Latvijoje panašų sprendimą labai greitai atšaukė jos Konstitucinis teismas, o skurdžiausios Europos Sąjungos (ES) valstybės – Rumunija ir Bulgarija – ir tos sugebėjo taupyti socialiai jautriau.
Kiti konservatorių-liberalų ekonomikos politikos rezultatai? Padidėjęs skurdas ir socialinė atskirtis Bedarbių 2010 metais buvo net 312 tūkst. (15,9 proc.). Lietuvos socialinės nelygybės GINI koeficientas 2010 metais pasiekė net 37, kai ES vidurkis tesiekė 30,4.
Natūraliai kyla klausimas, ko gi tada pasiekė socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė. Kaip ne kartą yra pabrėžęs ir pats dabartinis Lietuvos premjeras, jis, vos tik pradėjęs dirbti ministrų kabineto vadovu, susidūrė su labai dideliais (dėl besibaigiančios ekonominės krizės) lūkesčiais ir puikiomis ekonomikos augimo prognozėmis.
Deja, dėl Rusijos ekonominio embargo, Lietuvos ekonomikos augimo prognozes šį pavasarį sumažino ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) (nuo 3,3 iki 2,8 proc.), ir Lietuvos bankas (nuo 3,1 iki 2,7 proc.), ir Finansų ministerija (nuo 3,4 iki 2,5 proc.).
Vis dėlto, nemaža dalimi šios Vyriausybės ekonomikos politikos dėka Lietuvos ekonomika išlieka viena iš sparčiausiai augančių Europoje. Tai – išlaikyta fiskalinė disciplina, kurios rezultatai – nacionalinė skola ir biudžeto deficitas – mažesni nei ES vidurkis, bei finansinės reformos, rengiantis euro įsivedimui.
Tas pats TVF pagyrė Lietuvos Vyriausybę ir eksportuojančius verslininkus, kad jie sugebėjo puikiai prisitaikyti perorientuojant eksportą iš Rusijos į naujas rinkas.
Gerėjantys euro įvedimo lūkesčiai jau pernai reikšmingai padidino Lietuvos kredito reitingus: dvi iš trijų stambiausių tarptautinių reitingo agentūrų (Fitch ir S&P) Lietuvos reitingą padidino nuo vidutinės rizikos lygmens BBB/Baa į aukštesnio patikimumo A– lygmenį su stabilia perspektyva, o trečioji agentūra (Moody`s) nustatė teigiamą Baa1 reitingo perspektyvą. Tai buvo viena iš priežasčių, lėmusių atpigusį skolinimąsi tiek gyventojams ir verslui, tiek valstybei.
Itin sklandus euro įvedimas prisidėjo prie to, kad šį pavasarį Lietuva skolinosi istoriškai mažomis palūkanomis – vidutiniškai nuo 0,85 proc. iki 0,87 proc., kas padės refinansuoti ir paskolas. Prasidedančios derybos dėl narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje turėtų dar labiau pagerinti Lietuvos skolinimosi reitingus.
Lietuvos Vyriausybė ženkliai pagerino verslo sąlygas ir šiuo metu yra vertinama kaip viena iš palankiausių vietų verslui ir investicijoms. Nors daugiausia dėl pertvarkos šalies energetikos sektoriuje ir skolos priemonių sumažėjimo, tiesioginių užsienio investicijų srautas (TUI) į Lietuvą 2014 metais, palyginus su 2013-ais, sumažėjo 2,2 karto, tačiau jis išliko teigiamas ir sudarė 163,5 mln. eurų. Prie tokių teigiamų tendencijų 2014 m. labai prisidėjo didėjusios reinvesticijos (486,1 mln. eurų) ir investicijos į nuosavybės priemones (74,4 mln. eurų).
O kaip su socialdemokratų Vyriausybės socialine politika? Jau balandį rašiau apie tai, kad šešėlinės ekonomikos mažėjimui Lietuvoje 2013-2014 metais įtakos neišvengiamai turėjo būtent A. Butkevičiaus Vyriausybės vykdoma skurdo ir socialinės nelygybės mažinimo politika.
Tos politikos priemonės – tai jau trečią kartą per pustrečių metų nuo š. m. liepos keliama minimali mėnesio alga (MMA) bei padidinti kultūros ir meno darbuotojų atlyginimai. Konstitucinio Teismo sprendimu pernai buvo pradėtos kompensuoti konservatorių-liberalų Vyriausybės nukarpytos pensijos, o nuo 2016 metų prasidės ir dirbančių pensininkų pensijų kompensacija.
Be to, socialdemokratų socialinės politikos dalis – ir tai, kad masinė renovacija, šilumos ūkio pertvarka ir demonopolizacija, Lietuvai naudingų derybų su „Gazprom“ rezultatai, energijos šaltinių diversifikacija, neriboto saulės elektrinių įrengimo pažabojimas ir kt. sumažino elektros, dujų ir šilumos kainas, o gyventojai sutaupė pinigų, kurias galėjo skirti kitoms reikmėms.
Birželio 2 d., A. Kubilius, Seimo tribūnoje kritikuodamas Vyriausybės ataskaitą, kalbėjo apie jos abejingumą ir padėkojo Lietuvos žmonėms. Suprask, kad taikstosi su A. Butkevičiaus Vyriausybės politika.
Tačiau apie ką jis kalba? Savo antikrizine politika A. Kubilius ištuštino skurdžiausiai gyvenančiųjų kišenes. Ir ar ne A. Butkevičiaus Vyriausybė dabar atitaiso tas konservatorių-liberalų klaidas ir jų padarytą socialinę neteisybę? Belieka tik pridurti, kad A. Butkevičius turi aukščiausius, kaip premjero, populiarumo visuomenėje reitingus, apie kuriuos A. Kubilius gali tik pasvajoti. Tad apie kieno ekonomikos politiką bus rašomi vadovėliai? O gal ne vadovėliai, o žmonių pragyvenimo lygis šalyje.
Žinoma, dar ne viskas padaryta, per likusius pusantrų metų turi būti dedamos ypatingos pastangos, siekiant pagerinti žmonių gerovę ir valstybės ekonominius pasiekimus. Svarbu , kad ir po kitų seimo rinkimų nauja vyriausybė tęstų gerus ir teisingus darbus, kad būtų Lietuvoje Vyriausybių darbų tęstinumas.