Sprendimai įgyvendinti ES III energetikos paketą, Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projektą privertė „Gazprom“ pasitraukti iš Lietuvos dujų perdavimo ir skirstymo tinklų įmonių. Gavome iš Rusijos dujų tiekėjo dalinę kompensaciją už neteisėtai taikytas aukštas kainas, tęsiame kovą dėl visiško kompensavimo už patirtus nuostolius Stokholmo arbitraže. Atrodytų, monopolininko diktatas ir kova su juo jau artėja į pabaigą, tačiau dabar susiduriame su visai kitokio pobūdžio iššūkiais.
Šiandien dujas gauname ne tik iš „Gazprom“, bet ir iš SGD terminalo.
Diversifikuotas tiekimas sukuria tiekiamų dujų perteklių, todėl labai svarbu sukurti tinkamai veikiančią dujų rinką. Reikia sutikti, kad šiuo metu per SGD terminalą tiekiamų dujų kaina yra aukštesnė nei dujotiekiu tiekiamų „Gazprom“ dujų kaina, tačiau žemesnė nei ji Lietuvoje buvo 2009-2013 metų laikotarpiu ir tikrai būtų patraukli konkuruoti su „Gazprom“ dujomis kitų Baltijos šalių rinkose.
Kaip jau ne kartą buvo rašyta, „Gazprom“ iki šiol sudarydavo tokias dujų tiekimo sutartis, kurios drausdavo prekybą dujomis bei jų įsigijimą iš kitų valstybių tiekėjų. Todėl ES pateikus kaltinimus šiam monopolistui Energetikos ministerija privalo daug aktyviau dirbti su kolegomis iš Estijos ir Latvijos tam, kad jų rinkos dalyviai galėtų netrukdomai įsigyti gamtinių dujų iš Lietuvos terminalo. Deja, kol kas iš Lietuvos Vyriausybės negirdėti tokių iniciatyvų, o SGD rinkos plėtra užkrauta vien tik ant „Klaipėdos naftos“, kuri siekia tiekti SGD dujas laivams ir kitiems galimiems vartotojams.
Ne mažiau svarbus ir per SGD terminalą įsivežamų dujų kainos klausimas. Kaip žinoma, prieš metus „Lietuvos dujos“ su „Gazprom“ susitarė dėl dujų pirkimo formulės pakeitimo ir kainos sumažinimo. Mįslingiausia yra tai, kad susitarta ne tik sumažinti perkamų dujų kainą, bet tą sumažinimą taikyti atgaline data nuo 2013 metų pradžios. Šių susitarimų pasekmė, kad permokos sumos, kuri susidarė dujas perkant anksčiau galiojusia kaina, „Gazprom“ nesumokėjo grynais, tačiau ją palaipsniui įskaičiuoja į šiuo metu perkamų dujų kainą, todėl ši yra dar žemesnė nei būtų apskaičiuota pagal naujai susitartą dujų kainos apskaičiavimo formulę.
Šiandien visiems rinkos dalyviams visiškai akivaizdu, kad toks skolų grąžinimo ir kainų skaičiavimo modelis iškreipia konkurenciją dujų rinkoje. „Gazpromo“ dujos dėl įskaičiuotos kompensacijos tapo pigesnės nei per terminalą tiekiamos dujos. Brangesnes SGD dujas tenka tiesiog piršte piršti stambiesiems vartotojams, nes terminalas privalo veikti bent minimaliu režimu.
Kadangi Lietuvai parduodamų dujų kainą „Gazprom“ sumažino būtent siekdamas išlaikyti mūsų šalies rinką konkuruojant su SGD dujomis, būtų visai logiška, jeigu dėl to atgaline data pritaikyto kainos sumažinimo atsiradusi permoka arba vadinamoji terminalo nuolaida būtų taikoma net tik „Gazpromo“, bet ir per SGD terminalą importuojamų dujų kainai sumažinti. Tuomet iš skirtingų šaltinių importuojamos dujos galėtų konkuruoti bent jau vienodomis sąlygomis. Jeigu dėl mums nežinomų priežasčių to padaryti negalima, reikėtų apjungti abiem būdais gaunamas dujas ir parduoti jas vartotojams apskaičiavus vidutinę kainą.
Tai reikėtų padaryti dar ir todėl, kad SGD terminalo ir „Gazprom“ tiekiamų dujų kaina nustatoma remiantis gerokai skirtingų energetikos rinkų būkle: „Gazprom“ dujų pardavimo kaina tebesiejama su mazuto ir krosnių kuro kaina, tad ji tiesiogiai priklauso nuo naftos kainos tarptautinėse rinkose. Tuo tarpu per SGD terminalą įvežamų dujų kaina skaičiuojama pagal suskystintų gamtinių dujų rinkos vadinamąjį NBP (National Balancing Point) indeksą, kuris priklauso nuo paklausos ir pasiūlos pasaulinėje suskystintųjų gamtinių dujų rinkoje. Naftos kainų ir NBP indekso svyravimai nepriklauso vienas nuo kito ir vyksta plačiuose ruožuose, todėl ir pagal juos skaičiuojamos dujų kainos gali smarkiai skirtis.
Šiuo metu naftos kainos rekordiškai žemos, todėl kartu mažėja ir iš „Gazprom“ perkamų dujų kaina. Tuo tarpu NBP indeksui labiau būdingi sezoniniai svyravimai (mažiausios jos būna vasarą). Apskaičiavus iš abiejų šaltinių perkamų dujų kainų vidurkį, būtų galima mažinti bendrą perkamų dujų kainą ir būti labiau konkurencingiems Latvijoje bei Estijoje.
Kadangi dabartinė SGD dujų pirkimo tvarka per vadinamąjį garantinį tiekėją nelabai veikia, galima svarstyti, ar nevertėtų vėl pagalvoti apie visiems gamtinių dujų vartotojams privalomą tam tikros jų suvartojamų dujų dalies pirkimą iš SGD terminalo.
Kol kas Vyriausybė ne tik nesistengia kurti skaidresnę ir teisingesnę rinką, bet ir toliau priima ją iškraipančius sprendimus. Dar vieną sunkiai suvokiamą socialinį neteisingumą socialdemokratų Vyriausybė įtvirtino praėjusių metų viduryje žaibiškai sumažinusi dujų kainą buitiniams vartotojams, tačiau palikusi nežinioje visus kitus vartotojus. Dabar išeina taip, kad gyvenantieji individualiuose namuose ir naudojantieji dujas šildymui už jas kažkodėl moka gerokai mažiau nei daugiabučių gyventojai, kuriems šiluma tiekiama centralizuotai ir gaminama iš brangesnių dujų. Vilniuje šis neteisingumas buvo ypač juntamas, nes didžioji dalis šilumos čia vis dar gaminama iš dujų.
Taigi atsitiko taip, kad sunkiąją uždavinio dalį – panaikinti monopolio diktatą – išsprendėme sėkmingai, tačiau prie žymiai lengvesnio – rinkos kūrimo iššūkio kol kas klumpinėjame.