O po to, žinoma, pasielgiau kaip ir kiekvienas tikras vyras – padaviau ją į teismą ir pasitraukiau iškelta galva. Tiesa, išsyk nusiritau nuo laiptų ir prasiskėliau kaktą, nes vaikštant iškelta galva reikia nepamiršti ir po kojomis pasižiūrėti.
Meilė iš tiesų keistas dalykas. Ji suliepsnoja ir užgęsta. Kokia tvirta meile liepsnojo naujasis Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis savajam širdžių prezidentui. O dabar... Dabar paieškos sistemoje įvedu klausimą „Kodėl išblėso Mazuronio meilė Paksui“ ir gaunu daug paaiškinimų: santykiai sustojo vietoje, nebeliko emocinio artumo, ima nervinti smulkmenos, jis nekuria bendrų ateities planų, įvedamos savo taisyklės, nuolat manipuliuojama partneriu. Psichologė teigia, kad „jei žmogus vaikystėje nematė adekvačios meilės santykių modelio, jis gali palaikyti meile visai kitus jausmus”. Taip, matyt, ir meilė Nigelo Farage’o euroskeptikų frakcijai buvo tik trumpalaikė aistra ir jai išnykus Lietuvos europarlamentaras su visa manta persikraustė į ALDE.
O ką, partijos – ne žmonės? Jos irgi nori meilės. Ypač artėjant rinkimams. Ir myli jos skirtingai. Vienos tikisi sutikti ir išlaikyti tą pasakų princą, su kuriuo praleistų likusį gyvenimą iki mirtis išskirs, o kitos į santykius žvelgia pragmatiškai ir semiasi patirties iš naktinių klubų merginų. Prieš rinkimus – klofelino rinkėjui į gėrimą, kad apsvaigtų, tada tegu įkiša biuletenį, kur reikia, o kad ketverius metus kankins pagirios, čia jau ne plaštakės problema.
Partijos nori meilės. Ir čia devynios priežastys, kodėl Lietuva (o gal ir prezidentė tada atsikvošėtų ir atrastų savyje meilės žiupsnį) turėtų mylėti Darbo partiją.
Skaidrumas
Sektinu pavyzdžiu tampa taip pat teistas naujasis partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis. Tačiau čia jau žaidžiama dar aukštesniame skaidrumo lygyje – jis buvo teistas už tai, kad apšmeižė dabartinį savo pavaduotoją Artūrą Paulauską. Čia jau taip skaidru, kad net oras virpa.
„... juk teismuose tiesa visiškai niekam nerūpi, svarbu tik įtikimumas” - Platonas
Tvarūs finansai
Partijos programa aiškiai teigia, kad šešėlinė ekonomika turi būti išgyvendinta, infliacija pažabota. O tai reiškia, jei 2012 metų rinkimuose balsas kainavo 10 litų, 2016 metais jis negali kainuoti 10 eurų. Aišku, Širvintų rinkėjams šiek tiek liūdna, tačiau šiuo atveju nereikėtų asmeninių interesų kelti aukščiau valstybės.
„O jeigu skurdžiai, išalkę turtų, braunasi į valdžią, tikėdamiesi iš jos ir sau atsiplėšti kąsnelį, valstybė negali būti gerai tvarkoma” - Platonas
Šeimos vertybės
Tai, ką kitos partijos deklaruoja tik popieriuje, Darbo partija įgyvendina. Kukliai uždirbantys jos nariai prieš rinkimus perveda dideles sumas partijai, kurių nenori detalizuoti, nes tai „šeimos reikalas“. Džiugina ir tai, kad tokias šeimos vertybes vyresnieji Darbo partijos politikai diegia bei perduoda jaunesniajai kartai.
„Turtingi nepanorės įstatymu uždrausti palaidiems jaunuoliams švaistyti savo turtą ir jo netekti” - Platonas
Išmintinga filosofija
Darbo partija supranta, kad žmogus yra tik keleivis šioje žemėje ir viskas yra laikina. Ji žino, kad svarbu, ką padarysi su tau skirtu laiku. Ir dėl to partijos deleguoti ministrai, kurie nepakankamai greitai įsisavina lėšas ar įdarbina per mažai partijos žmonių, išnyksta kaip dūmai neblaškomi vėjo.
„Teisinga bausmė nedarniai giedančiam yra išmokyti jį dermės” - Platonas
Elegantiška geometrija
Darbo partijoje veikia profesionalai – stebėkite ir mėgaukitės. „Atskirkime teisinius procesus – „Darbo partijos byla šiuo metu yra teisme ir atskirkime politinius procesus. Mes brėžiame brūkšnį ir politiškai einame į rinkimus” – sako Valentinas Mazuronis. Koks elegantiškas ir dailus brūkšnys, už jo tabula rasa, švarus lapas ir graži ateitis. Ne veltui architektas. Platonas plotų atsistojęs.
Žmogiškas veidas
Partijos lyderiai nėra užsitvėrę nuo žmogaus siena, jie paprasti žmonės su paprastais pomėgiais. Štai Viktoras Uspaskich yra kolekcionierius. Jis renka politines plaštakes ir gali pasigirti visai neprasta kolekcija (Paulauskas, Vagnorius, Mazuronis). Dar šiek tiek ir galės išleisti nuosavas kolekcionuojamas kortas su politikų atvaizdais.
„Teisingoje valstybėje visi turi būti tuo, kuo kiekvienas yra” – Platonas
Savikritika
Ir tuo pačiu partija yra savikritiška. Net ir savo dvasinio lyderio pomėgiams. Kęstutis Daukšys yra pareiškęs: „Mes esame įsitikinę, kad politinė „prostitucija“, kuri pastaraisiais metais tapo neatsiejama Lietuvos politinio gyvenimo dalis, pagaliau turi būti pažabota, o Seimo nariai turi prisiimti visišką atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus visai ketverių metų kadencijai“.
„Politinės išdavystės yra pavojingos ir žalingos valstybei“ – antrina Virginija Baltraitienė, o Živilė Pinskuvienė konstatuoja „taikliau nei „politinėmis prostitutėmis“ tokių žmonių nepavadinsi”.
Parodykite man dar vieną partiją, kurios nariai galėtų taip drąsiai ir atvirai kalbėti apie savo lyderius.
„Juk jeigu mes savo jėgomis surastume tiesą, argi mums rūpėtų kokios nors žmonių nuomonės?” – Platonas.
Aiškumas
Kol kitos partijos vilioja rinkėjus neaiškiais pažadais ir nesuprantamomis ideologijomis, Darbo partija savąją Lietuvos viziją pateikia glaustai ir aiškiai (nuotrauka paimta iš 2014 metų Darbo partijos sąskrydžio Varniuose, ištrintų vietų ant marškinėlių nebuvo)
"Viktoras dažnai net nesako, bet jis duoda pajausti, ką reikia padaryti” – Loreta Graužinienė
Išsilavinimas
„Laisvas žmogus nė vieno mokslo neturi mokytis vergiškai“ – Platonas
Mylėti Darbo partiją nelengva, bet verta ir vertybiška. Gal įtikinau pabandyti? Juk kaip skelbia vienas iš nepatvirtintų partijos rinkiminių šūkių: „DP – skauda tik pirmą kartą!”
„Nu ir nafik“ – Viktoras Uspaskich
GALVOJU, KAD GALVOJU
apie pilietiškumą
Daug švietimiečių piktinosi, kai naująja švietimo ir mokslo ministre buvo paskirta Audronė Pitrėnienė. Burbėjo, žadėjo protestuoti, bet tuo viskas ir pasibaigė. Ir tik vienintelis žmogus parodė tikrą pilietiškumo pavyzdį. Net būdamas toli nuo Tėvynės, bet išgirdęs apie naująją ministrę Romas Zamolskis tą pačią dieną pareiškė ketinąs atsisakyti Lietuvos pilietybės. Sutapimas? Galbūt…
apie irzlumą
Prieš kelias savaites rašiau, kad naujoji Vilniaus valdžia man primena jaunus smagius šuniukus, energingai laigančius po žalią pievą. Prireikė vieno rimtesnio sprendimo, nutūpdžiusio „Air Lituanica“ ir smagieji šuniukai pavirto kažkokiais irzliais sarkastiškais katinais. Bet kam viešojoje erdvėje pakomentavus šį sprendimą, išsyk prisistatydavo kuris nors liberalas ir ironišku tonu, būdingu tiems, kurie galvoja, kad ironija yra aronijos atmaina, tik kartesnė, sakydavo „baisus tas Šimašius žmogus“, „Ai ai, prie Zuoko būtų kitaip“.
Smagiojo elektroninio mero komunikacija irgi sutrumpėjo iki sarkastiškų pastabų „labai juokinga“ arba „ne Šimašius avialinijas užkasė“. Tokia gynybinė reakcija parodo, kad save pasiskelbę viešosios erdvės mylimukais, liberalai įtikėjo, kad ir taip tęsis ir toliau. O pamatę, kad ne visai, mažumėlę parūgo.
apie kelionę laiku
Sveikindamas Darbo partiją su naujuoju vedliu, Juozas Olekas rėžė – „Lietuva jau atsikando konservatorių vadovavimo”.
Tai gali reikšti du dalykus. Patys to nežinodami socialdemokratai išrado laiko mašiną ir į 2015 metus atsiuntė Oleką iš 2011-ųjų. Arba kai kurie aukšti partijos bičiuliai dar nežino, jog jau trejus metus valdžioje jie. Realesnis vis tik pirmas variantas.
Haiku
O, meilės jėga
Šešėly lieka byla
Brūkšnys užbrėžtas