Ši bendrovė buvo įkurta buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko iniciatyva, jos kontrolinis akcijų paketas priklauso Vilniaus miesto savivaldybės kontroliuojamai įmonei „Start Vilnius“.
Daugelis politikų, tarp jų ir aš, tuomet nepritarėme minėtai A. Zuoko iniciatyvai, kritikavome nuolat iš kitų savivaldybės įmonių „Air Lituanicos“ mokumo palaikymui pumpuojamas dotacijas, kurių per metus prireikdavo ne vieno milijono eurų. Kritika, pasirodo, buvo pagrįsta.
Naujasis Vilniaus meras Remigijus Šimašius nelaukdamas priėmė politinį sprendimą nutraukti „Air Lituanicos“ rėmimą, kas sukėlė šios įmonės nemokumą. Tokį žingsnį nedelsiant suskubo kritikuoti socialdemokratai, priminę kito liberalų lyderio, buvusio susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio sprendimą, tuo metu lėmusį lietuviškos aviakompanijos „FlyLAL“ bankrotą.
Tačiau nagrinėjant šių dviejų bendrovių žlugimo istorijas, socialdemokratams netinka užimti teisuolių ir moralizuotojų poziciją. Kai bendrovė „Air Lituanica“ buvo steigiama, socialdemokratai Vilniaus miesto savivaldybėje dirbo valdančioje koalicijoje su A. Zuoku. Todėl solidariai turėtų prisiimti politinę atsakomybę, nes minėta bendrovė per dvejus veiklos metus, deja, nerado sau deramos vietos skrydžių rinkoje ir negalėjo veikti be savivaldybės subsidijų.
„FlyLAL“ atveju, socialdemokratai turėtų prisiimti atsakomybę už šios įmonės nustekenimą iki privatizavimo, po to – už nesėkmingą privatizavimą ir kontrolės stygių po privatizavimo, kai savininkams buvo sudarytos sąlygos atskirti vertingiausią turtą ir pelningas veiklas, o pagrindinę įmonės veiklą – skrydžių organizavimą – palikti nuolat blogėjančios finansinės padėties.
Tuometinis susisiekimo ministras E. Masiulis priėmė lengviausią sprendimą – atsisakė siūlymo perimti įmonę į valstybės rankas ir sudarė sąlygas jai bankrutuoti. Manau, kad reikėjo ryžtis ilgesniam sprendimo kelio ieškojimui – perimti „FlyLAL“ į valstybės rankas ir ieškoti jai strateginio investuotojo, tartis su kitų Baltijos šalių įmonėmis dėl bendros įmonės, kuriai būtų lengviau konkuruoti rinkoje, steigimo.
Žinoma, tokiu atveju būtų reikėję prisiimti politinę atsakomybę už pasiektą ar nepasiektą rezultatą. Kur kas lengviau ir paprasčiau „nusiplauti rankas“ pasakant, kad liberalų gerbiamoje laisvojoje rinkoje įmonė nesugeba išsilaikyti ir tegu sau bankrutuoja. O kaip su šalies įvaizdžiu? O kaip su tūkstančiais tos įmonės skrydžių bilietus įsigijusių keleivių, kurie negali jais pasinaudoti? Į tai buvęs susisiekimo ministras, matyt, atsakytų, kad valstybė čia niekuo dėta, įmonė privati ir kiekvienas keleivis, prieš pirkdamas bilietą, turėjo pagalvoti, iš kokios įmonės jį įsigyja.
Manau, kad ne toks turi būti valstybės struktūrų atsakymas. Jeigu žlunganti įmonė veikia reguliuojamoje ir specifiškai prižiūrimoje rinkoje, valstybės institucijos neturi nusišalinti apginant keleivių interesus. Tai ypač pasakytina apie „Air Lituanica“ veiklos nutraukimą, nes šiuo atveju jau ir pagrindinis akcininkas – ne privatininkas, o savivaldybė. Todėl, jeigu naujasis Vilniaus meras R. Šimašius ir rinkosi įmonės veiklos nutraukimo kelią, tai vis dėl to turėjo numatyti paskutinių subsidijų skyrimą, kad jos leistų išspręsti visų „Air Lituanica“ skrydžių bilietus įsigijusių keleivių skraidinimą. Panašu, kad tai nebuvo padaryta, nes iš viešų pasisakymų girdime, jog tai išspręsta vienos savaitės skrydžiams, dar deramasi dėl kitos. Vėlesnių skrydžių keleiviai, matyt, palikti likimo valiai.
Žinant tikrąsias aplinkybes, kyla klausimas, ar Vilniaus merui R. Šimašiui reikėjo skubėti priimti politinį sprendimą nutraukti „Air Lituanica“ veiklą? Kodėl nebuvo sulaukta šio klausimo nagrinėjimo Vyriausybėje pabaigos? Po to, kai praėjusių metų pabaigoje Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į Vyriausybę, šis klausimas buvo nagrinėjamas Transporto ir tranzito komisijos posėdyje, po to Susisiekimo ministerijos atstovai užsiėmė strateginio investuotojo paieška. Buvo diskutuojama ir tokia nestandartinė galimybė – ar bendrovės „Air Lituanica“ negalėtų perimti AB „Lietuvos geležinkeliai“. Susisiekimo ministerija, mano žiniomis, prašė savivaldybės luktelti iki rugsėjo.
Gaila, kad meras R. Šimašius vis dėlto pasirinko greitesnio politinio sprendimo kelią. Viešųjų ryšių prasme tai suprantama: dabar visą atsakomybę dėl „Air Lituanica“ galima pagrįstai nurašyti A. Zuokui. Jeigu būtų ieškoma sprendimų dėl bendrovės gelbėjimo, tektų už rezultatą dalį atsakomybės prisiimti ir sau. Panašu, kad dabartinis meras nėra linkęs tai daryti.
Nors minėjau Algirdo Butkevičiaus vyriausybės pastangas prisidėti prie „Air Lituanica“ gelbėjimo, bet apskritai vertindamas vyriausybės poziciją šioje istorijoje, negalėčiau jos pagirti: Vyriausybė nereagavo, neišreiškė principingos pozicijos, kai „Air Lituanica“ buvo kuriama, nereagavo, kai ši įmonė nenutrūkstamai generavo nuostolius.
O viso to rezultatas: per keletą metų bankrutavus dviem oro bendrovėms pakirstas Lietuvos prestižas, bilietus įsigijusių keleivių patiriami nuostoliai. Kas už visą tai prisiims asmeninę atsakomybę?