Premjeras tokį pažymį įvertino kaip „pykčio proveržį“. Viskas čia normaliai. Bendro naudojimo Vyriausybės Seimo archyvuose yra parengtų frazių rinkinėlis „Kaip pristatyti/sukritikuoti Vyriausybės ataskaitą“. kuriuo gali naudotis bet kuris premjeras ir opozicijos lyderis.
Vyriausybės vadovas sako – „sėkmingai išlaikė egzaminą“, „ekonominio augimo variklis“, „į ateitį žvelgiame optimistiškai“ , „sėkmingai įgyvendintos reformos“
Opozicijos lyderis sako – „ekonominė stagnacija“, „nesuvaldytas nedarbas ir šešėlinė ekonomika“, „planai patyrė fiasko“, „naujų idėjų stoka“.
Diskusijos visuomeninėje erdvėje apie Vyriausybės darbus nėra, tik du politikai, tarsi žaidžiantys muzikinių kėdžių žaidimą senstelėję konferansjė, kartoja vienas kito žodžius. Tik failus pasikeičia, iš premjero tapę opozicijos lyderiu ir atvirkščiai. O visuomenės nuomonė čia nėra svarbi – ji valgo valdžios jai patiektą uogienę ir bando suprasti, kodėl toks keistas skonis. Kuo čia dėta uogienė – šiek tiek vėliau.
Tačiau vėliau premjeras dėjo bombą, po kurios likau šoke – savajai Vyriausybei jis parašė „šešetą“. Šešetą! O kas gi yra šešetas?
Šešetas, pasak universitetų taisyklių, yra patenkinamas pažymys, rašomas, kai žinios ir gebėjimai yra žemesni nei vidutiniai, yra klaidų.
Šešetas yra tinginių ir apsileidėlių, bandančių praslysti, sukčiaujančių su paruoštukais, svajonių pažymys.
Šešetas rašomas kai medžiaga dėstoma be sistemos, kai jaučiama, kad buvo mokomąsi skubotai, kai ką studentas suprato ne taip, dalies medžiagos nesugebėjo paaiškinti.
Šešešas rašomas už visišką idėjų stygį, atsisakymą galvoti, pergromuliuojant tas žinias, kurias esi iš kažkur prisigraibęs.
Tai negi mus valdo „ablavukai“? Antrą kartą skaitau Vyriausybės ataskaitą, pila šaltas prakaitas, nes nebesuprantu, kas vyksta. Ten juodu ant balto – „puikūs rezultatai“, „strateginė Vyriausybės lyderystė“, „nuolat mažėjantis nedarbas“, „puikios galimybės jaunimui“, „tvarūs finansai“, „įsibėgėjusi renovacija“. Rožės ir bučiniai. Ir še tau – šešetas. Kažkokia vyriausybinio lygmens šizofrenija, ne kitaip.
„Aš labai kuklus“ – sako premjeras. Džiugu. Nelabai. Aš gal ne toks kuklus, bet kaip Lietuvos valstybės pilietis nenoriu, kad mane valdytų kuklūs šešetukininkai ablavukai. Aš noriu, kad mane valdytų lyderiai, turintys šviežių idėjų, mokantys jas įgyvendinti, pasidžiaugti savo pasiekimais tarptautinėje arenoje ir pakviesti diskutuoti apie naujus iššūkius.
O juk pažymis rašomas ne tik premjerui, ablavukais tampa ir visi ministrai. Galbūt čia subtilus premjero kerštas ar užkoduotas pagalbos šauksmas: „išgelbėkit mane nuo jų“.
Nors vargu. Atsakydamas į Andriaus Kubiliaus klausimą apie „best kept secret“ Lietuvoje – ūkio ministrą Evaldą Gustą, premjeras tiksliai apibrėžė, kokias savybes ministruose labiausiai vertina:
a) Mandagumą ir kuklumą
b) Idėjų stygių
c) Plaukimą pasroviui nebandant iš nieko sukurti grūdo
d) Visišką komunikacijos įgūdžių nebuvimą.
Pažvelgus į šešetukininkų Vyriausybę, negali nesutikti su premjeru. Atmeskime kelis ministrus (Linas Linkevičius, Rokas Masiulis), kurie iškrinta iš bendro konteksto, nes neatitinka bent trijų premjero nurodytų gero ministro kriterijų. Paieškokite Vyriausybės ataskaitoje didelių naujų idėjų, drąsių sprendimų, kurių ėmėsi valdžia. Pasiimkite didelį ryškiai degantį žiburį ir paieškokite.
Juk norime tiek nedaug, mums nereikia, kaip Buzzui Aldrinui, kolonijų Marse, reikia tik vienos kitos idėjos geresnės ateities vizijai. Bet prekiaujantiems įtaka ir vedantiems juodąją buhalteriją tai nerūpi.
Šešetas turi ir dar kitą prasmę – praslysti pro mokytojo akis ir netrukdomam užsiimti savais reikalais.
Eleanorai Ruzvelt priskiriamas posakis „didūs protai kalba apie idėjas, vidutiniai – apie įvykius, o smulkūs apie žmones“.
Žmogaus (ak, svarbiausia žmogaus) - švietimo ministro keitimo epopėjos negalima pavadinti skandalu, negalima pavadinti skęstančios partijos desperacija, negalima pavadinti valdžios nesėkme.
Ne, tai yra tiesioginis valstybės sabotažas, dvejiem metams paralyžiuojant visą švietimo sistemą. Paskaičiuokime. Naujajam ministrui reikės pusės metų „įsivažiuoti“, po to prasidės rinkimų kampanijos ir viešasis interesas galės parūkyti šone, po to rinkimai, vėl naujas ministras, vėl įsivažiavimas ir štai prašau – švietimo sistemos problemas valdžia ims spręsti 2017 viduryje. Švietimo sistemos, nuo kurios tiesiogiai priklauso mūsų tautos ir jos ateities kartų sėkmė. Kas tai – jei ne sabotažas?
Nors naujasis ministras greičiausiai net nebandys įsivažiuoti, ne tam jis ateina. Spėti susišluoti kiek įmanoma daugiau, kol ateis krachas – čia ilgo įsibėgėjimo nereikia, partinė patirtis padės.
Ir apie kokias dar švietimo reformas galime kalbėti. Dalybų koalicija tiesiog ima uogienės stiklainį, skubiai iškabina iki pusės, nes laikas spaudžia, tada pridirba į stiklainį, kad atrodytų pilnas ir siūlo jį mums. O mes valgom, svarstom, koks keistas skonis, bet valdžia šypsodamasi paaiškina, kad „gal šiek tiek susicukravo“.
Net ir premjeras paragauja. Nors ką ten paragauja – „Dėl Pavalkio likimo spręsiu aš“ (0427), „Ministras dirba gerai, vykdo Vyriausybės programą. Vertinu teigiamai“ (0428), „Galiu neturėti kito pasirinkimo“ (0429), „Ministras dirba nepakankamai gerai, nevykdo Vyriausybės programos“ (0430) – čia jau šaukštu kabina iš valstybės besityčiojančių politikų patiektą uogienę ir murma „skonis toks specifinis, bet visai nieko“.
Aš labai norėčiau gerbti savo šalies Vyriausybės vadovą. Tikrai. Nesvarbu, kokiai partijai jis priklausytų. Norėčiau viešai didžiuotis jo pasiekimais ir džiaugtis galimybe diskutuoti ir kritikuoti jo klaidas. Bet kaip gali gerbti, kai jis negerbia pats savęs, viešai sakydamas, jog vadovauja ablavukų Vyriausybei.
GALVOJU, KAD GALVOJU
apie stringančius pavedimus.
Apmaudu matyti, kad po dvidešimties penkių verslo metų Lietuvoje bankai vis dar negali sutvarkyti, kad pinigų pervedimai tave pasiektų laiku. Ypač tarptautiniai. Niekaip kitaip negaliu paaiškinti europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio nedalyvavimo gegužės 9-osios minėjime Vilniuje.
Ypač žinant, koks jis žodžio žmogus – „mano sprendimas dalyvauti šiose iškilmėse ir švęsti Pergalės dieną yra principingas. Aš visada dalyvavau ir dalyvausiu ateityje, nes tai labai svarbi diena mūsų istorijoje.”
apie astrologus
Lietuvos politikai neblogai uždirba, kad galėtų investuoti į asmeninius horoskopus – „blogas ženklas – kalakutas, leisti kažkam sumokėti už tavo bernvakarį, įdarbinti partijos primestus patarėjus“. Būtų tikrai lengviau
apie įkandimus
TS-LKD suvažiavime Vytautas Landsbergis pasakė „"Mes turime laimėti rinkimus. Ir tada kviesime į koaliciją dorus partnerius, kurie nesakys - mums už tai šita pelninga ministerija turi priklausyti. Eikit po velnių, turėtų būti atsakymas."
Gražu. Vertybiška. Principinga.
Ir kartu frazė, kuri turi puikias galimybes po Seimo rinkimų apsisukusi grįžti ir įkąsti konservatoriams į užpakalį. Juk tvari koalicija dažnai yra svarbiausia.
apie lažybas
Man patinka politikai, kurie drąsiai priima mestą iššūkį. Su naujuoju Darbo partijos nariu, tarppartinio sprinto lietuviškuoju Usainu Boltu, Valentinu Mazuroniu susilažinome. Jis teigia, kad po 2016 metų Seimo rinkimų Darbo partija bus įtakingiausia politinė jėga. Aš lengvai prieštarauju, sakydamas, kad ji bus įtakingiausia neparlamentinė politinė jėga. Parodys rinkėjai, o pralaimėjęs turės viešai pasakyti, kad buvo neteisus ir apskritai ne kažką supranta politiniame Lietuvos gyvenime ir geriau jau patylėtų.
2016 metai – ateikite greičiau.
Haiku
Uogienės skonis
Viską valdžia išaiškins
Saldu net gurgžda