Nuostabiame grupės „Skylė“ albume „Broliai“, skirtame partizanams, skamba daina „Priesaika“, kurioje klausiama „Argi būt kritę, jei nemylėję?“ Tai buvo jų meilės auka Tėvynei ir artimui, tai buvo meilės auka idealams ir dorybėms, darančioms mus žmonėmis. Dėka šios kovos, dėka šios aukos nebuvome paversti brutalaus okupanto gainiojama gyvulių banda, netapome fizinių ir dvasinių pančių sukaustytais vergais. Ištisos kartos galėjo atsigręžti į tą praeitį, kuri liudijo, kad, jei neleisime patys, jei nepasiduosime, tai niekas, ničniekas negalės mūsų parklupdyti ir pavergti. Didesnės aukos nė negalime įsivaizduoti. Tą liudija ir Evangelijos pagal Joną žodžiai, skelbiantys, kad nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti.
Prieš 70 metų įvykęs Kalniškės mūšis ir visa partizaninė kova šiandien mums tebūna ne negyva raide istorijos knygoje, o įkvepiančiu pavyzdžiu. Giedodami savo Tautinę giesmę gręžkimės į šią didvyriška kova ir auka paženklintą praeitį, kad pasisemtume iš jos stiprybės atremti dabarties iššūkius.
Šiandien į kariuomenę vėl grįžta šauktiniai. Vis pasigirsta kalbų, kad tarnyba savo šaliai yra gyvenimo planų griūtis, laiko švaistymas, varginanti prievolė. Natūralu, kad laisvoje demokratinėje visuomenėje egzistuoja įvairios nuomonės, natūralu, kad atsiranda nepritariančiųjų. Privalome su jais kalbėtis, bandyti įtikinti, kad tarnavimas Tėvynei yra ne jungas, o garbė, ne veltui švaistomas laikas, o pilietiškumo, atsakomybės mokykla, ne iš gyvenimo ištrinti metai, o asmenybės brandos laikotarpis, kai tampi atsakingas ne tik už save, kai vaikaisi ne tik savo norų ir troškimų, tačiau ir sugebi prisiimti atsakomybę už kitą.
Kalniškėje meilė Tėvynei yra tikra ir gyva, ji skleidžiasi ne skambiuose šūkiuose ir pamokslavimuose, o konkrečiame žygdarbyje, aukoje. Tikiu, kad Kalniškėje žuvę laisvės kovotojai taip pat mielai būtų sėdėję ne savo bunkeriuose, ne budravę su ginklais, o krimtę mokslus, siekę karjeros, kūrę šeimas. Nė vienas jų, tikiu, netroško karo, netroško kraujo. Tačiau kartais ateina toks metas, kai tiesiog kitaip ir nebegali, kai ant tavo pečių krinta atsakomybė už Tėvynę ir artimą, kai tiesiog jauti pareigą nelikti abejingas, kai tiesiog kitaip elgtis ir nebegali, nes priešingu atveju vargiai begalėsi pažvelgti į veidrodį ir matyti jame save – tą, kuris pabūgo, išdavė ir pabėgo.
Visi trokštame, kad tokie laikai nepasikartotų. Būtent dėl to ir negalime nieko nedaryti, negalime būti abejingi ar apgaulingai save raminti, kad visos kalbos apie pavojų iš rytinės kaimynės yra tik išmįslas. Privalome tiek sau, tiek savo sąjungininkams ES ir NATO parodyti, kad patys esame pasirengę daryti viską, kad sutvirtintume ir apgintume savo laisvės ir nepriklausomybės pamatus. Kalniškės vyrai nesidairė į kitus ir kovojo taip tarsi visas Tėvynės likimas gula ant jų vienų pečių. Lai šis pavyzdys būna ir mums įkvėpimu veikti taip, tarsi nuo to, kas aš esu ir ką darau šiandien, priklausytų šiandieninės Lietuvos likimas.