Tikslios statistikos iki šiol nėra ir tikriausiai nebebus, bet manoma, kad nuo šio „tylaus žudiko“ žuvo daugiau kaip milijonas žmonių. Tai buvo vienintelė tokia operacija pasaulinių karų istorijoje.
Knyga, uždrausta Leningrade.
Po karo Leningrado blokada buvo plačiai aprašyta ir nagrinėta. Viešinama herojinė jos pusė, o tikroji tragedija nutylima. Žinomi rašytojai baltarusis Alesis Adamovičius ir rusas Daniilas Graninas po trijų dešimtmečių ryžosi atgaivinti žmonių atmintį. Jie surinko du šimtus pasakojimų iš likusių gyvų blokadininkų, pervertė šūsnis užrašų, laiškų, dienoraščių. Tai, kas rašoma šioje knygoje, priblokš ne vieną skaitytoją. Tačiau autorių tikslas buvo ne šokiruoti, bet priešingai, parodyti žmogaus ištvermės ribas.
Kokios gali būti žmogaus galimybės visiško bado akivaizdoje? Žmogaus, kuris gina ne tik savo gyvenimą. Leningradiečiai suvokė: kol miestas gyvas, gali atsilaikyti ir jie.
Vienas iš „Blokados knygos“ autorių rusų rašytojas Daniilas Graninas ją pavadino žmogaus kančių epopėja. Bet pačios knygos likimas – irgi savotiška epopėja. Nors knyga leista ne Leningrade, ji buvo negailestingai cenzūruota, ypač išgyvenusiųjų prisiminimai. Praėjus keliems dešimtmečiams daug kas pasikeitė – tiek visuomenėje, tiek pačioje knygoje. Tad šiame leidime autoriams atsivėrė galimybė prabilti kur kas atviriau, pasakyti tai, ką SSKP vadovybės nurodymu buvo griežčiausiai uždraudusi sovietinė cenzūra. Lyginant su 1989 metais lietuvių kalba išėjusiu leidimu, šis iš esmės papildytas, taip pat iliustruotas nuotraukomis, originaliais dokumentais, laiškais.
Badas jau buvo šalia, mieste.
Buvo smarkiai mažinamos produktų normos, miestas rankiojo viską, ką buvo galima surinkti, išsaugoti, pritaikyti. Buvo naudojami visokie „pakaitalai“ – kepyklose, valgyklose.
Ir kiekvienas pats pradėjo žvalgytis, ieškoti: ko ir kiek liko valgomo, ką galima panaudoti?
Badas dar tik taikėsi griebti už gerklės savo aukas, bet visiems jau darėsi baugu, nejauku: žudikas kažkur šalia... Štai ką pasakoja apie tą metą patys leningradiečiai.
Dailininkas Ivanas Korotkovas:
– Pamažu badas ėmė spausti. Ką aš dariau? Ko ėmiausi? Ėjau per visų evakuotų draugų butus. Pirmiausia pas Tają Grigorjevną. Neprisimenu, kaip patekau (šalia, rodos, kaimynė gyveno). Įėjau, išrausiau visas spintas, visus džiūvėsius, sužiedėjusius, pažaliavusius, surinkau, dar kažką paėmiau. Tokį visą maišelį pririnkau. Buvau nepaprastai patenkintas radęs didelę porciją šio bei to. Dar užėjau į kažkieno butą, irgi iš visų spintų surinkau likusius sudžiūvusius kąsnelius. Paskui vienas mano studentas atnešė man išspaudų – štai tokius lakštus. Atnešė tris. Tai buvo milžiniškas dalykas – trys lakštai išspaudų!
– Kurį mėnesį tai buvo?
– Spalio ir lapkričio, buvo šalta, ir jau nieko nebebuvo. Paskui namie radau truputį miltų. Tada dar aptikau žuvų klijų gruntavimui ir keletą buteliukų sėmenų aliejaus ant palangės... Kažkaip pajutau, kad reikalai prasti. Neskubėjau suvalgyti, vis po truputį ėmiau.
Buvęs radijo darbuotojas Nilas Beliajevas:
Valgyti, žinoma, buvo gana koktu, bet paskanini garstyčiomis, pipirais, actu, kurio reguliariai gaudavome pagal korteles (tiesą sakant, tik to reguliariai ir gaudavome), ir šiaip taip valgai, ir vis jau gyveni. Bet keturiasdešimt antraisiais metais viso to jau nebegalėjai gauti – nei išspaudų, nei klijų. Viskas dingo. Beliko, kaip keliautojams poliarininkams iš pasakojimų apie Roaldą Amundseną ir Fridtjofą Nanseną, pereiti prie diržų. Bet čia dalykas išėjo negeras. Mat tada anų keliautojų diržai buvo žaliaminiai. Tai žaliaminė oda, neišdirbta, neperėjusi, taip sakant, cheminio apdorojimo. O diržas – kas? Niekas! Jį supjaustai, susmulkini, bandai išvirti, verdi verdi – jis neišverda. O jei ir išverda, suvalgai, tai, kaip sakoma, jokio džiaugsmo iš to, nieko nėra.“
Alkanas žmogus bandė „utilizuoti“ viską – net įsivaizduoti sunku. Ypač naivus ir bejėgiškas būdavo vaikų iš amatų mokyklų išradingumas. Jie (kaip pasakojo daugelis) mirdavo vieni iš pirmųjų: vieni, be giminių ir artimųjų, bemat suvalgydavo, ką tik gaudavo, pravalgydavo drabužius, avalynę.
Patyrusių, santūresnių blokadininkų nuomone, per didelis išradingumas pražūtingas. Nuo jo žmonės dažnai žūdavo dar badui nespėjus užbaigti savo darbo. Bet ir žinodami tai, žmonės negalėdavo susilaikyti: bado nagai aštrūs!..
Pasakoja Zoja Bernikovič, Ermitažo darbuotoja:
– Žinoma, teko valgyti viską: ir diržus, ir klijus, ir alyvą. Joje pasikepindavau duoną. Paskui mums pasakė, kad labai skanūs garstyčių blynai. Kokia buvo eilė prie garstyčių!
– Blynai iš vienų garstyčių?
– Reikėjo mokėti paruošti. Aš sudėjau du pakelius (o paėmiau penkiolika, maniau, bus atsargai, gal dar gyvensiu). Jas reikėjo septynias dienas mirkyti, nupilti vandenį ir vėl užpilti, kad visą kartumą ištrauktų. Na aš ir išsikepiau blynelių, du blynelius. Suvalgiau vieną ir kad imsiu nesavu balsu rėkti. Taip pradėjo raižyti! Daug kas mirė. Vis dėlto garstyčios: buvo kalbama, kad sugrauždavo žarnas. Pašaukė man gydytoją, jis klausia: „Kiek blynelių suvalgėte?“ – „Tik vieną.“ – „Jūsų laimė, kad suvalgėt mažai. Jūsų laimė!“ Taip aš ir likau gyva... Pirkdavom landrino, gerdavom saldžią arbatą; sacharino kartais buvo galima gauti. Tiesa, pavasarį jau buvo daržas. Buvau tikrai laiminga, kad mano daržo niekas nelietė. Žinote, kokias žoles valgydavau? Balandūnes ir šalpusnius, tikriausiai pažįstat? Parsinešu pilną maišą, tokį didelį stik¬lainį turėjau, tai prigrūdu, pasūdau ir su druska valgau.
Apie „Badajevo žemę“, „saldžiąją“ žemę, pasakoja daugelis. Ji buvo pardavinėjama turgavietėse kaip ir kiti produktai. „Badajevo produkto“ kokybė (ir kaina) priklausė nuo žemės sluoksnio – viršutinis ar apatinis. Valentina Moroz (bibliotekininkė) vis dar prisimena jos skonį:
– Ir dar tokia detalė įsiminė: kai subombardavo Badajevo sandėlius, mes bėgiodavom į juos, teisingiau – slinkdavom. Ir štai žemė. Iki šiol tebejaučiu žemės skonį, jausmas toks, lyg būčiau valgiusi riebią varškę. Žemė buvo juoda. Gal iš tikrųjų joje buvo riebalų?
– Saldumą jautėte?
– Kad ne saldumą, o kažkokį riebalų skonį, gal ten iš tikrųjų aliejaus buvo. Prisimenu, toji žemė buvo labai skani, tokia iš tik¬rųjų riebi!
– Kaip paruošdavote ją valgiui?
– Niekaip neruošdavom. Tiesiog po mažą kąsnelį rydavom ir karštu vandeniu užgerdavom.
Blokados valgių sąraše gali rasti visko: kanapių grūdelių iš lesalo ir pačių kanarėlių, ir strazdų, ir papūgų; nuo sienų apmušalų gramdydavo miltų klijus, krapštydavo juos iš knygų viršelių, virdavo pavarų diržus, valgė kates, šunis, varnas, vartojo visokiausius techninius tepalus, pokostą, vaistus, prieskonius, vazeliną, glicerolį, visokiausias augalinės žaliavos atliekas. Tas sąrašas ilgas, stebinantis išradingumu, netgi savotišku rafinuotumu, su kuriuo buvo bandoma viską pritaikyti maistui. Pavyzdžiui, viena moteris pjaustė, virė ir valgė kailinius iš starų kailiukų (iš M. Stepančiuk pasakojimo).
Aleksandra Arsenjeva, spaudoje paskelbtų atsiminimų apie Leningrado priešlėktuvinės gynybos komjaunimo pulką autorė, mums papasakojo:
– Aš ėjau į seminarą rajono vykdomajame komitete, ir po arka užklupo bombardavimas. Sumušė nugarkaulį, nesulaužė, bet didžiulės mėlynės buvo, nebegalėjau pajudėti. Mane be sąmonės atnešė į kažkokią amatų mokyklą, į pirmą aukštą. Guliu ten ir jaučiu, kad jau nebegrįšiu į gyvenimą, nebepakilsiu, žiūriu į berniūkščius, tokius menkučius, su dujokaukių krepšiais. O jų krepšiuose žemė – jie pardavinėja ją, maino į duoną! Prieina prie manęs berniukas ir sako: „Tetule! Jūs duonos nevalgote? (O aš duonos jau nebevalgiau, buvau pradėjusi viduriuoti krauju, nieko nebevalgiau.) Mainykite į žemę. Tai labai skanu!“ – „Kaipgi, – sakau, – žemę valgyti?“
– Žemė buvo iš Badajevo sandėlių?
– Ten buvo durpės, netgi nesaldžios, paprasčiausios durpės, jas vadino maistinga žeme. Ir tą žemę mainė į duoną. Už kąsnelį duonos jis tau duoda du puodelius žemės. Aš paėmiau žemės tik paragauti, o duoną atidaviau. Atidaviau jiems ir savo korteles. Sąžiningi berniukai buvo, jie man duonos atnešdavo.
Žodis „duona“ tomis sąlygomis įgijo, atgavo savo simbolinę prasmę – duona kasdieninė. Duona – kaip gyvenimo būdas, duona – kaip geriausia žemės dovana, žmogaus jėgų šaltinis.
Blokadą išgyvenusi Taisija Meščiankina apie duoną kalba tarsi maldą kurdama:
„Jūs manęs pasiklausykit. Dabar, kai atsikeliu rytą, imu duonos riekę ir sakau: atmink, Viešpatie, visus mirusius iš bado, kurie nesulaukė duonos į valias privalgyti.
O aš pasakiau sau: kada man duonos pradės likti, būsiu pats turtingiausias žmogus.
Taip aš pradedu rytą, tik taip. Aš nemeluoju. Geriu stiprios arbatos du puodelius ir tokia turtinga jaučiuosi.
Miršta, būdavo, žmogus, prieini prie jo, o jis neprašo nieko – nei sviesto, nei apelsino, nieko neprašo. Jis tiktai sako: duok duonos trupinėlį! Ir miršta...
Aš išlikau, nežinau, kodėl aš, tokia, išlikau. Nežinau, kodėl taip. Aš mažaraštė.
Mano vaikystė buvo sunki, tėvas ir motina iki revoliucijos mirė. Ir kam aš išlikau? Galbūt tam, kad kokią įdomią istoriją papasakočiau?“
Masinis badas – tai tykios mirtys: sėdėjo ir nepastebimai užmigo, ėjo – sustojo, prisėdo... Daugelis matė, įsiminė klaikų bado mirties „tylumą“.
„Aš ėjau iš darbo, o čia (Gazo ir Ogorodnikovo prospektų kampas) moteris viena eina ir sako man: „Mergaite! Dėl Dievo, padėkit man!“ Ėjau pro šalį, klausiu: „Kuo galiu jums padėti?“ – „Nuveskit mane iki anos tvoros.“ Aš pavedėjau ją iki tos tvoros. Ji pastovėjo, paskui iš lėto prisėdo. Klausiu: „Kuo jums padėti?“ Žiūriu, jos jau ir akys užmerktos. Mirė!“ (Jelena Nikitina)
Apie tą patį – Liudmila Mandrykina:
– Tiesiog pokalbio metu?
– Paprasčiausiai besikalbant. Jis sėdi... sėdasi, sako: „Oi! Man kažko nelabai!“ – „Nagi pasėdėk! Visiems nelabai gerai.“
Du taip ir mirė mano akyse. Kalbėdavo vis lėčiau, lėčiau...
Šitaip mirdavo žmonės. Taip jie mirdavo ir gatvėje. Eina ir sėdasi ant šaligatvio. Iš pradžių, pirmosiomis dienomis, prie tokio prieidavo kiti, o paskui jį paprasčiausiai apeidavo, ir jis dažnai likdavo prišalęs. Pasakojimai, kaip žmogus tyliai, nepastebimai nuo bado užgęsta, kartojasi nuolat, su begalinėmis variacijomis. Kai kurie pasakojimai tiesiog klaikūs.
„Paskui jis staiga kreipiasi į mane ir sako: „Marija Andrejevna! Sėskit šalia. Aš jums atiduosiu partinį bilietą. Pasėdėkit su manim.“ Atsisėdau, vadinasi, šalia. Klausiu: „Kur tavo šeima?“ – „Ji evakuota. Nežinau, man nieko nerašo.“ (Kur ten rašys. O gal ir rašo, bet neateina.) Ir žinot, apsikabino jis mane už kaklo, ar tai pabučiuoti norėjo, ar ką. Ir mirė! Jūs įsivaizduojate, kaip surakina numirėlio rankos? Aš niekaip negaliu išsilaisvinti, nieko negaliu padaryti. Priėjo Ženia Savičius ir dar kažkas. Ir ką – jie irgi nieko nepadaro. Šiaip ne taip ištraukiau galvą iš jo glėbio...“ (Iš Marijos Siutkinos, buvusios cecho partorgės Kirovo gamykloje, pasakojimo.)
Reikėdavo eiti į gamyklą, reikėdavo dirbti, nors kartais ir paprasčiausiai eiti gatve leningradietis nebepajėgdavo. Aleksandra Grigorovič prisimena:
– Aš dar labai gerai prisimenu, kaip žmonės vaikščiodavo. Niekada ir niekur nemačiau ir negirdėjau, kad žmogus eitų taip, kaip per blokadą: tarsi prieš vėją, suprantate, visu korpusu palinkęs į priekį, kad nepargriūtų, taip sunkiai sunkiai keldamas kojas! Beveik visi taip vaikščiojo. Nežinau, kodėl man įsiminė toji eisena.
– O jūs pati ar nepastebėdavote, kaip vaikštote? Ar į tai jau nebekreipėte dėmesio?
– Galbūt aš irgi taip vaikščiojau, dabar nebeprisimenu. Tik man įsiminė toji eisena. Mano ar aplinkinių? Neprisimenu. Man atrodo, kad visi taip vaikščiojo...
„Žinote, ir man liko toks įspūdis: eini šlepsėdamas, kojas vos pavelki, ir aplink žmonės vaikšto taip pat. Kitas portfelį prisirišęs, nes rankose sunku nešti, tai užsikabino čia, ant kaklo. Ir viskas kaip sulėtintame filme.
Mane štai du dalykai sukrėtė. Tai vaizdas – žmogus skaito skelbimus, o nuo jo rankos virvė tęsiasi iki faneros su numirėliu. Ir dar kartą Pavlovo gatvėje, grįžtant iš tolimo kelio (iš Eksperimentinės medicinos instituto), vėlai vakare. Paskui mane ėjo kažkokia grupelė žmonių. Būčiau neatkreipęs dėmesio, bet išgirdęs kvatojimą krūptelėjau ir atsigręžiau: tai buvo taip neįprasta. Pasirodo, ėjo mergiotės, ir kažkuri ėmė garsiai juoktis.“ (Vladimiras Aleksandrovas)
Badas keitė žmones ne tik fiziškai – jis keitė charakterį, įpročius, iškreipdavo kai kurių sielas.
– Kuo aš galėjau paremti savo bendradarbius? – prisimena Zinaida Ignatovič. – Prieš karą mūsų laboratorija tyrė bakterijų sukeliamus apsinuodijimus maistu. Bakterijoms auginti ruošiama ypatinga terpė. Ji verdama iš mėsos sultinio. Leningrado mėsos kombinatas mums tokią terpę, tokį koncentruotą sultinį, ruošdavo iš neatsivestų veršiukų. Ką tai reiškia? Papjauna karvę ir jos įsčiose randa vaisių. Ir štai iš tų vaisių jie gamindavo Libicho ekstraktą ir jį džiovindavo. Mes turėjome dideles jo atsargas. Tai išgelbėjo daugelį bendradarbių. Prasidėjus badui, aš, kaip viršininko pavaduotoja mokslo reikalams, ateidavau, išimdavau vieną stiklainį, bendradarbiai susėsdavo aplink, ir duodavau po valgomąjį šaukštą mėsos ekstrakto. Jį buvo galima valgyti iš karto. Prisimenu vieną atvejį, kuris iki šiol jaudina mane. Mūsų institute buvo vienas bendradarbis, labai kultūringas žmogus. Jis buvo stambus ir stiprus vyras. Ir labai greit nusilpo. Kai aš rytais dalydavau tą mėsos sultinį, jis pirmas jau sėdėdavo prie stalo. Ir tokiomis godžiomis akimis lydėdavo tą šaukštą! Jautei, kad į jį sutelktos visos jo mintys. Sunku buvo įsivaizduoti, kad tai tas pats žmogus – toks delikatus, protingas, toks puikus žmogus!
Pradėjus steigti vadinamuosius stacionarus, mums pavyko jį ten paguldyti. Bet gydytojai tada dar nežinojo, kad išbadėjusiems negalima iš karto duoti daug maisto. Jam davė du šimtus gramų riebalų, pusę kepaliuko duonos. Jis iš karto viską suvalgė ir naktį mirė.
– Nejaugi gydytojai nežinojo?
– Iš pradžių nežinojo. Paskui jau suprato, kad žmogų po ilgo badavimo prie maisto reikia pratinti pamažu.
Toje pačioje mažoje laboratorijoje žmonės gyveno ir mirė kiekvienas savaip. Z. Ignatovič tęsė:
Z. Ignatovič nelygino. Nei žodžiu, nei tonu – niekuo nesmerkė pirmojo bendradarbio. Žmonės suprato, kad badas gali įveikti žmogų, kiekvienas patyrė jo siaubingą jėgą ir slapčia bijojo – šiandien atsilaikiau, o ryt gali neužtekti valios, ir kažkas gali subraškėti, lūžti...
„Aš išgyvenau visą blokadą. Blogiausia – tai badas, – tvirtina Lidija Usova, kuri tada buvo darbininkė. – Tai baisiau už viską. Mūsų gamyklą kasdien apšaudydavo. Bet mes nebeidavom į slėptuvę: visai nebebijojom. Pirmiausia, ką darydavom, tai čiupdavom duonos kąsnį ir kimšdavom į burną: neduok Dieve, tave dar užmuš, o duona liks! Suprantate? Štai kokia psichika buvo. Paskui pasibaisėji: viską suvalgei, o bombardavimas baigėsi! Tai buvo keturiasdešimt antrieji metai! Baisiausi metai!.. Pamenu, motina merdi, aš jai duodu cukraus po truputėlį, o ji vis sako: gerutėle, gerutėle! O su seserimi pasidalyti nebegalėjau. Ji buvo ligoninėje, nešdavau jai šio to, bet pakeliui pradėdavo apšaudyti, ir aš viską suvalgydavau, nebenunešdavau. Buvau tokios būsenos, apie nieką jau nebegalėjau galvoti, tik apie valgį. Suprantate? Tai nežmoniškai baisu.“
Lidija Sergejevna nebando pasiteisinti. Ji iš tų žmonių, kurie negailestingi sau, kurių jautri sąžinė nepriima jokių gudravimų ir nuolaidžiavimo sau dangstantis tokiu laikmečiu.
Pasakodama apie savo darbą, ji vis grįžta į prisiminimus apie badą, apie pojūčius, tikriausiai nebeišdildomus.
– Mus perkėlė į gamyklą „Krasnaja zaria“, eiti į ją buvo labai toli. Gamykloje mes valydavome teritoriją. Buvo labai sunku, kai valėme sniegą. Aš pargriuvau. Mane nunešė į ligoninės priimamąjį. Atgaudama sąmonę, išgirdau: na na, širdies veikla visai nusilpusi. Turbūt man tada įšvirkštė vaistų. Kai atsimerkiau, man davė karšto vandens ir vėl pasiuntė dirbti. Vis dėlto buvau gaji. O gal man kaip tik ir reikėjo, kad siųstų dirbti, nes tas, kuris atguldavo, jau nebepakildavo.
– Ar tada jau žinojote, kad atgulęs nebepakildavo? Ar tik paskui, jau po kurio laiko?
<...> Buvo sustiprintas maitinimas ir žolelės, kurias ėmėme valgyti. Rytais – apie ketvirtą valandą – keldavausi ir eidavau į visokius sąvartynus rinkti dilgėlių. Ir jei pavykdavo prisirinkti nosinę dilgėlių, tai būdavo laimė! Na paskui į Tauridės sodą eidavau, ten žolė buvo iki juosmens. Aš skindavau ir ragaudavau. Ten buvo balandūnių, žinoma. Net stebėdavausi: ir kam žmonės valgo ridikėlius, kai galima valgyti balandūnes, tai kur kas skaniau. Žolėmis papildydavom tą davinį – košę, kurios gaudavom.
Susitikome su darbininkų Vasiljevų šeima – Nikandru ir Zoja, užrašėme jų pasakojimus. Vyras dirbo meistru metalo gamykloje, žmona namie globojo vaikus. Apie tai ji pasakoja:
– Aš turėjau evakuacijos pažymėjimą, mus iš gamyklos turėjo evakuoti į Omsko sritį. Daugelis moterų išvažiavo, aš irgi susiruošiau, maniau, ką čia veiksiu, juk vaikų nėra kur dėti. Man sako: „Kaip tu važiuosi? Kas ten yra iš taviškių?“ Sakau: „Nieko iš maniškių ten nėra, visi Leningrade.“ Čia ir pradėjau svarstyti: kur aš su tokiais dviem mažiukais važiuosiu? Niekas ten mūsų nelaukia. Ir nusprendžiau: nevažiuosiu, ir baigta! Viską išpakavau! Ir pasilikau! Na, paskui prasidėjo apšaudymai, tuo metu bado mes dar nebuvome spėję pajusti. Apšaudymai mus taip veikė, jog atrodė, kad geriau jau badas negu šitai, mat darbininkų rajonas, aplink daugybė įmonių. Juk jie naktimis ir bombarduodavo, ir iš patrankų apšaudydavo, ir šviečiančias raketas kabindavo su tokiais kaip ir skėčiais. Paskui produktų pradėjo nebeduoti. Dukra ilgai kortelėmis žaisdavo, karpydavo talonėlius.
– Jau po karo? Nebereikalingus?
– Taip, juk liko nepanaudotų kortelių. Aš išeidavau trečią valandą nakties ir stodavau į eilę produktų. Paltą, būdavo, susijuosi virve ar kokia juosta, kad priglustų, nes bebuvo likę tik oda ir kaulai. Vyras visada iš ryto eidavo į darbą, į gamyklą. O aš šitą, vyresniąją, palikdavau su krūtimi maitinama mažąja. Ji perlipdavo į mūsų lovą ir prižiūrėdavo, sušlapusią pervystydavo. O aš į eilę produktų. Ir kartais veltui stovėdavai – nieko negaudavai, pareidavai namo tuščiomis. Padėjo mums išgyventi tik daržai. Kur dabar Revoliucijos plentas, apstatytas namais, tada buvo laukai. Davė mums dvi šimtines žemės. Atsiuntė sėklų. Ten buvo ir morkų, ir ropių, ir griežčių. Buvo tokie žalsvi paketai, maži, stipriai užklijuoti. Mums išdalijo sėklų. O paskui, kai pradėjom tuos daržus kasti, davė daigų – bulvių gabaliukų, gamykloje mums išdalijo po pusantro kilogramo, kaip šiandien prisimenu.
– Akučių?
– Taip, akučių su daigais. Taigi tris kilogramus gavom ir pasodinom. Bulvės užaugo nuostabios – tokios dičkės, raudonos, birios. Koks džiaugsmas buvo tos daržovės. Ir kopūstų labai daug. Pradžioje, kai rengiausi evakuotis, man kelionei davė sauso pieno. Tai, kol užteko, mažiukei po truputį pridėdavau. O ir patys dar gaudavom produktų, tai pakakdavo. Paskui, kai jau visai badas užėjo, dukrytė baisiai sulyso. Bet ji raudonskruostė buvo. Ir mano vyro motina, jau aštuoniasdešimties, irgi buvo raudonskruostė – tokio jau gymio. Kartą kepyklos kelias dienas nekepė duonos. Tai davė miltų. Aš gavau tų miltų vietoj duonos ir išviriau tokios putros – kokius du šaukštus į katiliuką vandens, pasūdžiau. Tai tų, kaip čia pasakius, karštų miltų pasrėbėm. O dukrai tirštesnės košės išviriau. Naktį girdžiu – ją pykina. Mudvi su vyresniąja ant krosnies miegojom. Vyras ant stalų, du ar trys stalai buvo virtuvėje. O mažajai atnešėm į virtuvę kėdžių, ir ji čia gulėjo. Aš greit pašokau, uždegiau žiburį. Žiūriu – ji vemia, skrandis supyko. Paskui nuėjau į konsultaciją ir sakau: „Nėra kuo maitinti kūdikio, bent ko nors išrašykite!“ Gydytoja sako: „Mes nieko neturim, mes neišrašinėjam.“ Sakau: „Jūs apžiūrėkit ją!“ O jinai: „Ką čia, raudonskruostis vaikas!“ – „Jūs nežiūrėkit į veidą, jos rankos, kojos kaip vytelės!“ – „Neišvystykit, čia pas mus šalta. Ir nieko mes neturim.“ Taip man nieko ir nedavė. O ji, žinoma, greit mirė, nes jau visai nebebuvo kuo maitinti, nei kruopų, nei riebalų, nieko tuo metu negaudavom.
<...> O kai bombarduodavo, žinot, kai bombos krisdavo, namai taip ir svyruodavo. Aš juk slėptuvėje nė karto nebuvau. Maniau, jei užmuš, tai vis tiek, rūsyje ar čia. Kartais pasiruošdavau krepšelį, laikiau ten šį tą, vandenėlio atsigerti, vystyklą (kol mažiukė buvo gyva). Paprastai susėsdavom prieškambaryje – aš ir dar iš kito kambario moteris su vaiku. Susėdam su krepšeliais ir sėdim pačiam vidury, kad stiklai ant mūsų nekristų. O kai mane paguldė į ligoninę, vyresnioji duktė liko namie. Ten daugiau kaip mėnesį gulėjau. Vyras rytą pavalgydina dukrą ir eina į gamyklą. Pietums parbėga ir dar ko nors pašildo, čia arti buvo. O paskui aš grįžau iš ligoninės. Tada ir davė sklypą darže. Jis mane nuvedė ten ir sako: kask. O aš stoviu. Vėjas buvo stiprus, tik papūs – aš griūvu. Prisėsti nėra kur – aplinkui šlapia žemė...
Iš pradžių leningradiečiai matydavo tik bombų, sviedinių užmuštuosius. Paskui pasirodė bado aukos. Kurį laiką jų tarsi nenorėjo matyti – bijojo galutinai suprasti, ką tai reiškia, kas artinasi prie miesto.
Galina Petrova mokėsi Medicinos institute, ir ji viena iš pirmųjų pamatė mirusius nuo alimentinės distrofijos. Bet pamačiusi lavoną gatvėje, ji, beveik jau gydytoja, išsigando kaip mergytė – ne mirusio žmogaus, o masinio bado, kurį staiga įžvelgė.
Žmogus jau mato. Bet matyti nenori. Nenori suprasti.
Dailininkas Ivanas Korotkovas gerai įsiminė tą žmogaus sąmonės, kuriai tiesa per daug baisi, bejėgę gudrybę.
– Stoviu eilėje prie duonos. Parduotuvėje dega tokia lempelė, ir pagal korteles mums duoda drėgną kąsnelį. Jaučiu, kad koja užkliuvo už kažko, aš perlipu. Nesuvokiau, kad tai žmogus, pamaniau, kad ten kažkokį maišą pametė. Niekaip negalėjau suprasti, kas tai. Aš perlipu, ir kiti žengia. Tik kai išėjau, man toptelėjo, jog mes mindėm žmogų, kuris ten susmuko! Žengėm per jį, ir niekas, taip sakant, nesuvokėm šito. Štai kokia baisi būsena!
– Ar duonos pardavėjai buvo saugomi?
– Nežinau, gal kokia slapta sargyba ir buvo. Kažkaip niekas apie tai ir negalvojo, ir man tas nelabai įdomu buvo. Bet štai keisti dalykai: aš visą laiką kažko nesuprasdavau. Žmona Lina Osipovna turėjo seserį – Mariją Osipovną. Per vieną naktį badu mirė jos vyras ir sūnus. Kažkas man pranešė apie tai. Nuėjau pas juos. Jie turėjo dar vieną sūnų, kuris tuo metu buvo ligoninės politinis vadovas, nes turėjo tik vieną akį (kitos neteko kare). Jam kažkur padarė porą karstų (tuo metu tai buvo retas daiktas), davė arklį, tai sudėjom abu karstus į tokias kaimiškas roges, pririšom, susėdom ant tų karstų ir išvažiavom į kapines. Kaip šiandien atsimenu tą vietą Malaja Posadskajos gatvėje. Toks didelis, gražus namas gat¬vės kampe. Jie tame name ir gyveno, adresu Malaja Posadskaja 10. Ten tokie balkonai. Kaip šiandien pamenu: Marija Osipovna išėjusi stovi, o mudu išvažiuojam ant tų karstų.
Taigi mes išvažiavom. Į Serafimo kapines. Pakeliui, žiūrim, irgi veža, rogutėmis. Kažkuris paprašė, kad rogutes pririštume prie rogių, o jį patį pasisodintume kartu. Vieną tokį pasiprašiusįjį pasisodinom, kitą. Paskui jau trejos rogutės iš paskos, ir sėdi dar trys. Taip iš lėto ir važiuojam į Serafimo kapines. Atvažiavę matom: dirba ekskavatorius – kasa griovius. Žiūriu, dar mašina tolėliau atvažiavo. Ne iš karto suvokiau, ką tai reiškia. Tik paskui supratau: tatai numirėlius veža ir grioviuose užkasa, o mašinos vis atvažiuoja, mat surenka mieste visus, kur kas guli, atveža ir laidoja. Tuo metu kažkaip negalėjau viso to suprasti, gal taip nusiteikęs buvau, gal tiesiog nepajėgiau suvokti.
Dmitrijus Smirnovas tada buvo dar paauglys. Bet gerai prisimena ir kas buvo, ir ką jis jautė.
– Gruodžio mėnesį jie dar negulėdavo. Nebuvo jų ir sausio pradžioje. Gulinčių atsirado sausio pabaigoje. Sausio mėnesį juos dar net karstuose veždavo. Paskui jau be karstų, o dar vėliau, kiek prisimenu, jie gulėdavo gatvėse į kažkokias medžiagas įsiūti, įvynioti.
– Į paklodes?
– Taip... Vežė daug numirėlių. Ką reiškia daug? Jei pakeliui iš vieno Didžiojo prospekto galo į kitą sutinki tris, keturis, penkis numirėlius... Ant rogučių, daugiausia ant rogučių, nes jau sniego buvo. Kai kas veždavo sudvejintomis rogutėmis. Dažniausiai moterys tempdavo. Ir mano motina vos nenumirė. Ji dirbo vaistinėje, ir tai galbūt ją išgelbėjo. Jai prasidėjo furunkuliozė, ant sprando atsivėrė baisios votys. Paskui, kai kas netiki, jai labai padėjo spygliai, mes gerdavom spyglių nuovirą. Mane nepaprastai sukrėtė, kai vieną kartą pamačiau (ir dabar man stovi akyse) kažkur Didžiajame prospekte – ten buvo lyg ir amatų mokykla, nežinau kas, gal punktas, kur suveždavo lavonus. Pavasario diena (pavasario, nes sniego nebebuvo), ir važiuoja mašina, o joje lavonai guli. Tai toks vaizdas, toks... Aš ir dabar matau tą vietą, kur toji mašina, matau, kaip ji važiuoja. Žiūrėti negali, nusigręžtum. Bet dabar jau ir nusigręžti nebegaliu... O buvo ten tokia prieškarinė tritonė, žinote, su tokia didele kabina. Nematėt tokių? Kaip per širdį nusmelkė: kodėl, kodėl nesievakavo, kodėl neišvažiavo? Galima buvo, kaip sakoma, pėsčiom išeiti. Vis dėlto paskui buvo organizuotas pervežimų konvejeris Gyvybės keliu: į aną pusę žmones, atgal produktus, tenai žmones, čionai produktus.
Labai tiksliai šis pasakotojas išreiškė negailestingą „blokadinės atminties“ jėgą: „Žiūrėti negali, nusigręžtum. Bet dabar jau ir nusigręžti nebegaliu.“
O štai kaip atrodė žmonės vieni kitiems, kai susirinkdavo:
– Universitetas buvo nekūrenamas. Vanduo nebuvo išjungtas, centrinio šildymo vamzdžiai užšalo ir susproginėjo, o kai vamzdžiai sprogsta, paskui vanduo teka. Ir mūsų auditorijos lapkričio pabaigoje atrodė kaip kokie ledo urvai, ant sienų, nuo lubų kabojo varvekliai.
– Kodėl nuo lubų?
– Taigi garai sušaldavo. Manau, jei būtų buvę daugiau patyrimo, galima buvo tai numatyti ir išjungti šildymo sistemą, o gal tas, kuris galėjo išjungti, mirė ar išvažiavo. Kad ir kaip ten būtų, tiesiog nuo lubų tįsojo varvekliai, o apačioje augo stalagmitai, kaip olose. Labai nejaukiai atrodė. Studentai sėdėjo su paltais, prisivilkę, kas kiek galėjo. Elektros šviesa dar buvo tiekiama, dar buvo galima rengti užsiėmimus, bet apskritai buvo nelengva, sunku buvo. Studentų darėsi vis mažiau ir mažiau, ir vis dažniau kas nors iš dėstytojų nebeateidavo. Nepasakyčiau, kad užsiėmimai visai būtų nutrūkę, bet jų sistema sutriko. Baisiausia buvo matyti, kaip klaikiai atrodė studentų, bendradarbių, pažįstamų veidai. O kaip pasikeičia veidas žmogaus, kuris žiūri taip, kaip žiūrėdavome mes? To žodžiais neapsakysi. Gal tik nupiešti būtų galima. Tai tiesiog baisu. Ne taip baisu, kai miršta sergantis žmogus arba miršta neįprastai (galbūt ciniška taip sakyti), nuo sviedinio ar bombos. Bet tai, ką darė badas, kaip keitė žmogaus bruožus, buvo tiesiog siaubinga. Keitėsi išvaizda, veidas, žmogus atrodė kaip judantis lavonas, o juk žinom, kad lavono vaizdas klaikus. Siaubingi tie geltoni veidai, tas sustingęs žvilgsnis. Visai ne tas, kai skauda ranką ar koją ir žmogus labai kankinasi. Čia visas organizmas išsiderindavo, dažnai sutrikdavo psichiniai procesai. Geltonas veidas, sustingęs žvilgsnis, balsas visai ne tas, iš jo neatskirsi – vyras ar moteris, drebantis balsas, būtybė be amžiaus, lyties... (J. Liapinas)