A. Troickis. Apatija ir cinizmas vyrauja Rusijos platybėse

XXI amžius kol kas atnešė daugiau nusivylimų nei pasiekimų, ir štai, regis, dar vienas dramatiškas atsisveikinimas su iliuzijomis. Tradiciškai, pradedant XIX amžiumi, „raznočinsų“ (Rusijoje XVII-XIX a. egzistavusi kategorija žmonių, nepriklausiusių nei vienai iš klasių, red.) ir „narodnikų“ (Rusijoje – XIX a. II pusės nekilmingosios inteligentijos judėjimo dalyviai, red.) laikų, Rusijos „mąstančioji klasė“, niekinusi ir smerkusi valdantįjį elitą, gailėjo „paprastos liaudies“ – tamsios, engiamos, tačiau geros, vertos visų užuojautos, lavintinos.

Šį, šiek tiek arogantišką, tačiau mielą požiūrį, įveikusį nedidelius mutacijų etapus, perėmė ir sovietinė inteligentija, taip pat ir didžioji dalis dabartinio išsilavinusio sluoksnio. Tačiau prieš metus būta tragiško atradimo – pasirodo, liaudies masė gali būti tokia pat bloga, kaip nekenčiama valdančioji klasė, jeigu dar ne blogesnė. Šis atradimas demoralizavo ir suskaldė opoziciją ir visą kūrybingą sluoksnį. Inteligentija pradėjo priminti „prasčiokams“ senas nuoskaudas – pogromus, įskundimus, banditizmą ir apsileidimą kasdieniniame gyvenime.

„Antiliaudinio“ verdikto pagrindu tapo, žinoma, plačiai nuskambėję „85 procentai už Putiną“, taip pat triukšmingi liaudies pykčio/entuziazmo proveržiai, kitaip vadinami „tamsuoliškumu“, nesitraukiantys iš televizijos ekranų. Suprantu šią atbaidymo strategiją, tačiau priimti jos, greičiausiai, negaliu. Netrukus paaiškinsiu, kodėl.

Pradžiai, apie „kiekį“. Tikėti „85 procentų“ rodikliu negalima. Į jį patenka ir tie, kurie iš tikrųjų palaiko dabartinį kursą (ne rublio, žinoma, o Putino), ir tie, kurie paprasčiausiai nenori prisišaukti problemų. Savaime suprantama, sociologinių apklausų anonimiškumu niekas netiki, todėl suprantami nuogąstavimai verčia žmones – lygiai taip pat, kaip sovietiniais laikais – pateikti „teisingus“ atsakymus. Vis dėlto, valdžios palaikymas neabejotinai didelis – ne 85, bet, mano intuityviu pojūčiu, maždaug tarp 40 ir 60 procentų. Klausiate, kodėl – juk žmonės Rusijoje gyvena blogiau nei blogai. (Mažiukas šviežias eskizas: sustojome kažkur Senojoje Rusioje išgerti arbatos su pyragėliais, išsikalbėjome su dviem vietos bobutėmis. Bandau pajuokaut: „Kas čia pas jus per suirutė aplinkui – galima filmą apie Tėvynės karą filmuoti be dekoracijų...“ Reaguodama į tai viena močiutė ir sako: „Ką jūs, kai vokiečiai traukėsi, buvo geriau!“) Atsakymų galima pateikti ne vieną, tačiau svarbiausias šis – nelaiminga tauta savo laimę delegavo valstybei. Pagal principą: „Jaučiuosi „sumautai“, geriau vis tiek nebus, tai tegul bent jau bus didi „deržava“ (liet. valstybė, red.) ir stiprus vadas“.

Nelaiminga tauta savo laimę delegavo valstybei. Pagal principą: „Jaučiuosi „sumautai“, geriau vis tiek nebus, tai tegul bent jau bus didi „deržava“ ir stiprus vadas“.

Artemijus Troickis

O dabar jau galima pereiti prie „kokybės“. Dabartinei valdžiai, ypač prezidentui, tautos demonstruojamas palaikymas labai prastos kokybės. Niekas už Putiną be įsakymo į barikadas neis, juolab nemirs su jo vardu lūpose. Nedaugelis „smarkiųjų“ – marginalai, fanatikai ir nevykėliai – rado sau užsiėmimą Ukrainos rytuose, ir tai už pinigus. Viena vertus, tai gera naujiena – žmonės ne tokie agresyvūs ir fanatiški, kaip daugelis bando juos parodyti. Kita vertus, nelabai – būti „permainų agentais“ žmonės taip pat visiškai nesiveržia.

Apatija ir cinizmas – štai vyraujančios nuotaikos Rusijos platybėse. Atitinkamai, „apačioje“ ir „viršuje“. O kur dar absoliutus netikėjimas – žmonėms, pripratusiems prie totalaus melo, tampa tiesiog neįdomu žinoti tiesą. Patogus ir jaudinantis (kartu ir aiškus) melas jiems kur kas mielesnis – būtent čia slypi dabartinės prakeiktos televizijos sėkmės garantas... 

Kažkada, santykinai neseniai, galvojau, kad būtų stipru, jeigu paskelbtų tikslius ir patikrintus duomenis apie visas milijardines aukščiausios Rusijos vadovybės užsienio bankų sąskaitas! Žmonėms užvirtų pyktis ir..! Dabar linkstu prie to, kad ir tai „nurytų“ – na, vagia viršininkai, didelio čia daikto... Juk kiti ateis ne geresni. Ir, žinoma, ši masinė komos būsena gerokai naudingesnė Putinui nei, tarkim, Navalnui.

Garsus Maskvos sociologas Aleksejus Levinsonas sakė manantis, kad Putino elito galia žmonių atžvilgiu grįsta ne baime. Bet kuo – jis kol kas negali suformuluoti. Man atrodo, kad baimė šioje struktūroje egzistuoja, tačiau pagrindinis elementas tikrai yra kitas. Tai beviltiškumas. Jokių prošvaisčių nebuvimas. „Jeigu ne Putinas, tai kas..?“ Atsakymas, žinoma, tyla.

Tekstas parengtas pagal pasisakymą balandžio 26 d. Taline vykusioje L. Merri konferencijoje.