Tačiau aš drįsčiau teigti, kad būtent šis vizitas yra ne mažiau reikšmingas už, tarkim, artėjantį JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojo viešajai diplomatijai ir viešiesiems ryšiams Richardo Stengelio atvykimą į Vilnių. Maža to, K. Volkerio viešnagė, mano įsitikinimu, verčia dar kartą kelti tą patį klausimą, kurį esu viešai kėlęs ne kartą: ar mes patys pakankamai investuojame į savo saugumą Rusijos grėsmės akivaizdoje.
Apie karinį investavimą šį kartą nekalbėsiu, nors ir toliau manau, kad partijų susitarimas pasiekti 2 proc. BVP gynybai skiriamų lėšų kartelę iki 2020 metų tiksliausiai galėtų būti apibūdinamas garsiąja formule „per mažai ir per vėlai“.
Nė kiek ne mažiau svarbus yra diplomatinis investavimas. Ir K. Volkerio vizitas – vienas geriausių to pavyzdžių. Netgi esu įsitikinęs, kad jį tuo pat metu galima laikyti ir tikra Lietuvos diplomatijos sėkme, ir tuo pačiu ligos diagnoze. Pabandysiu paaiškinti kodėl.
O tai reiškia, kad net senais Lietuvos draugais JAV vadinami žmonės vis dar nėra pakankamai supažindinti su Lietuvos argumentais. Kitaip tariant, net draugų rate Lietuvos balsas Jungtinėse Valstijose dar nėra pakankamai išgirstas. Ir būtent tai yra mano minėta ligos diagnozė.
Žinoma, tai natūralu – reikia pripažinti, kad globalinių JAV interesų ir iššūkių prasme Vilnius Vašingtonui yra ir visuomet liks tik mažytis taškelis (net jeigu ir iš tiesų svarbus) žemėlapyje.
Tačiau būtent todėl pati Lietuva, mano įsitikinimu, turėtų gerokai daugiau investuoti į savo pozicijos pristatymą bei argumentų pateikimą Jungtinėse Valstijose – valstybėje, nuo kurios iš esmės priklauso Lietuvos saugumas.
Šiame kontekste tiesiog būtina pacituoti tai, ką Lietuvos ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis 2014-aisiais net du kartus viešai kalbėjo apie santykius su strateginiu partneriu vadinamu, tačiau kartais tarsi pamirštamu Vašingtonu.
„Aš paprašiau Seimo narių dar aktyviau bendrauti su Kongresu. Tai kainuoja pinigus, kiekviena kelionė, kiekvienas projektas, ne taip paprasta nuskrist į Ameriką ar pasikviest žmones čia, bet tas dialogas šiuo metu, ypač, kai grėsmė demokratiniam pasauliui, bent mūsų regione, didėja, yra labai svarbus. Kongresmenų įtaka yra milžiniška, įtaka administracijai yra didžiulė“, – dar praėjusių metų kovo mėnesį net per spaudą ragino Ž.Pavilionis.
Praėjusių metų pabaigoje šis diplomatas, atrodo, susumavo, kiek tokie jo raginimai buvo išgirsti: „Man nelabai patinka mūsų politinio dialogo statistika, kuomet Lietuvoje šiais metais apsilankė daugiau kaip 18 kongresmenų, o Seimo narių, atvykstančių į Ameriką, negaliu net ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Seimo narių kelionės į Ameriką dažnai nėra finansuojamos. Jie vyksta už savo asmenines lėšas, kai juos įkalbiname. Tai yra absurdas. Ši valstybė mus gina, be jos neišgyvensime, ir būtų labai gerai, kad tiek kairė, tiek dešinė investuotų į šį ryšį.“
Kai kam galbūt atrodo, kad net į viešą valstybės institucijų kritiką panašūs ambasadoriaus Ž. Pavilionio žodžiai ir yra skirti vien itin vangiems Seimo santykiams su Kongresu, kurie niekaip nesikeičia ir šiemet, apibūdinti. Tačiau esu įsitikinęs, kad problema – net didesnė.
Nors reikia pripažinti, kad tiek Lietuvos ambasada JAV, tiek Užsienio reikalų ministerija, tiek visa Lietuvos diplomatija apskritai daro ką gali bendraudama su B. Obamos administracija ir JAV diplomatija, įvairių įtakos centrų Amerikoje yra gerokai daugiau – tiek už Baltųjų rūmų, tiek už Kongreso, tiek ir už visos oficialiosios JAV diplomatijos ribų.
Nėra didelė paslaptis ir tai, kad pats K. Volkeris gali dalyvauti respublikonų prezidento rinkimų kampanijoje, todėl dabar plačiajai Lietuvos visuomenei galbūt ne itin reikšmingas atrodantis asmuo ateityje gali net oficialiai tapti itin įtakingu oficialiu pareigūnu.
Ir tokių Amerikoje – ne vienas ir ne du. Jų karjerų trajektorijos ne tik pakankamai lengvai nuspėjamos, bet ir žinomos Lietuvos diplomatijai. Todėl nuoseklus darbas su jais jau savaime turėtų tapti ilgalaike Lietuvos strategija. Jokiu būdu negaliu ir nenoriu teigti, kad tai nėra daroma, tačiau akivaizdu, kad investuoti į tokius ryšius Lietuvai reiktų gerokai daugiau.
Tačiau svarbiausia net ne tai. Svarbiausia, kad Jungtinėse Valstijose vienos ar kitos vėliau prezidento administracijos politika tampančios nuostatos pirmiausia yra suformuluojamos analitiniuose centruose („think tanks“), panašiuose į McCaino institutą. Taip buvo net su Lietuvos ir kitų Baltijos šalių priėmimu į NATO ar garsiąja santykių su Rusija „perkrovimo“ strategija.
Panašu, kad kaip tik šiuo metu JAV pradedamos pastangos suformuluoti kokią nors ilgalaikę strategiją Rusijos grėsmei atremti ir apskritai apibrėžti politines gaires, kaip toliau elgtis su Maskva. Ar Lietuvai tikrai neverėtų daugiau investuoti į tai, kad formuluojant visa tai būtų girdimas ir jos balsas?
Iš šalies žiūrint galbūt skamba ir keistai, tačiau K. Volkerio vizitas Vilniuje gali būti laikomas teisingu ir tikrai sėkmingu žingsniu šia linkme. Tik toli gražu nepakankamu, nes net ir Lietuvos draugų, kuriems tiesiog būtina dar kartą pristatyti mūsų šalies poziciją ir argumentus, pabandyti įtikinti, kad jie – pagrįsti, yra tikrai gerokai daugiau. Nekalbant jau apie tuos, kuriuos reikia pabandyti paversti Lietuvos draugais.
Ir vien Lietuvos ambasados JAV, kuri iš tiesų daro gal net daugiau negu įmanoma, pastangų šioje srityje niekuomet nepakako ir nepakaks. Nors tuo pačiu kyla klausimas, ar Lietuvai dabartinės grėsmės akivaizdoje dėl dar itin išaugusios Amerikos svarbos tikrai nevertėjo (o gal dar ne vėlu?) imtis stiprinti (tiek žmogiškųjų, tiek finansinių išteklių prasme) net ir pačią ambasadą JAV? Netgi darant tai kitų diplomatijos krypčių sąskaita.
Šia prasme Lietuvoje netgi galima pastebėti tam tikrą inerciją: pavyzdžiui, ne tik aš, bet ir bent jau dalis pačių Lietuvos diplomatų iki šiol negali suprasti, kaip gali būti, kad net po Rusijos agresijos Ukrainoje politika tiek Maskvos, tiek Kijevo atžvilgiu Užsienio reikalų ministerijoje vykdoma iš esmės tais pačiais tiek žmogiškaisiais, tiek finansiniais ištekliais, kaip buvo ir prieš agresiją.
Ir ministro Lino Linkevičiaus mėgstamas aiškinimas, kad esą šiais (Rusijos ir Ukrainos) klausimais dabar esą dirba apksritai visa ministerija, todėl atskirai stiprinti padalinių dirbančių su Rusija ir Ukraina nereikia, bent jau man neatrodo rimtas.
Pabaigti visus šiuos pastebėjimus tikriausiai vertėtų žvilgsniu į kitas ministerijas: ar tikrai jų santykių su JAV aktyvumas (net, pavyzdžiui, Krašto apsaugos ministerijos, nekalbant jau apie kitas, kurių vaidmuo tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nesvarbus) yra pakankamas? Ar galima šį aktyvumą pavadinti net patenkinamu? Mano atsakymas būtų – ne.
Visos šios mintys ir verčia dar kartą suformuluoti šio komentaro pradžioje užduotą klausimą: ar mes iš tiesų pakankamai patys investuojame į savo saugumą net ir diplomatine prasme? Ar bent jau šiuo grėsmės laikotarpiu neturėtume sutelkti visus diplomatinius ir apskritai valstybės išteklius bei pastangas svarbiausiomis kryptimis? Ar nereikėtų mums netgi specialios strategijos, kaip suvienyti visos valstybės pastangas ir išteklius, siekiant šiuo metu svarbiausių, o galbūt net gyvybiškai svarbių tikslų.
