Net kolega Rimantas Dagys drįso šiuo klausimu pasisakyti ir nuėjo konservatorių taip mėgstamu keliu – reikia didinti mokesčius.
Nė velnio! Jokių mokesčių kelti nereikia ir niekas jų nekels. Laimei, Darbo partija ekonomines problemas sprendžia ne žmonių sąskaita, o moka naudotis ekonomikos kuriamomis galimybėmis.
Grįžtant prie Darbo kodekso, tai problemą matau paprastą – abi pusės kalba iš savo varpinės ir nepažiūri į problemą kito akimis. Verslas nori lankstesnių priėmimo-atleidimo sąlygų, profesinės sąjungos nori, kad dirbantieji, kurie užsitarnavo, užsidirbo sau galimas (juk ne visi gauna) išmokas, jas ir gautų.
Paprasčiausiai verslui sunku suprasti daugumą profesinių sąjungų narių, nes dauguma jų – biudžetininkai ir dirba mokyklose, darželiuose, poliklinikose bei kitose biudžetinėse įstaigose po 15-20 ar daugiau metų.
Versle tokio klausimo nekyla, nes dauguma darbuotojų kas kelerius metus pakeičia darbą (ir gauna 1-2 mėnesių išmokas), darbo vietą, pareigas ar keičiasi įmonės juridinė forma, pavadinimas ar pats savininkas ir tik mažuma dirbančių gamyboje, prie darbo staklių, pakavimo ar gamybos konvejerių turi sukaupę tokį darbo stažą (virš 20 metų), kad pretenduotų į maksimalias 6 mėnesių išmokas.
Betgi visas tas nesutarimas išsprendžiamas. Tereikia siūlomuose teisės aktuose įterpti vieną nuostatą: „naujai siūlomos Darbo kodekso nuostatos galioja tik sutartims, pasirašytoms po Darbo kodekso įsigaliojimo“.
Taigi bus pereinamasis laikotarpis tiems, kurie sukaupę vienoje darbovietėje nemažą darbo stažą.
O kad nebūtų iškreipta pati sistema, valstybė turėtų irgi prisiimti dalį įsipareigojimų socialiniams partneriams – verslui ir darbuotojams.
Pagal naują siūlymą išeitinė išmoka svyruotų nuo 0,5 iki 2 mėn. (priklausomai nuo stažo), todėl ir turintys darbo sutartis, pasirašytas iki naujojo Darbo kodekso įsigaliojimo, iš darbdavio turėtų gauti tokias išmokas, o likusią dalį (iki 4 mėn.) gautų iš nedarbo draudimo įmokų, sukauptų Sodroje, į kurią darbuotojai moka nedarbo draudimą.
Ir tuos mėnesius mokėti 100 proc. jo vidutinio darbo užmokesčio kas mėnesį, jei žmogus neranda darbo. Po to jau jam būtų mokama kaip ir siūlomuose teisės aktuose numatyta išmoka – dar tris mėnesius 50 proc., plius tris mėnesius – 30 proc., bet norintis rasti darbą per 9 mėnesius tikrai jį ras, o jei bus problemų, tai jas turi spręsti Darbo birža, kuri pagaliau turėtų užsiimti ne bedarbių registracija, o žmonių įdarbinimu.
Ir pati nedarbo išmoka didėtų ir būtų apie 70 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio – kas socialiai sąžininga ir teisinga, nes įmokos mokamos ne fiksuotos, o nuo atlyginimo dydžio (anksčiau buvo fiksuotas nedarbo išmokos maksimumas, kurį liberalai ir konservatoriai buvo sumažinę iki skurdo lygio – maksimaliai 650 litų, nors įmokas galima buvo mokėti ir nuo 2000 ar 3000 litų.)
Keletą metų nedarbo draudimo įmokų eilutei subalansuoti reikės papildomų išlaidų, bet jos nebus milžiniškos, nes tikime, kad nauji teisės aktai skatins užimtumą ir darbo vietų kūrimą, todėl ir atleidžiamų darbuotojų mažės, atlyginimai didės, dėl to bus surenkama daugiau įmokų, o išmokų mažės.
Ir jokių naujų mokesčių, gerbiami liberalūs konservatoriai!