H. H. Rehfeldt. Su tankų korpusu „Grossdeutschland“ Rusijoje, Vengrijoje, Lietuvoje ir kovoje dėl Rytprūsių. Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Šernius. – Vilnius: Briedis [2015]. – 312 p.: iliustr.

Rytų fronte žlugus paskutinei didelio masto „Citadelės“ (Kursko mūšis) puolamajai operacijai, H. H. Refeldtas, „Grossdeutschland“ divizijos puskarininkis, drauge su bendražygiais atlieka „ugniagesių komandos“ užduotis – kovoja pavojingiausiuose Rytų fronto ruožuose, kuriuose kitiems vermachto junginiams bei daliniams reikia skubios pagalbos.

1944 m. rugpjūtį per Rytprūsius patenka į Lietuvą, kaunasi prie Virbalio ir Vilkaviškio, žygiuoja per Lietuvą vaduoti didelės grupuotės, apsuptos Kuršo katile. Nepavykus prasiveržti į Kuršą, su paties vadovaujamu minosvaidininkų būriu ryžtingai kovoja Klaipėdos placdarme – gina Raudonosios armijos puolamą miestą ir iš jo evakuojamus civilius vokiečius bei lietuvius.

1945 m. žiemą dalyvauja įnirtinguose mūšiuose Rytprūsiuose ir Karaliaučiaus apsupties katile. Po sunkaus sužeidimo gydomas karo ligoninėje ir, dar nespėjęs pasveikti, traukiasi į Vakarus. 1945 m. gegužės 3 d. patenka į nelaisvę amerikiečių užimtoje Vokietijos teritorijoje. Kadangi amerikiečiai bei anglai, kitaip nei sovietai, nesistengė belaisvius daugelį metų naudoti kaip pigią darbo jėgą, gana greitai buvo iš karo belaisvių stovyklos paleistas.

Kovų ir klajonių mėginant patekti į Vakarus įspūdžius, kartais linksmus, bet dažniausiai dramatiškus ir šiurpius, H. H. Refeldtas aprašo knygoje, kuri buvo sukurta jau po karo remiantis kruopščiai rašytu jo – kario – dienoraščiu.

1944 m. spalio 9–10 d. Atsitraukti ! Vyksta tikros lenktynės tarp veržliai judančio rusų tankų armijos smaigalio ir mūsų dalinių, kurie pirmiau pasieks Klaipėdos miestą ir uostą! Važiuojame atgal į Karklę. Mums reikia pajūrio keliu per Palangą patekti į paskutinę Klaipėdos gynybos liniją iš šiaurinės pusės. Kai naktį riedame pro aerodromą, ten jau sprogdinami kilimo takai! Griaudžia ir blyksi siaubingai! Naktį apsistoję trumpo poilsio prie senosios Vokietijos sienos ties Nemirseta, apleistame name randame gramofoną. Kadangi jo mechanizmas sugedęs, plokšteles sukame pirštais.

Aptinkame ir dabartinei mūsų padėčiai tinkamą plokštelę. Bičiulis Liudolfas Vincelbergas yra „mašinistas“, t. y. jis pirštu suka plokštelę. Ji sukasi tai greičiau, tai lėčiau! Dėl to šiurpokai skamba graži daina: „Vienam miške, vienam giliame slėny“ bei kitoje plokštelės pusėje mūsų padėčiai gerai pritinkanti daina: „Arabų dykumos nelaisvėj“ apie vargšą svetimšalių legiono legionierių. Šaukiame sužavėti: „Dar kartą vargšą legionierių!“ Ir senasis gramofonas, tai ploniau, tai storiau sukniaukdamas, suka dar vieną ratą! Staiga įbėga ryšininkas ir sušunka: „Tuojau pasirengti! Greit į mašinas ir į Klaipėdą, nes ivanas tuoj čiups jus už uodegos! Na, tai nuskambėjo įtikinamai!

Išbėgame ir, sulipę į sunkvežimius, skubiai nurūkstame! Viename kelio išsišakojime stovintis motociklininkas aprėkia mūsų vairuotoją: „Ar jūs bepročiai? Ten pateksit tiesiai pas ivaną! Į Klaipėdą sukit kairėn“. Gerai, kad jis ten stovėjo, priešingu atveju ivanas tikrai būtų mus sučiupęs. Naktį jis bombarduoja Palangą, bet mes jau iš ten ištrūkę.

1944 m. spalio 10 d. Siekdami pristabdyti priešo veržimąsi, saugome kelią iš Kretingos į Klaipėdą. Tarp mūsų dalinių, besibraunančių į Klaipėdą (ne „Grossdeutschland“!), traukia liūdnos, ilgos pabėgėlių voros. Aukšti vežimai pilni daiktų ir žmonių, moterys, vaikai ir seniai važnyčioja. Drauge su jais prancūzai karo belaisviai, kurie lydi vokiečių ūkininkus ir jiems padeda! Jie taip pat nenori pakliūti į nagus savo sąjungininkams bolševikams! Tuo metu, kai saugome kelią, pabėgėlių vora už mūsų nugarų skuba į Klaipėdą, kur tikisi laivais išvykti į Reichą. Sulaukiame pastiprinimo iš mūsų fuzilierių pulko. Visai netoli girdime kautynių triukšmą.

Ivanas atkakliai mus spaudžia! Kadangi nežinome nei mūsų gynybinių užtvarų atsparumo, nei ivano kėslų, tai po įtemptos nakties paliekame šias kelio gynybos pozicijas ir važiuojame prie tolimesnio Klaipėdos pakraščio. Mes sužinome, jog miestą reikia žūtbūt išlaikyti kaip placdarmą tarp Reicho ir Kuršo armijos. Pačiame pajūryje pozicijose išsidėsto I batalionas, už jo III batalionas, o toliau į rytus mūsiškis grenadierių pulko II batalionas. Netrukus mes jau pasirengę gintis.

Fronto linija driekiasi nuo pajūrio į rytus nuo mūsų per neaukštą kalvų grandinę iki geležinkelio linijos Klaipėda–Kretinga. Tiesiai už tos linijos yra mūsų šaudymo pozicijos prie Kunkių–Grabių–Sodeikių–Jonalių ir Rundgrabių kaimų. Sekykla yra ant tos „kalvų grandinės“ maždaug 150–200 metrų nuo mūsų, greta mūsiškės šaulių kuopos vadavietės. Skubiai rengiamos priešakinės ugniavietės, šaulių apkasai bei atsarginės pozicijos už 150 metrų tam atvejui, jei tektų palikti priešakines pozicijas.

[...]

Besitraukiančiųjų kolona.
Foto: Archyvo nuotr.

Mūsų divizijos štabas yra Purmalių kaime. Neturime daug laiko čia toliau žvalgytis. Vos tik pasirengiame gintis, ivanas pakelia didžiulį „šurmulį“. Esame čia užremti ankštame kampe, už mūsų tik Klaipėdos miestas ir uostas, o toliau – Baltijos jūra! „Sušiktas jausmas!“ Vis tiek dar galime smarkiai pasipriešinti! Šaudmenų atsargos gausios, o sausumos taikinius apšaudo laivų ir pakrančių artilerijos baterijos! Be to, mums iš jūros dar padeda du kreiseriai! Tai „Princ Eugen“ ir „Lutcov“. Jų kovinė galia labai reikšminga! Мūsų pačių artilerija irgi turi kaip niekada daug šaudmenų. Rusai yra giliai įsiskverbę pietvakarių kryptimi ir ties Šilute pasiekę Baltijos jūrą. Ten mūsų užnugariui gresia didelis pavojus!

[...]

1944 m. spalio 11 d. Klaipėdos miestas po apšaudymų ir bombardavimų dega daugelyje vietų. Naktį ivanas atakuoja, jam pavyksta prasiveržti ties Pociais–Stankais, tačiau labai greitai jis vėl atstumiamas atgal. Tai keli kilometrai į pietryčius nuo mūsų. Įsitempę klausomės mūšio triukšmo. Kadangi rusai čia labai stiprūs ir turime būti pasirengę jų smarkiam puolimui, tai mūsų pozicijų apkasai ir bunkeriai yra nuolat sutvirtinami! Tuo ir užsiimame trumpomis pertraukomis tarp mūšių.

Mūsų bunkeris irgi visiškai baigtas. Saugodamiesi lietaus, uždengėme jį nuo vieno pastato nuplėšta stogo skarda, apdėjome storais rąstais ir užpylėme pusmetrio storio žemės sluoksniu. Lauke dabar drėgna ir šalta, apkasuose labai nejauku. Tačiau ivanas nerimsta. Nuo pačių pirmųjų dienų jo artilerija ir tankai iš visų jėgų stengiasi sugriauti ir paskui pralaužti mūsų pozicijas. Tačiau jis smarkiai apsiriko! Mes jį „meilingai“ pasitinkame! Tai daugelį valandų trunkantis griausmas ir trenksmas abiejose pusėse! Dėl to galima kone apkursti.

Pastaruoju metu paaiškėjus, kad čia jis pro mus negali prasiveržti, tampame drąsesni ir įžūlesni! Ir mūsų artilerija smarkiai pasidarbavo! Tikras džiaugsmas tai patirti. Šaudmenų pagaliau vėl turim „iki soties“. Tad mano minosvaidininkai šaudo, kiek tik vamzdžiai atlaiko! Ivanas neprasiveržia net su savo tankais! Dalis jų stovi pagrindinėje fronto linijoje lyg apdegęs metalo laužas. Keletą jų iš oro pamušė įžymusis lakūnas pulkininkas Rudelis savo specialiąja „Štuka“ (pikiruojamuoju bombonešiu). Į jo „Štuką“ įmontuotos dvi 3,7 cm zenitinės patrankas. Kadangi tankai iš viršaus nėra taip gerai šarvuoti, tad su 3,7 cm patranka jis gali palyginti sėkmingai šaudyti. Jo pranašumas tas, kad priešo tankistai kovoja žemėje ir nesitiki puolimo iš oro. (Pulkininko Rudelio sąskaitoje 2530 kovinių išskridimų! Su savo komanda jis Rytų fronte sunaikino maždaug 500 priešo tankų. Jis vienintelis iš visų vermachto karių nešiojo patį aukščiausią karinio pasižymėjimo ženklą už narsumą – Riterio kryžių su auksiniais ąžuolo lapais, kalavijais ir briliantais, vienintelį tokį visame Reiche).

1944 m. spalio 12 d. Vykstant įnirtingiems gynybos mūšiams, man ir mano žmonėmis iki šiol sekėsi išsiversti be jokių nuostolių, nors kartais nuo to buvome „vos per plauką“. Mano šaudymo pozicijos vis dar nepastebėtos, priešingu atveju, be abejonės, būtume dažniau apšaudyti taiklia ugnimi.

Bataliono vado šarvuotis prie Kuršėnų geležinkelio tilto. Nuotrauka daryta 1944 m. spalio 4 d.
Foto: Archyvo nuotr.

Vieną dieną pas mane pasirodo SS karininkas su ryšininku, abu apsisiautę palapinsiaustėmis, tad sunku iškart atpažinti jų uniformas. Pasikviečiu atvykėlius ir pasiteirauju, iš kur atsiradę ir ko čia ieško. Iš pradžių apsidžiaugiu, nes iki šiol maniau, jog Klaipėdos placdarme SS dalinių nėra. Kai karininkas (nelabai išmanau apie SS karinius laipsnius) paklausia, kuriose mūsų ruožo vietose prieštankinė gynyba pati silpniausia, atsakau, kad jam verčiau reikėtų kreiptis į tam įgaliotą kuopos vadavietę, kuri yra ten, priekyje. Karininkas atiduoda pagarbą ir eina 6-osios kuopos vadavietės link.

Vakare aptariant padėtį, bataliono vadavietėje paklausiu, ar placdarme yra SS dalinių, kiek jų ir kada jie čia atsirado? Leitenantas iš 6-osios kuopos taip pat praneša, jog tiedu jį irgi klausinėję apie padėtį. Tai kelia nuostabą ir nerimą. „SS daliniai čia, placdarme? Nieko apie tai nežinau. Tuojau paskambinkite į divizijos štabą!“ Paskui susijaudinęs praneša, jog „jie sako čia nesant jokių SS dalinių. Taigi skelbiu aliarmą tų tipų paieškai!“ Skubiai sudaromos paieškos grupės ir jau kitą dieną jie abu randami. Jie iš „Laisvosios Vokietijos nacionalinio komiteto !“ Tai buvę karo belaisviai, rusų taip apdoroti, kad kovoja prieš savo buvusius ginklo draugus arba anapus fronto linijos per garsiakalbius ragina mus perbėgti. Taigi mums jie – išdavikai ir parsidavėliai. Jie šnipinėjo, rinko informaciją apie placdarmo silpnąsias vietas ir perdavinėjo ją ivanui.

Siųstuvas buvo paslėptas medžio drevėje. Tai, kad priešui perduoti kažkokie pranešimai, mes savo kailiu patiriame jau kitą dieną. Iki šiol mūsų ugniavietės dar nėra buvusios taikliai apšaudytos. O dabar ivanas staiga keletą kartų apšaudo iš 15,2 cm kalibro „juodosios kiaulės“. Ta dovanėlė, mūsų laimei, pralekia maždaug nuo 50 iki 100 metrų per toli ir per daug į dešinę. Vis tiek bjaurus jausmas žinoti, jog ivanas mūsų ieško. Laimė, apšaudymas mums nepadaro jokios žalos. Esama ir naudos! Tuojau deramai sutvirtiname savo pozicijas ir bunkerius! Be to, dabar kiekvieną kartą įdėmiai klausomės, ar negirdėti apšaudymo, ir dairomės artimiausios priedangos pasislėpti.

[...]

1944 m. spalio 13 d. Šiandien išgirstame, jog kiekviena kuopa turi komandiruoti į bataliono vadavietę po du žmones dalyvauti liudininkais tų dviejų išdavikų egzekucijoje. Sušaudymas turi būti gąsdinamas įspėjimas kitiems. Senieji kariai tai laiko „kvailyste“. Niekas nenori ten vykti. Tačiau žmones tenka komandiruoti, nors tai jiems ne prie širdies. Kitą dieną inspektuoti pozicijų atvyksta bataliono vadas su karininkais. Aišku, jos turi būti dar labiau sustiprintos.

Pagilinti tranšėjas ir apkasus, o ant bunkerių viršaus – dar daugiau rąstų ir žemės. Nors kareiviai ir murma, bet supranta, kad visa tai tik jų gerovei. Nepilnas puskarininkio Ramo būrys kiek toliau į dešinę nuo manęs jau turi labai geras, tvirtas pozicijas. Atėjęs mūsų kuopos vadas kapitonas Pfau pagaliau patvirtina, jog viskas įrengta kuo puikiausiai. Be to, drauge su mūsų karininkais į priešakinę sekyklą atvyksta ir jūrų karininkai. Tai artilerijos stebėtojai, kurie iš čia turi koreguoti abiejų didžiųjų kreiserių „Princ Eugen“ ir „Lutcov“ pabūklų ugnį. O tai reiškia: „Visi, kurie čia toli priekyje, gulkit kniūbsti!“

Netrukus iš abiejų kreiserių pasigirsta šūvių griausmas ir atlekiančių masyvių metalo luitų ūžesys! „Žmogau mielas, tai iš tiesų storas lagaminas!“ Rusų pusėje iškyla didžiuliai žemių stulpai! Dūmai, dulkės ir siaubingas trenksmas gana netoli mūsų. Kai kurios skeveldros lekia beveik pro pat mus. Po šio rimto apšaudymo, privertusio ivanus gerokai pabėgioti, apšaudymo ugnis perkeliama į kažkur toliau esantį Kretingos aerodromą, nes iš ten dieną pakyla Il-2, o naktimis – „siuvamosios“, dar vadinamos ir „nervų pjūklais“. Mes sužavėti: „Po perkūnais! Dažniau šitaip!“

Kai pagaliau sėdžiu „kankinimų kėdėje“ su vatos gumulais, prikimštais už lūpų ir skruostų, daktaras imasi darbo. Tačiau jis iškart labai sunerimsta, o tada aš ir pats išgirstu jo nerimo priežastį! Tai atskrenda prakeiktieji Il-2 „šturmuotojai“, garsiai kriokdami, pliekdami iš visų savo vamzdžių ir laidydami raketas. Jie skrenda pajūriu iš šiaurės pusės.

Po šio galingo apšaudymo turime šiek tiek daugiau ramybės! Matyt, tai ivanui padarė didžiulį įspūdį! Šias ramias valandėles išnaudoju nuvykti į Klaipėdą pas stomatologą, nes dar nuo išvažiavimo iš Rumunijos kenčiu aštrų dantų skausmą. Tad pėsčias kulniuoju į miestą nuolat saugodamasis artilerijos, nes ivanas dažnai šiaip apšaudo vietovę nesirinkdamas taikinio. Jo „šturmuotojų“ pilotai taip pat labai suaktyvėję. Jie puola miestą ir uostą. Tada mūsų sunkioji zenitinė artilerija šaudo nepaliaujamai. Girdėti gana smarkiai dundant. Pakeliui turiu keletą kartų ieškotis priedangos.

Miestas smarkiai sugriautas! Tenka klausinėti, kur rasti dantistą. Jo „kabinetas“ esąs krantinėje tiesiai priešais uostą. Ten verda darbas. Vienur laipinami į laivus pabėgėliai ir sužeistieji, kitur iškraunami ginklai, tankai ir šaudmenys. Visa tai vyksta karštligiškai skubant, nes nuolat užskrenda „užsispyrėliai“ Il-2, o uosto teritoriją apšaudo rusų sunkioji artilerija. Keletą kartų turiu sprukti į namo vidų. Sunkiųjų zenitinių pabūklų šūvių trenksmas griaudėja ausyse. Pagaliau randu man nurodytą namą. Dantistas dirba išsikišusios pastato dalies – erkerio – antrajame aukšte. Ten puikus apšvietimas.

Viename kampe sėdi kareivis (jo „asistentas“) ir nepailsdamas mina dviračio be ratų pedalus, sukdamas bormašinos grąžtą. To dar nesu matęs. Kai pagaliau sėdžiu „kankinimų kėdėje“ su vatos gumulais, prikimštais už lūpų ir skruostų, daktaras imasi darbo. Tačiau jis iškart labai sunerimsta, o tada aš ir pats išgirstu jo nerimo priežastį! Tai atskrenda prakeiktieji Il-2 „šturmuotojai“, garsiai kriokdami, pliekdami iš visų savo vamzdžių ir laidydami raketas. Jie skrenda pajūriu iš šiaurės pusės.

Sėdžiu plačiai pražiojęs burną, o mano daktaras, jo „mašinistas“ ir visi laukiantieji labai greit pranyksta galiniuose kambariuose. Vis dar su vata burnoje atsistoju ir einu prie lango apsidairyti, tačiau tuoj vėl atsitraukiu pamatęs atlekiančius „paukščius“ ir išgirdęs iššaunamų raketų ir borto patrankėlių keliamą triukšmą.

Važiuodamas traukiniu iš Rumunijos į Gumbinę aš, kaip ir kiti mano draugai, vienai merginai numečiau užrašęs savo vardą ir lauko pašto numerį degtukų dėžutėje. Ji man kartą parašė laišką prašydama pasiteirauti, jei tai iš viso įmanoma, apie jos tėvų namus ir spaustuvę Klaipėdoje.

Kam malonu lankytis pas dantistą? Ypač čia, tokiomis aplinkybėmis? Su pavojumi gyvybei? Ne jau, ačiū! Čia uoste tie velnio lakūnai vis kažkur pataiko, aplinkui viskas rūksta ir liepsnoja. Pasibaigus tam siautėjimui, kiek pablyškęs ir šiek tiek drebančiomis rankomis grįžta mano dantistas su savo „mašinistu“. Labai apsidžiaugiu, kai ištraukia tą nelemtą dantį. Man atrodo, kad jis dėl to drebėjo labiau nei aš! Gaunu keletą tablečių ir stengiuosi kuo skubiau palikti uosto teritoriją. Čionai vėl atskrenda kitas atakos lėktuvų būrys!

Važiuodamas traukiniu iš Rumunijos į Gumbinę aš, kaip ir kiti mano draugai, vienai merginai numečiau užrašęs savo vardą ir lauko pašto numerį degtukų dėžutėje. Ji man kartą parašė laišką prašydama pasiteirauti, jei tai iš viso įmanoma, apie jos tėvų namus ir spaustuvę Klaipėdoje. Jos vardas ir pavardė Ruta Proikšat. Kadangi turiu tą adresą, tai imuosi ieškoti. Gana greitai randu reikalingą gatvę. Matau lentomis sandariai užkaltus visus gyvenamojo namo ir spaustuvės pastato langus. Įskilę tik keli langų stiklai. Patys pastatai „dar“ nesugriauti. Žinias apie tuometinę jų būklę laišku pranešu merginai, kuri su tėvais prisiglaudusi Pomeranijoje. Tik nuogąstauju, jog tokia padėtis neišliks! Miestas apšaudomas beveik be paliovos. Taigi nelieka ką daryti, kaip tik šalin iš čia ir atgal į savo „mieląsias“ pozicijas.

Pastebiu, kad „Klaipėdos katilas“ yra velniškai mažas! Nuo „Kaizerio Vilhelmo kanalo“ žiočių pietinėje pakrantės pusėje iki šiaurėje prie jūros prieinančių mūsų įtvirtinimų tik aštuoniolika kilometrų, o nuo miesto centro iki mūsų pozicijų prie Kunkių– Grabių maždaug šeši kilometrai! Žiūrint nuo uosto, tikrasis katilo spindulys yra nuo penkių ligi aštuonių kilometrų.

„Šaudanti Klaipėdos tvirtovė“ – taip ji vadinama informaciniuose fronto pranešimuose. Aplink iš tiesų smarkus dundesys. Kiek tylesnis kulkosvaidžių kalenimas ir šaižus, sausas prieštankinių patrankų ar tankų pabūklų trenksmas. Nepaliaujamas savos ir svetimos artilerijos šaudymas ir sviedinių sprogimai. Žingsniuoju 132-uoju keliu savo pozicijų link. Prie paskutinių užmiesčio namų, slėpdamasis nuo „šturmuotojų“ antskrydžio, turiu įšokti į pirmą pasitaikiusį namą.

Lėktuvams pasišalinus, namą šiek tiek patyrinėju. Čia tikriausiai gyveno išsilavinęs žmogus. Jis turi didelę knygų spintą ir kitų vertingų baldų. Langų stiklai išdužę, lietus jau patenka vidun. Dairausi toliau: „Kokia gėda, kad per karą viskas šitaip suniokojama! Kurgi galėjo pradingti šio namo gyventojai? Sušiktas tas karas!“

Knygos viršelis