Tai nutiko prieš tūkstančius metų (išskyrus Facebooką). Deja, įveikusi marą, blogą kūno kvapą ir sugedusius dantis, civilizacija dar ieško būdo įveikti chamus. Pasitelkdami psichologinį ir komunikacinį smurtą jie valdo, apsupti naujausių technologijų ir linksinčių liokajų minios. Bet kurią akimirką chamas yra pasirengęs viešai pažeminti. Neryžtingas žmonių pasipriešinimas, nežinia iš kokios praeities išlikęs atavistinis kolektyvinių laiškų siuntimo refleksas ar pavienis veblenimas apie poreikį kažką drausti, chamą veikia kaip dopingas – jis akimirksniu smogia atgal, manipuliuodamas viešąja nuomone ir net viešuoju interesu, prisidengdamas žodžio laisve ir oponentų humoro stygiumi.

Jaunos demokratijos šalyje su dar tik bręstančiomis vertybėmis, įžengiančioje į hormonų sklidiną valstybės paauglystę, chamai tarpsta. Visose srityse. Tarpsta politikos chamas Viktoras Uspaskich, tujindamas oponentus ir pensininkais vadindamas prezidentus. Klesti verslo chamai, toli nenuėję nuo avietinių švarkų. Reitingais mėgaujasi Jurijus Smoriginas, atvirai sakantis, jog „didžiuojasi, kad yra chamas“. Ovacijų sulaukia su „žemesnėmis būtybėmis“ chamiškai bendraujančios krepšinio žvaigždės. Viešosios nuomonės formuotojais trokštantys būti apžvalgininkai ir jais trokštantis būti socialinių tinklų jaunimas chamizmą pavertė savotiška gyvenimo būdo forma. 

Ir atrodytų, kad chamus ne tik toleruojančioje, bet ir skatinančioje visuomenėje nėra kas juos sustabdo. Dar daugiau – visuomenės intereso sargyboje budintys įtakingiausių portalų redaktoriai palaiko chamus. Lrytas.lt portalo vyr. redaktorius Liudas Dapkus ironizuoja, kad diskusija su chamų oponentais „yra puiki ir atverianti akis“, Delfi vyr.redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė pritaria, kad „negi atsirado šventų karvių, kurių negalima kritikuoti“. Kiekvienas visuomenės narys turi drebėti ir vakarais žvilgčioti pro langą, ar prie jo namų nesiartina chamas, lydimas deglais nešinos minios. Šiandien ateis ne jo, todėl galima pastovėti po medžiu ir pasižiūrėti, kaip žudo žmogų. Gal net ir smagu. 

Mes gyvename dvigubų standartų laikais. Patenkinti čepsime ir juokiamės iš silpnų premjero akių ir jo akinių, bet bėgame skųstis direktorei, kai mokykloje tyčiojasi iš akiniuoto mūsų vaiko.
Andrius Tapinas

Mes gyvename dvigubų standartų laikais. Patenkinti čepsime ir juokiamės iš silpnų premjero akių ir jo akinių, bet bėgame skųstis direktorei, kai mokykloje tyčiojasi iš akiniuoto mūsų vaiko. Mes spaudžiame „patinka“ prie komentarų apie „moters lašinius“, bet guodžiame raudančią dukrą, įsitikinusią, kad bendraamžiams chameliams ji atrodo stora. Tai čia primityviausias lygmuo. Pasitenkindami argumentu, kad „premjeras blogas, nes jo akys silpnos ir akiniai juokingi“ mes darome meškos paslaugą ir savo valstybei, patogiai nepastebėdami tikrųjų premjero ydų.

Kas stos prieš chamų ir jų minionų legioną? Juk iš kiekvieno bandymo pasipriešinti chamai žviegdami tyčiojasi, pasipriešinusį chamams jų varovai veja prie raudonų medžiotojų vėliavėlių, kad jam amžiams pranyktų noras net galvoti apie chamo sugėdinimą. Vieši apžvalgininkų ir žurnalistų atsakymai apie „moters lašinius“ Andriui Užkalniui tokie skysti ir aptakūs, kad, regis, net rašydami jie jau bijojo, jog chamas perskaitys ir nukreips į juos savo lazerio žvilgsnį.

Chamai save vadina sanitarais, gydančiais viešąją erdvę. Jų oponentai nedrąsiai pypteli, kad jie taip daro dėl honorarų ir komercinės naudos. Klysta abi pusės. Jos nesupranta (arba supranta, bet slepia) tikrąją ir nuolatinę chamo būseną.

Baimė. Negailestinga, gniuždanti, stingdanti baimė. 

Televizijos seriale „Sostų žaidimas“ yra scena, kai dviveidis niekšas lordas Janošas Slyntas atsisako vykdyti naujojo Nakties Sargybos vado įsakymą. Įsitikinęs savo pranašumu ir minios parama jis chamiškai liepia vadui susikišti įsakymą į užpakalį. Ir tik vėliau, kai virš ant kaladės padėtos jo galvos pakimba teisingumo vykdytojo kardas, praradęs narsą jis išveblena „aš bijau, labai bijau. Aš visą gyvenimą bijojau“. 

Viešas populiarumas išreiškiamas Facebooko „laikais“, interneto straipsnių klikais ir komentarais, televizijos laidų reitingais yra valdžia. O valdžia yra vienas stipriausių žmonijai žinomų narkotikų.
Ir chamai gyvena nuolatos drebėdami ir bijodami jos netekti. Darbo partijos populiarumo nuosmukis verčia politikos chamą imtis desperatiškų priemonių. Siekdamas išlaikyti televizijos žiūrovus kultūros chamas maunasi kelnes ir rodo užpakalį. Jausdamas, kad karjera ritasi pakalnėn, seilėmis taškosi sporto chamas. 

Jie bijo. Jie labai bijo. Jie sėdi susiėmę už galvų, žvelgia į palengva mažėjančius klikus, laikus ir komentarus, ir girdi, kaip murma nepatenkinta minionų minia. Chamai bando užganėdinti minią, patys publikuoja juos plūstančius komentarus, kaišioja miniai į veidą savo pačių susimeistrautas stigmas delnuose, virpėdami mėgina įtikinti save ir kitus – „jūs mus skaitysit! Jūs mūsų klausysit! Jūs mus žiūrėsit!”. Žodžio laisvė tampa jiems mazochistiniu gelbėjimosi ratu – „uždrauskit mus, uždarykit, užčiaupkit per prievartą“. Nusiraminkit, chamai, niekas jūsų neužčiaups ir niekas nedraus.

Chamai gyvena nuolatos drebėdami ir bijodami netekti valdžios. Darbo partijos populiarumo nuosmukis verčia politikos chamą imtis desperatiškų priemonių. Siekdamas išlaikyti televizijos žiūrovus kultūros chamas maunasi kelnes ir rodo užpakalį. Jausdamas, kad karjera ritasi pakalnėn, seilėmis taškosi sporto chamas.
Andrius Tapinas

Būkite sąžiningi, klyksmais apie žodžio laisvę neįžeidinėkite mūsų intelekto – ne šito jūs bijote.
Būkite sąžiningi – jūs sukate tą pačią plokštelę ir miniai to nepakanka. Jai jau reikia daugiau. Ir baimė verčia chamus peržengti naujas ribas. Ir štai užburtas ratas – minios varomas chamas atsigręžia ir mato, kad po kiekvienos tokios ribos minia skystėja. Bet pasirinkimo neturi. 

Profesorius Leonidas Donskis pastebi, kad „chamai, dažniausiai patys šito nesuvokdami, virsta savo žmogiškosios esmės arba gražesnės praeities karikatūromis, savo rankomis sunaikindami tai, kuo jie galėjo būti”. Iš dalies nesutinku su profesoriumi – chamai viską gerai supranta, jie supranta, kad grimzta vis gilyn, kad viena po kitos trinksi uždaromos durys. Jie galbūt norėtų grįžti ir tarnauti viešajam interesui, padėti visuomenei tobulėti, bet vėl – jie labai bijo, kad naujajame amplua nebus tokie įdomūs ir populiarūs.

Galite sakyti, kad perskaitę šį straipsnį chamai žais pagal jiems įprastą scenarijų? Šaipydamiesi cituos, tyčiosis, badys mane pirštais ir lauks minios plojimų?

Bet taip nebus. Jie apsimes, kad nieko čia neįvyko ir viskas čia taip ir turėjo būti. Arba pamėgins nuleisti viską juokais. Nes skiriamasis chamo bruožas – kaip tikras bailys jis muša tik silpnesnius. Ir pats bijo, kad įsivėlus į konfliktą su stipresniu jam gali būti numautos kelnės ir viešai parodyta, kad chamo cojones ne tokie jau ir dideli, kaip jis bandė rodyti abejomis rankomis. 

Nes chamas supranta, kad aš ne vienas. Kad turėdamas galimybę kalbu tūkstančių, dešimčių tūkstančių žmonių balsu. Žmonių, kurie nekviečia drausti, neleisti ar uždaryti. Žmonių, kurie vakar dar abejojo, šiandien jau yra įsitikinę, o rytoj pasakys garsiai chamui – „ne”. Pasakys ir pamirš chamus. 

Ir štai tada išsipildys didžiausias chamų košmaras, nuo kurio jie pabunda naktimis išpilto šalto prakaito – jie bus pamiršti. Internete, televizijoje, prie balsavimo urnų.

Sakysit, prieštarauju pats sau – sakau „pamirškit“, bet rašau apie tai? Bet juk kažkas turi atnešti apsiaustą. Pala, kokį apsiaustą? 

O kuo baigėsi Chamo istorija? Jo broliai nebarė jo, nemoralizavo ir nesakė „daugiau taip nedaryk”. Nesipiktindami ir neliepdami Chamui užsičiaupti, jie tiesiog atnešė apsiaustą ir pridengė tėvo nuogumą. 

Ir tokia bus naujoji Lietuva. Intelekto, išsilavinimo ir tolerancijos Lietuva. Neapsigaukime – Lietuva ne bedantė, ironijos ir sarkazmo liepsna naikinanti chamizmą, kvailybę ir tamsumą. Ji parblokš chamus, o tada išties ranką, padės atsikelti ir tars – „tau nebereikia bijoti“.
Aš stoju su tais, kurie atneša apsiaustą. O jūs?

AŠ GALVOJU,KAD GALVOJU


apie turizmo sezoną

Artėja vasaros sezonas ir bandydamos pritraukti turistus daugelis šalių meta best kept secret kortą – geriausiai paslėptas dalykas, tokia vieta, įvykis ar pramoga, kurios nežino ne tik turistai, bet ir patys vietiniai. Neabejoju, kad ir Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos laužo galvą, koks gi tas geriausiai paslėptas dalykas Lietuvoje.

Best kept secret Lietuvoje yra ūkio ministras Evaldas Gustas. Viešai nesirodantis, viešai nekalbantis strateginės ministerijos vadovas, kurį kruopščiai saugo nuo susitikimų su investuotojais, o Lietuvos ambasadoriai Vakarų šalyse bando subtiliai užsiminti, kad jei būtų galima „neįtraukti ūkio ministro į delegaciją, būtų labai neblogai“.
Andrius Tapinas

Skubu į pagalbą turizmo valdininkams – neieškokite toli, best kept secret Lietuvoje yra ūkio ministras Evaldas Gustas. Viešai nesirodantis, viešai nekalbantis strateginės ministerijos vadovas, kurį kruopščiai saugo nuo susitikimų su investuotojais, o Lietuvos ambasadoriai Vakarų šalyse bando subtiliai užsiminti, kad jei būtų galima „neįtraukti ūkio ministro į delegaciją, būtų labai neblogai“. Kodėl? Nes ūkio ministro žodis yra svarus. Faktiškai geležinis. 

Faktiškai vieno kito svaraus geležinio žodžio anglų kalba pakanka, kad paskęstų bet kuris kontraktas su Vakarų investuotojais. Tiesa, kad nesijaustų nuskriaustas ministrui duodama paturistauti „mezgant ryšius“ Omane, Jungtinių Arabų Emyratuose ar Japonijoje, bet daugiau nelabai. Ūkio ministerijos duomenimis, per pusantrų metų į Vakarų šalis ministras buvo siųstas tik du kartus – į Ispaniją ir Prancūziją. Ir su Prancūzija nelabai gerai gavosi. Kadangi buvo numatytas susitikimas su Europos kosmoso agentūra, premjeras per Vyriausybės posėdį, matyt, prasitarė „kokį čia kosmonautą nusiuntus“. 

Lietuvos Respublikos ūkio ministras – mūsų šalies verslumo, modernumo, inovacijų ir aukštųjų technologijų veidas. Best kept secret.


apie konteinerines blaivyklas 

Vilniaus savivaldybė turi idėją įrengti konteinerinius išblaivinimo namelius. Idėją remia Vilniaus vicemeras socialdemokratas Gintautas Paluckas ir galvoju, kad jis visiškai teisus. Tik nereikėtų apsiriboti Vilniumi, o išblaivinimo namelius statyti prie įstaigų, kuriose dirba labiausiai socialiai pažeidžiami alkoholiui asmenys:

- Lietuvos Respublikos Seimo („Girtas parlamentaras šlitiniavo po Seimą“, „Seimo narys įkliuvo girtas už vairo“, „Neblaivus Seimo narys blaškėsi po oro uostą“, „Girtas Seimo darbuotojas užsibarikadavo sandėliuke“);

- Kauno savivaldybės („Vicemeras Popovas pripūtė 2,92 promilės“, „Girtas siautėjęs Kauno valdininkas neteko pareigų“, „Girtas Kauno savivaldybės valdininkas sukėlė avariją“, „Kauno valdininkė – visiškai girta“);

- Vidaus reikalų ministerijos („Nusitašęs VRM valdininkas smigo darbo metu“) ;

- Savivaldybių („Girtas Švenčionių rajono meras lėktuve kabinėjosi prie stiuardesės“, „Pakruojo meras įkliuvo girtas už vairo“, „Ukmergės rajono meras „biškutėlį girtas“ įkliuvo policijai“, „Kupiškio rajono mero pavaduotojas, socialdemoratų lyderis įkliuvo girtas“);

Galbūt LSDP Būtų prasmingiau savo ataskaitinius rinkiminius susirinkimus iš karto rengti konteineriniuose išblaivinimo nameliuose, tuomet vyresnieji partijos nariai išvengtų galybės problemų? Bet čia tik mintis, spręsti jau patiems socialdemokratams.
Andrius Tapinas

Ir prie daugelio valstybės tarnybos vietų („Kretingoje siautėjo girtas valdininkas“, „Jurbarke girtas valdininkas taranavo autobusą“, „Neblaivus Druskininkų valdininkas vežė negyvą šerną“, „Vilniaus apygardos teisėjas darbe pasirodė neblaivus“, „Girtas Druskininkų valdininkas išvertė vartus“, „Neblaivus aukštas Vilniaus savivaldybės valdininkas smurtavo namuose“).

Visai nemažas projektas gali būti, konteinerinių namelių prireiks daug. Ir džiaugiuosi, kad jaunieji socialdemokratai sugeba į šią opią problemą pažvelgti iš vidaus. 

Citata iš „Kupiškėnų minčių“ – „pasak socialdemokrato, vakare vyko Socialdemokratų partijos rajono skyriaus ataskaitinis rinkiminis susirinkimas, kurio metu jis perrinktas skyriaus pirmininku. Visa diena buvo įtempta. Tad po šio susirinkimo jis neatsispyręs išgerti šiek tiek naminio alaus.”

Vėlgi dalijuosi mintimi – galbūt LSDP būtų prasmingiau savo ataskaitinius rinkiminius susirinkimus iš karto rengti konteineriniuose išblaivinimo nameliuose, tuomet vyresnieji partijos nariai išvengtų galybės problemų? Bet čia tik mintis, spręsti jau patiems socialdemokratams. 

Apie savaitės skaičius

15. Penkiolika. Penkiolika LSDP pirmininko Algirdo Butkevičiaus pavaduotojų. Atrodytų, be galo daug. Bet vėlgi socialdemokratai – įžvalgūs žmonės. Ataskaitiniai rinkiminiai susirinkimai, medžioklės, konteineriniai nameliai, ten visa kita… Jei bus per mažai pavaduotojų, tai atėjus laikui pavaduoti, žiū, blaivių ir nelikę.

Haiku

Širdyje chamo
Ledo kristalai tviska
Humoras baigės