Tikriausiai siekiant šių tikslų Lietuvoje jau kelis dešimtmečius vykdomos nesibaigiančios aplinkos apsaugos sistemos reformos.
Siekiant išsaugoti gamtą teoriškai galima eiti dviem kryptimis: didinti baudas už pažeidimus taip atgrasant piliečius ir ūkio subjektus nuo nelegalios veiklos, arba didinant kontrolės efektyvumą. Tokie pat principai galioja ir kitose srityse pavyzdžiui kelių eismo priežiūroje. Buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis prieš išvykdamas dirbti į Europos Parlamentą buvo pradėjęs eiti pirmuoju keliu – radikaliai didino baudas už aplinkosaugos pažeidimus.
Tačiau bendraujant su kontrolę vykdančiais pareigūnais ir vertinant padidintų baudų poveikį, galime konstatuoti, jog daug svarbesnis principas yra ne atgrasymas, o reali ir efektyvi kontrolė. Tikriausiai todėl jau metus Aplinkos apsaugos ministerija ir jos naujasis ministras Kęstutis Trečiokas kalba apie aplinkos apsaugos sistemos struktūrinę reformą, kurios ašis sukasi apie Regioninių aplinkos apsaugos departamentų (RAAD) apjungimą po naujai įsteigtos Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos (VAAT) skėčiu. Tačiau net tiesioginiam pokalbiui pakvietus ministrą K. Trečioką į Seimo Aplinkos apsaugos komitetą bei vėliau į TS-LKD Šešėlinės Vyriausybės posėdį, abejonės dėl šios reformos reikalingumo tik sustiprėjo.
Iš diskusijų įvairiose valstybinėse institucijose bei viešų aplinkos ministerijos atstovų pasisakymų galima įžvelgti kelis deklaruojamus RAAD reformos tikslus. Tai, pirma, siekis taupyti valstybės lėšas, reorganizacijos būdu atsisakant dalies perteklinių pareigybių rajonuose; stiprinti svarbiausią RAAD pareigūnų – kontrolės – funkciją; atskirti ūkinės veiklos aplinkosauginio reguliavimo (leidimų išdavimo) ir kontrolės funkcijas. Po susitikimo su aplinkos ministru TS-LKD frakcijai ir Šešėlinei Vyriausybei paaiškėjo, kad tolesnė reforma, beje, vykdoma neturint teisinio pagrindimo (Seimui dar net nepateikti reikalingi įstatymai) greičiausiai nė vieno tikslo nepasieks. Kyla klausimas, ar esminis struktūros perdėliojimo motyvas nėra tiesiog išdalinus atleidimo lapelius į laisvus postus priimti „reikalingesnius“ asmenis.
Vykdant reorganizaciją nuo rugsėjo 1 d. etatai perkeliami iš RAAD į Valstybinę aplinkos apsaugos tarnybą. Dokumentuose teigiama, kad inspekciniai pajėgumai stiprinami 74 etatais. Tačiau žinoma, kad RAAD inspekcinius pajėgumus iš vidinių resursų (rajonų agentūrų referenčių sąskaita) stiprina ir naujus inspektorių etatus steigia jau nuo birželio 1 d. Ir tam nėra būtina vykdyti įstaigų sujungimą. Ministras yra viešai deklaravęs, jog visiems atleidžiamiems pareigūnams, jeigu jie atitiks kvalifikacinius reikalavimus, bus siūlomas darbas. Kita vertus, atleidžiant darbuotojus prireiks kelių šimtų tūkstančių eurų išeitinėms išmokoms ir išmokoms už nepanaudotas atostogas. Negana to, metus veikianti VAAT jau dabar turi daugiau nei 40 etatų, o jos funkcijos ir reikalingumas neįvykus reformai yra visiškai neaiškus. Vadinasi, toliau vykdydami reformą nei sutaupysim etatų, nei valstybės lėšų. Atvirkščiai – jos jau dabar nepagrįstai švaistomos.
Logiška, jog siekiant skaidrumo leidimų įvairiai veiklai gamtoje išdavimo ir aplinkosaugos kontrolės funkcijos turi būti atskirtos. Jeigu leidimą pirksime pas tą patį asmenį, kuris vėliau vykdys priežiūrą, sudaromos sąlygos galimai korupcijai. Vykdant aplinkos apsaugos sistemos pertvarką 2014 m. liepos 1 d. jau buvo atskirtos ūkinės veiklos aplinkosauginio reguliavimo funkcijos (jos perėjo Aplinkos apsaugos agentūrai (AAA)) ir aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės funkcijos, kurias dabar vykdo RAAD. Taigi funkcijų išgryninimo tikslas jau pasiektas ir be tolesnės reformos. Pokalbiuose su pateiktais vertinimais ministras iš dalies sutiko ir naujų argumentų dėl reformos poreikio ieškojo sunkiai.
Ministras K. Trečiokas taip pat pripažino, kad darbuotojams atleidimo lapeliai dalinami ir garsiai kalbama apie reformą negavus nei Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pritarimo, nei priėmus Seime atitinkamų įstatymų. Nepaisant minėto „neapsižiūrėjimo“, reorganizacija tęsiama ministro įsakymais, sistemos darbuotojams dar neatsigavus po keleto jau įvykusių reformų. Juk 2002 m. miškų kontrolė iš urėdijų perduota Valstybinei aplinkos apsaugos inspekcijai, po kelerių metų – RAAD, o iš jų 2012 perkelta į Valstybinę miškų tarnybą (VMT). Ką ateityje veiks ir kaip tarpusavyje bendradarbiaus gausybė aplinkosauginių institucijų: AAA, VAAT (su integruotais RAAD), VMT, Generalinė miškų urėdija ir pačios Aplinkos apsaugos ministerijos atitinkami vidiniai padaliniai, – lieka neaišku. Pati idėja dalį funkcijų iš vietinių RAAD regionuose perkelti į Vilnių prieštarauja tiek regioninės politikos (socio-ekonomine prasme), tiek kontrolės funkcijos principams. Atvirkščiai – siekis mažinti pareigybių skaičių turėtų būti nukreiptas į Vilnių ir į pačią Aplinkos ministeriją, o ne į jai pavaldžius padalinius regionuose, vykdančius praktinius darbus.
Greičiausiai Seime nepavyks įrodyti reformos reikalingumo, taigi išeina – jog sistemos darbuotojai, neatsigavę po daugybės reformų, vėl gerus metus buvo bergždžiai demotyvuojami dirbti, naujai įkurta VAAT, surijusi krūvas biudžeto pinigų, buvo nereikalinga ir ką nors pagerinti sistemoje taip ir nepavyko.