Radikalūs dešinieji su tokiais pat groteskiškais kairiaisiais (tokiais pat, arba sutinkančiais atrodyti tokiais pat – kai pakviečiami pabūti pirmųjų oponentais ir pakvietimą priima, išsistatydami tikslia, kokybiškai lygiaverte anų inversija): pankos su splinteriais, gražuliai su pavilionienėmis. Ak, jei dar dešinįjį trolibaną atsvėrinėtų toks pat atgrasus ir niekingas kairysis! Idant trolibanui nuobodu nebūtų. Reikia gi abi nuomones išklausyti! Tai yra vieną – tą, pasak kurios, diskusija yra surežisuota pramoga, visos pozicijos – tik „nuomonės“, visos nuomonės – vienos vertės, mėginti jas paveikti argumentais – neleistinai „totalitariška“, o politika – dirbtinai kurstomas freakų šou, normaliam piliečiui siunčiantis signalą: turėti įsitikinimus – gėda, nes įsitikinimus turi tiktai freakai.

Pvz., maršrutu Seimas-Vyriausybė ir per visas televizijas kasdien risnoja toks Daniel Lupshitz ir moko Lietuvą kariauti argumentais à la „su nekariavusiu jokia padori mergina net alaus neis išgert“. Izrealyje, mat, yra taip. O Lietuva, mat, privalo mokytis iš Izraelio. Daniel nesivaržo ir geromis manieromis savęs nevargina: ne, šis vos prieš pusmetį niekam nežinomas asmuo gauna gausybę eterio (keista, ar ne? „diskusijos“ statusu) ir arogantiškai išsidrebia įžeidinėdamas gyventojus šalies, į kurią atvyko, garsiai žvengdamas (taip, būtent šis veiksmažodis čia adekvatus) eržiliuko juoku kitiems kalbant. Ir nieko: Lietuvai normalu. Niekas neklausia nei iš kur jis atsirado, nei kodėl jis čia, nei „iš kur mergaitei tiek drąsos“. Bijo pasirodyti antisemitais.

O jis tuo naudojasi ir chamina. (Kaip Arkadijus Vinokuras, metęs kartą man kaltinimą… antisemitizmu dėl to, kad atsisakiau būti Šarliu. Mesdamas net abejojo, jog akimirksniu transformuosiuosi į Šarlį, kad tik jis atsiimtų baisųjį savo kaltinimą, kad tik nesupykdyčiau žydo.) Todėl pats laikas Danielį ir kitus į jį panašius informuoti: baimė pasirodyti antisemitu, verčianti bejėgiškai šypsotis chamui į veidą (ta baimė, kuri Spike’o Lee filme kausto blondinę studentę: labiau už viską ji bijo pasirodyti rasiste, todėl paklūsta juodaodžio profesoriaus seksualiniam priekabiavimui), jau išeina Lietuvoje iš mados.
„Būsime saugesni ar nebūsime“? Gi kas dar galėtų šiame kontekste rūpėti? Nejau pilietinių laisvių siaurinimas permanentinės karo grėsmės pretekstu ir visuomenės militarizacija? Planai švietimo sistemą įpareigoti perdaryti moksleivį taip, kad jis trokšte trokštų transformuotis į šauktinį, arba bijotų prasižioti prieš, idant nebūtų palaikytas Kremliaus agentu.
Nida Vasiliauskaitė

Arba tai pačiai temai skirtas socialdemokratinio jaunimo sąjungos viešas renginys pavadinimu „Šauktinių kariuomenė: ar būsime saugesni?“ Taip, jie atviri visoms nuomonėms – net dešinįjį politologą pasikviečia. Ir labai neutraliai, labai švelniai nubrėžia aptvarą, kuriame leistina pasivaikščioti: būsime ar nebūsime saugesni – štai klausimas! Jis, o ne kuris kitas, turėtų diskusiją struktūruoti ir suktis visų galvose vietoje visai kitų, daug įdomesnių klausimų – užimti vietą, kooptuoti dėmesį ir taip neleisti jiems atsirasti. „Būsime saugesni ar nebūsime“? Gi kas dar galėtų šiame kontekste rūpėti? Nejau pilietinių laisvių siaurinimas permanentinės karo grėsmės pretekstu ir visuomenės militarizacija? Planai švietimo sistemą įpareigoti perdaryti moksleivį taip, kad jis trokšte trokštų transformuotis į šauktinį, arba bijotų prasižioti prieš, idant nebūtų palaikytas Kremliaus agentu, t.y. paversti švietimą indoktrinacijos mašina (kuri gražiai vadintųsi laisvo mąstymo ugdymu; apie tai žr. Seimo Darbo partijos frakcijos nario, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko ELTA pranešimą spaudai)?

Nida Vasiliauskaitė
O gal tylus referendumo idėjos diskreditavimas (ko gero, sąmoningai sukabinant patį referendumą kaip tokį su beprotiškomis iniciatyvomis, kaip kad ketinimas uždrausti žemės pardavimą užsieniečiams, kurioms jį paskutinį kartą pamėginta pasitelkti – tada referendumas taip išjuoktas, kad šauktinių kariuomenės įvedimui jo visai nebereikėjo; gal niekada, jokiu klausimu ir nebeprireiks) ar, kaip atsakas, nauja emigracijos banga? Tegul nerūpi. Tik jau nesakykite, kad su jumis nediskutavo. Turėjote visas galimybes pasvarstyti „būsime ar nebūsime saugesni“: dar labiau įsibauginti – ir dar daugiau atiduoti bauginantiems, kad tiek jie mus „apsaugotų“.
Minėtame pranešime spaudai užsimenama, kad „Praėjusių metų pirmoje pusėje Seime pasirašytas atstovaujamų politinių partijų susitarimas dėl 2014-20 metų Lietuvos užsienio, saugumo ir politikos strateginių gairių“ ir jis yra „realiai veikiantis“. Susitarimas, kuriam niekas tų partijų neįgaliojo. Dėl gairių, kurios nebuvo viešinamos. Gairių, dėl kurių staiga „nuleidžiama iš viršaus“ šauktinių kariuomenė ir Lupshitz’as. O kariškiai, politikai ir analitikai pradeda samprotauti, jog demokratinės laisvės ir žmogaus teisės yra tas kanalas, kuriuo naudojasi Rusija. (Ką daryti, jeigu jie teisus? Turbūt apriboti tas teises? Nagi, bus tai atviriau ištarta ar tiesiog apribota, panaikinant vieną po kito Konstitucijos straipsnius, tikintis, kad niekas nepastebės, niekas nesupras, kas realiai daroma, arba niekas nedrįs pasipriešinti?)
O atsirado kadaise šitaip: mes prieš komunizmą > kas Vakaruose prieš komunizmą? > konservatoriai > vadinasi, mes konservatoriai > ką konservatoriai turi manyt? > tuoj atsiversime ir pasižiūrėsime. Arba: paveldėjome LKP > kas LKP artimiausia Vakaruose ir yra neoliberalios demokratijos integrali dalis? > socialdemokratai > tai teks apsimesti LSDP.
Nida Vasiliauskaitė

Šiame kontekste simptomiška prieš keletą mėnesių vykusi kita vieša diskusija, „Ar politinės partijos turi ateitį?“, rengta žmonių, regis, simpatizuojančių šioms idėjoms. Ką atsakyti į jų keliamą klausimą? Kad partijos, šiuo metu esančios Lietuvoje, net dabarties ne per daugiausiai turi. Jos beveik neatstovauja realioms interesų grupėms ir netiki sava ideologija, dažnai netgi nežino, kokia ji, ir funkcionuoja kaip imitacija: let's play e.g. liberalism, nes „TEN, Vakaruose, taip daroma“.
O atsirado kadaise šitaip: mes prieš komunizmą > kas Vakaruose prieš komunizmą? > konservatoriai > vadinasi, mes konservatoriai > ką konservatoriai turi manyt? > tuoj atsiversime ir pasižiūrėsime. Arba: paveldėjome LKP > kas LKP artimiausia Vakaruose ir yra neoliberalios demokratijos integrali dalis? > socialdemokratai > tai teks apsimesti LSDP. Jau nekalbant apie visiškai butaforinius politinius darinius. Tačiau tai reiškia ne „atėjo postmodernizmas, ideologijos mirė, politika pasmerkta būti Verslu ir UAB LT administravimu“ (kaip argumentuota tame renginyje), o kad anksčiau ar vėliau numirs būtent šita „politikos mirtis“, kad prireiks plačių pasaulį aiškinančių bei siekiančių jį tam tikru būdu „sutvarkyti“ schemų (metanaratyvų-ideologijų). 

Ir jos atsiras. Antraip numirs pati valstybė ir visuomenė. Ir liks tik Verslas ir Pramogos (duona ir žaidimai). O taip nebus, nebent tikime naujai postmodernizmo išrasta „žmogaus prigimtimi“. Pvz., partija, kuri pažadėtų panaikinti šauktinių kariuomenę, būtų gyva, tikra, akimirksniu pažadintų interesą politikai ir laimėtų rinkimus vien tuo. Turėtų ateitį. Bet jos dar nėra, o nei viena iš esamų nepažadės.

Tad klausimas veikiau toks: ar Lietuvos politinis projektas turi ateitį? Ne, jei ir toliau džiaugsimės „diskusijų“ kultūra, kurios paskirtis – pridengti tylų politikos virsmą visuomenės dresavimu ir administravimu, o paklusnumą įteikliai vadinti „laisvu mąstymu“ bei „sąmoningumu“. Taip, jei šis procesas bus pamatytas, įvardintas ir valingai atmestas. Jei bus patikėta, kad „istorija nesibaigė“. Ir panorėta, kad nesibaigtų.