Analogiškus susitarimus dėl užsienio, saugumo ir gynybos politikos Lietuvos politinis elitas pasirašė jau ne kartą – paskutinį kartą pernai, kovo 29-ąją, Lietuvai minint narystės NATO dešimtmetį ir reaguojant į krizę Ukrainoje.
Ar reikalingas Lietuvai toks artikuliuotas konsensusas (kaip rašytinis susitarimas, paktas) tarp pagrindinių šalies politinių partijų dėl žmogaus teisių ir laisvių? Tikrai taip.
Ir ne tik dėl to, kad galbūt tada pavyktų išspręsti kai kuriuos aštrius klausimus mūsų politikoje ir (ar) visuomenėje: pavyzdžiui, abortų (užaštrintus Lietuvos konservatorių partijos ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, o ne visuomenės, kurios dauguma nepritaria abortų draudimui) ar LGTB (lesbiečių, gėjų, translyčių, biseksualių) asmenų teisių (nors kai kuriems ultra konservatyviems politikams ir homofobiškai visuomenės daliai gali atrodyti, kad LGTB teisės yra nesvarbios, nes neva yra svarbesnių socialinių klausimų (kaip skurdas), tačiau LGTB žmonės irgi yra Lietuvos piliečiai, ir jie turi teisę į tas pačias laisves ir teises, kaip ir visi Lietuvos piliečiai, o be to, LGTB asmenys turėtų sudaryti bent apie 10 proc. Lietuvos gyventojų (remiantis mokslininkų skaičiavimais, kokią bendros žmonijos populiacijos dalį LGTB asmenys apskritai sudaro).
Toks Lietuvos politinio elito konsensusas reikalingas ir dėl to, kad žmogaus teisės ir laisvės pagaliau atsidurtų Lietuvos politinės darbotvarkės prioritetų viršuje, o ne politikos paraštėse, kaip paprastai buvo iki šiol.
Vis dėlto, vien tai, kad pagrindinėms Lietuvos partijoms dar apskritai reikia politinio susitarimo dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, rodo, kad su žmogaus teisėmis ir laisvėmis Lietuvoje dar tebėra kažkas fundamentaliai negerai.
Bėda ta, kad žmogaus teisės ir laisvės Lietuvos politikoje ir visuomenėje – tarsi vis dar naujas dalykas ir kartu kažkoks šalutinis reikalas, nesusijęs su kiekvieno Lietuvos piliečio kasdienybe. Juk ir Lietuvos Konstitucijoje pirmiausia kalbama apie Lietuvos valstybę, o Lietuvos piliečių teisės prasideda tik 18 straipsnyje...
Lietuvos gyventojai dar nepriprato prie žmogaus teisių ir laisvių, o kai kuriems politikams (ypač iš TS-LKD), jų pasiklausius, regis, atrodo, kad tų teisių išvis nereikėtų, kad lietuviai, o juo labiau visos tautinės ir LGTB mažumos išvis galėtų be jų apseiti, nes juk svarbiausia – laisvė kaip nacionalinės valstybės nepriklausomybė ir pareigos tai valstybei, nepagalvojant, kad bet kuriuo atveju be fundamentalių teisių individas visada liks silpnesnėje pozicijoje prieš valstybę, net ir tokią pažeidžiamą (kaip įsivaizduoja Vytautas Landsbergis su konservatoriais) kaip Lietuva.
O dabar dar ir reakcija į regiono geopolitinę situaciją ir iš to politinį kapitalą besikraunantys Lietuvos politikai žmogaus teisių situaciją mūsų šalyje tik blogina.
Šiuo metu Lietuvoje ant kortos pastatytos šios žmogaus teisės ir laisvės: žmogaus laisvės neliečiamybė, teisė į privatumą ir privatų gyvenimą (šios daugelyje demokratinių valstybių nukenčia jau dėl po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių aktų padidėjusio gyventojų pasiklausimų, sekimo ir sulaikymų masto), žodžio laisvė ir teisė gauti ir skleisti informaciją ar reikšti įsitikinimus (idant nuo Rusijos propagandos ir dezinformacijos būtų apsaugoti Lietuvos piliečių protai ir širdys).
Taigi, šis tarppartinis susitarimas – ne tik problemos pripažinimas, bet ir labai savalaikis, kad Lietuvos nacionalinis saugumas nebūtų priešpastatomas žmogaus teisėms ir laisvėms, kad į nacionalinio saugumo ir žmogaus teisių santykį nebūtų žiūrima kaip į mainus – nacionalinis saugumas už žmogaus teises, kaip tai, deja, atsitiko Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose net senose demokratijose po 2001 m. rugsėjo 11 d.
Tiesiog reikia ieškoti ir rasti būdų, kaip didinti nacionalinį saugumą, nemažinant žmogaus teisių ir laisvių apsaugos.
Galiausiai, daugelio geriausių demokratijų (kaip Skandinavijos, Nyderlandų ar Šveicarijos) istorija ir pavyzdžiai rodo, kad kuo geresnė žmogaus teisių apsauga, tuo daugiau nacionalinio saugumo, nes tuomet visuomenė yra sąmoningesnė, ekonomika turtingesnė, o valstybė stipresnė.
Be to, moksliniai tyrimai patvirtina, kad kuo daugiau visokeriopos lygybės (socialinės, lyčių, pagal lytinę orientaciją ir kt. žmogaus teisių) visuomenėje, tuo ji labiau klestinti, tuo joje mačiau skurdo ir socialinės atskirties, nes daugiau tos visuomenės narių gali prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo. Moralinės įtampos tokioje visuomenėje irgi mažiau.
Pasiūlymas pasirašyti tarppartinį susitarimą pirmiausia atėjo iš Žmogaus teisių stebėjimo instituto. Tai irgi geras ženklas – nevyriausybinių organizacijų ir pagrindinės valdančiosios – socialdemokratų – partijos bendradarbiavimas.
Dabar kortos – Lietuvos politinio elito rankose. Jei parlamentinės politinės partijos per daug nenustekens susitarimo dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos turinio ir jį pasirašys visos šiuo metu Seime atstovaujamos partijos – tai bus jau didelis žingsnis Lietuvai.
O kaip įgyvendinimas? Pirma palaukime galutinio suderinto teksto ir signatarų partijų pirmininkų parašų...