Dabar aš einu pas tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje manojo džiaugsmo pilnatvę. Aš jiems perdaviau tavo žodį, bet pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo.
Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį. Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa. (Jn 17, 11–19)
Romos Katalikų Bažnyčia praeitą ketvirtadienį šventė Kristaus Žengimo į dangų (Šeštinių) iškilmę, o šiandien – septintasis Velykų sekmadienis. Evangelijos ištrauka skaitoma iš Jono evangelijos septyniolikto skyriaus.
Nuo XVI šimtmečio šis skyrius vadinamas „Aukščiausiojo Kunigo malda“. Jėzus kalba kaip Užtarėjas ir savo žodžiais kreipiasi tiesiog į Tėvą, o ne į mokinius. Mokiniai tik nugirsta. Akių pakėlimas į dangų ir kreipinys „Tėve“ – būdingas Jėzaus elgesys maldoje (Jn 11, 41; Lk 11, 2).
Tai prašymo malda dabartinių (Jn 17, 6–19) ir būsimų (Jn 17, 20–21) mokinių labui. Kai kurie žodžiai primena „Tėve mūsų“ maldos žodžius, pavyzdžiui, „kad apsaugotum juos nuo piktojo“ (Jn 17, 15), o Mato evangelijoje: „gelbėk mus nuo pikto“ (Mt 6, 13). Atrodo abu – Matas ir Jonas – kalba apie velnią, o ne apie blogį apskritai.
Jėzus, nors dar yra šiame pasaulyje (Jn 17, 13), į savo veiklą žemėje žvelgia kaip į praeities įvykį (Jn 17, 4. 12). Iki šiol Jėzus kalbėjo, kad jo mokiniai vėliau galės palydėti (Jn 13, 36), o dabar Jėzus nori, kad mokiniai būtų su juo – taigi vienybėje su Tėvu (Jn 17, 12–14).
Jėzus, rūpestingasis ir gerasis ganytojas (Jn 10, 11), neleido pražūti savo draugams, juos išgelbėjo (Jn 3, 16–17) ir dovanojo jiems gyvenimo pilnatvę (Jn 10, 10). Tačiau Jėzus pripažįsta, kad šiame išganymo darbe yra viena išimtis: „Nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, – taip išsipildė Raštas“ (Jn 17, 12).
Evangelistas Jonas jau buvo aprašęs Judo išdavystę, įžengimą į šėtono karalystę (Jn 13, 21. 30). Jonui išdavėjas yra velnias (Jn 6, 70), pasmerktas sunaikinimui. Vis dėlto Judo išdavystė nėra bereikšmė išganymo plane: jis turėjo išpildyti Raštus. Greičiausiai turima mintyje 41 psalmė: „Net mano geriausias bičiulis – tas, kuris dalijosi su manimi duona, taikėsi man įspirti“ (Ps 41, 10).
Teksto antroje dalyje Jėzus meldžia Tėvą už savo mokinius, kuriuos paliks pasaulyje. Išties krikščionys gyvena pasaulyje, tačiau jie nepriklauso pasauliui. „Laiškas Diognetui“, parašytas nežinomo autoriaus II amžiuje, apie tai dar kartą primins:
„Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo. Įsikūrę ir graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia teko, laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip visi sutaria, neįtikėtinai.
Jie gyvena savo tėviškėse, bet kaip laikini; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet viskam pasirengę kaip svetimšaliai; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekvienas tėvynė – jiems svetima.
Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet pagimdytų neišmeta. Bendras jų stalas, bet ne guolis. Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną (2 Kor 10, 3); dienas leidžia žemėje, bet jų tėvynė danguje (Fil 3, 20).
Jie paklūsta išleistiems įstatymams, bet savo gyvenimu juos viršija. Visus myli – ir visų persekiojami. Jie nepažįstami, ir teisiami, jie žudomi atgaivinami (2 Kor 6, 9). Jie beturčiai, bet praturtina daugelį (2 Kor 6, 10), visko stokoja, bet visko pertekę.
Jie niekinami, bet paniekoje randa šlovę, šmeižiami, bet pasirodo teisūs, keikiami laimina, įžeidinėjami atsako pagarba (1 Kor 4, 12–13). Būdami geradariai jie baudžiami it nedorėliai, nubausti džiaugiasi tarsi atgaivinti. Žydai kariauja su jais kaip su svetimtaučiais, graikai juos persekioja, bet niekas iš jų nekentėjų negali nurodyti priešiškumo priežasties.
Žodžiu, kas yra kūnui siela, tas pasauliui – krikščionys. Siela pasklidusi po visus kūno narius, o krikščionys – po pasaulio mistus. Siela gyvena kūne, bet nėra iš kūno, ir krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio (1 Pt 2, 11). Dievas pastatė juos mūšio rikiuotėje, iš kurios jiems nevalia trauktis.“