Kodėl taip sakau – „patikėsite“? Nes atotrūkis tarp to, kaip projektą įsivaizduoja žmonės, ir tarp realybės yra toks didelis, kad jis man tapo didžiausia „Laukinių Žąsų“ problema.
Įsivaizduokite, kad turite verslą, rašote ir parduodate kompiuterių programas ir IT sprendimus. Tačiau 80 proc. jūsų vartotojų yra įsitikinę, kad jūs programas tiesiog vagiate internete.
Arba jie yra mano, kad jūsų verslas susideda iš to, kad atėję pas klientus į biurus, jūs apsimetate, kad kažką instaliuojate kompiuteriuose. Tačiau iš tikrųjų tiesiog ateinate į klientų biurus, kad pavogtumėte jų rašiklius, gėrimus iš virtuvės ir nemokamai pasinaudotumėte internetu iš jų kompiuterių.
Kad ir kokios absurdiškos šios fantazijos, 80 proc. vartotojų galvoja būtent taip.
Kai papasakoji apie procesą, kaip kuriamos „Laukinės Žąsys“, didžioji dalis vartotojų tuo netiki. Jie negali patikėti, kad kažkas gali jau keletą metų kas savaitę leisti savus pinigus valgymui restoranuose. Patys gal ir turėtų pakankamai, tačiau jų prioritetai kitokie. Todėl jie niekada neišleis tiek pinigų restoranams.
Panašiai niekas, išskyrus žvejus ir fotografus, nesupras, kiek pinigų galima išleisti žvejybos reikmenims ir fotografijos įrangai.
Skaitytojai negali patikėti, kad kažkas gali elgtis taip paprastai, kad tiesiog pavalgo, surašo savo subjektyvius potyrius, ir to pakanka. Jie negali patikėti, kad viskas maisto kritikoje apskritai gali būti taip paprasta.
Daugybė žmonių – ir jų skaičius mane labai liūdina – mano, kad Užkalnis gauna pavalgyti už apžvalgas, ir kad dar nuėjęs leidžia suprasti, kad jei negaus iki soties prisiėsti, tai restoranas bus aprašytas iš pačios blogiausios pusės.
Toks modeliavimas daugiau pasako apie taip galvojančius žmones, kurie tikriausiai, jei galėtų, taip ir darytų – rašytų už pavalgymą ir reketuotų maisto įstaigas. Tegul Dievas būna jiems teisėjas.
Yra juk ir tokių, kurie neįsivaizduoja, kam dirbti savivaldybėje, jei negali vogti plytų ir cemento iš miestui pavaldžių statybų įmonių arba bent jau rinkti kyšius už statybos leidimus ir projektų suderinimą.
Schema tokia primityvi, kad net nesitiki
„Laukinių Žąsų“ projekto schema yra labai paprasta.
Tada parašau įvertinimą nuo vienos iki penkių žąsų. Vertinimo kriterijai pakankamai nuoseklūs, bet pakankamai subjektyvūs.
Viskas, daugiau čia nieko nėra. Tai yra viskas, kaip veikia „Laukinės Žąsys“.
Portale pasirodo turinys, jį skaito dešimtys tūkstančių žmonių, ir tiems žmonėms yra skirta reklama – per banerius arba straipsnius, pažymėtus, kaip „Rėmėjo skiltis“. Už šią reklamą ateina pajamos „Laukinėms Žąsims“.
Paklausite manęs, kaip atsitiko, kad toks primityvus projektas, kuris iš esmės yra vartotojo atsiliepimai apie vieną paslaugų sferos dalį, taip lengvai tapo rinkos lyderiu ir net neturi jokios konkurencijos.
Taip, aš pasakiau – rinkos lyderis. Tai šiuo atveju yra ne kokybinis įvertinimas ir ne diskusijų objektas, tai net ne pasigyrimas, tiesiog kai niekas kitas nieko panašaus nedaro, tai bene vienintelis didelės apimties projektas, turintis duomenų bazėje kelis šimtus restoranų, kavinių ir kebabinių aprašymų, ir yra neabejotinas lyderis.
Maža to, situacija yra tokia, kad kai beveik ketverius metus niekas nieko panašaus nebandė daryti (nors yra buvę epizodiškų pabandymų tinklaraščių lygyje, tačiau pagal pasiekiamumą jie ne dešimtis, o šimtus kartų mažesni).
Kaupiantis duomenų bazei ir aprėpčiai, bet kuriam naujam žaidėjui įėjimo barjeras yra toks aukštas, kad niekas nemes savo pinigų į šitą žaidimą, kurio pajamingumas yra itin kuklus.
Kalbant skaičiais – vien norint kukliai išbandyti (be brangių vynų, eršketų ikrų ir austrių) tris šimtus restoranų, reikėtų pusės metų darbo – po du restoranus per dieną – ir 15 000 eurų maistui.
Ir tik tada naujas žaidėjas priartėtų prie esamo rinkos lyderio savo turinio kiekiu, bet dar nebūtinai žinomumu ir pripažinimu. Ir net jei nugalėtų – kas iš ko?
Nedidelio pelningumo projektas
Mažą pelningumą lemia mažas rinkos dydis. Visoje Lietuvoje yra apie 30 000 žmonių, tai yra, maždaug vienas populiacijos procentas, kurie gali sau leisti du kartus per mėnesį arba dažniau lankytis restoranuose, išskyrus tuos, kur valgo dienos pietus, ir išskyrus tuos, kas valgo tinklinėse picerijose.
„Laukinės Žąsys“ uždengia visą tą auditoriją, ją pasiekia. Tie žmonės klausosi Žąsų, tačiau tai – labai nedidelė auditorija, nors ir gana kokybiška.
Tam, kad galima būtų išeiti iš šios auditorijos ribų, man reikėtų visiškai keisti aptariamas temas. Turėčiau rašyti visai ne apie restoranus, kurie daugeliui žmonių yra arba nepasiekiama teritorija, arba ta teritorija, kurios jie nesirenka, arba tokia teritorija, apie kurią jie skaito ne kaip potencialūs pinigų leidėjai.
Reikėtų eiti į supermama.lt ir receptų blogų teritoriją, rašyti apie sūrio pyragą ir mano geriausius šaltibarščius, ir viskas būtų gerai, bet tai būtų visai kitas projektas ir visiškai kita konkurencinė terpė. Ta teritorija, beje, taip pat jau užimta.
Paprastumas kaip yda
„Laukinių Žąsų“ metodo paprastumas taip pat lemia ir tai, kad jis neparduodamas be autoriaus. „Laukinės Žąsys“ šiuo metu vertingos yra tiek, kiek publikai paklausūs yra jų tekstai, ir nepaisant to, kad yra autorių, parašančių gerai ir įdomiai ir skaitomai, vis tiek „Laukinės Žąsys“ savo modeliu abiem kojomis remiasi į Užkalnį, tai yra, į mane.
Kaip ir Vakaruose, autorius ir jo sukurtas patrauklus turinys yra viskas, o be autoriaus „Laukinės Žąsys“ yra tik griaučiai, nors gražiai ir profesionaliai padaryti.
Iš esmės, portalas, jo struktūra ir prekės ženklas tiek pat prisideda prie projekto sėkmės, kiek gerai veikianti rašomoji mašinėlė – prie romano-bestselerio sukūrimo. Kad romaną parašytum, mašinėlės, žinoma, reikia, bet mašinėlė čia yra pigiausias ir visiškai generinis, pakeičiamas daiktas. Niekas juk taip nesako: geras rašytojas, nes turi gerą rašomąją mašinėlę.
Tai gal nevertėjo stengtis?
Kad nereikėjo projekto daryti, nes vis tiek pajamingumo prasme čia tik smulkmė?
Ne, nepasakyčiau. Nesigailiu nė minutei, kad sugalvojau projektą ir į jį dėjau pinigus ir laiką. Aš ketinu jį tęsti, ne tik ir ne tiek dėl pinigų, kiek dėl savo įsivaizduojamos misijos visuomenei.
Jei būčiau galvojęs apie atsiperkamumą, tikriausiai arba nebūčiau „Laukinių Žąsų“ pradėjęs, arba pats sumanymas man jau būtų nusibodęs.
Projektas davė man labai daug įdomaus, susipažinau su daugybe žmonių restoranų versle, žinau, kaip kas veikia ir iš ko uždirbami pinigai, na, ir pagaliau – gavau tokį viešą priedą savo portretui.
Dabar, kai rašau apie politiką, architektūrą arba socialinius stereotipus, kas nors vis tiek visada pasakys, ai, eik rašyk apie kotletus, geriau gaunasi. Aš nuo šito nepabėgsiu jau niekada, kaip škotų rašytojas Arthuras Conanas-Doyle'is niekada nepabėgo nuo Šerloko Holmso - personažo, kurį jis pats laikė tik pramoga ir nerimtu užsiėmimu.
Autorius laikė save istorinių romanų rašytoju ir jį erzindavo, kad jo netapatino su niekuo, tik su Šerloku Holmsu.
Jei kas įdėmiai skaitėte mano tekstus apie restoranus, prisiminsite, kad vienas iš kriterijų, pagal kurį restoranas gauna penkias žąsis iš penkių, yra štai koks: ar tam restoranui dingus, mieste būtų liūdniau ir jo gyventojams kažko labai stigtų?
Jei dabar „Laukinės Žąsys“ nutrauktų darbą, Lietuvos internetui kažko labai stigtų, todėl pagal šį kriterijų aš galiu džiaugtis, kad kažką visai neblogo padariau, ir kad tas dalykas yra svarbus mano šalies žmonėms.
Parengta pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje LOGIN 2015, 2015 m. gegužės 8 d.