Žinoma, aplinkraštis ir norėję likti nežinomi artimieji yra tokie pat tikri, kaip ir besipiktinantys mokinių artimieji Ramūno Bogdano straipsnyje, bet prieš skaičius nepapūsi – per nepilną mėnesį vien DELFI portale išspausdinti 25 straipsniai, kuriuose TS-LKD senbuviai ir naujokai, pirmieji kariuomenės vadai ir politikuojantys diplomatai pabrėžė, ką ir kodėl palaikys partijos pirmininko rinkimuose.
Ir tokiame intensyviame informaciniame fone TS-LKD išties triumfuoja – parodykite dar kurią kitą trečią pagal populiarumą partiją, kuri, rinkdama savo pirmininką, sugeba ne tik išlikti visų dėmesio centre, bet dar priverčia į diskusijas įsitraukti ir oponentus. Panašu, kad partija pasimokė iš savo pirmosios „demokratijos šventės“, kur pagrindinis šventinis patiekalas buvo farsas. LSDP pirmininko kuklus pastebėjimas, kad jis būtų nieko prieš, jei LSDP pirmininko rinkimuose atsirastų konkurentų, atrodo...eee...kukliai.
Ir atrodė, kad viskas bus gerai. Vieną mielą kartą jie viską padarys gerai ir viešosios nuomonės teisėjai ištars „Dvylika taškų už šiuos rinkimus keliauja konservatoriams“.
Betgi ne...
Dramos karalienėms reikia dramos. Reikia, kad Irena pasveikintų Gabrielių su pergale, o po to gerokai pagalvojusi – atsveikintų. Reikia, kad TS-LKD jaunimas pradedu trypti pergalės šokius internete šaipydamiesi iš nueinančių vertybių, o po to nejaukiai pritiltų suvokę, kad vertybės gali niekur ir nenueiti. Reikia paralyžiaus, kai net partijos viduje kairė nebežino, ką daro dešinė, kas skaičiuoja balsus. Reikia ir savojo comic relief – šį vaidmenį sekmadienio vakare atliko Laimos „Žiauriai noriu į Europarlamentą“ Andrikienės komandos narė viešai nerimavusi, ar tapęs pirmininku Gabrielius pildys pažadus trauktis iš EP ir užleisti vietą Laimai, nes „visuomenei svarbu matyti, kad jaunas žmogus tęsi duoda žodį“, o po to skubiai viską ištrynusi.
Žodžiu, įprastas TS-LKD sekmadienis.
Antrasis turas bus ir partija rinksis iš dviejų kandidatų – Gabrielius „Nemokantis groti smuiku“ Landsbergis ir Irena „Jaunesnė už Hilari“ Degutienė. Kuris iš jų nuves ar būtų nuvedęs partiją į pergalę 2016 metų Seimo rinkimuose, kurios TS-LKD nariai savo viešuose laiškuose šaukiasi kaip manos dangiškosios?
Nė vienas.
Būtų pasirinkta Irena Degutienė, kuri kaip privalumą pateikia faktą, jog yra dar ir vyresnių politikų – pavyzdžiui, Hilari, taip, prašau, vyresnė dviem metams, o kandidatuoja. Ir pralaimėsite. Ištikimieji TS-LKD rinkėjai balsuos – vyresnieji tikrai balsuos, bet jau seniai matome, kad jų ir mažėja, ir nebepakanka. O po aktyviai vykdytos jaunojo oponento (o tuo pačiu ir jaunųjų rinkėjų) juodinimo kampanijos, tikimybė, kad I. Degutienės vedami konservatoriai per metus susigrąžintų 18-45 metų segmento balsus, yra beveik nulinė.
Bet, panašu, partija linkusi rinktis Gabrielių Landsbergį. Būtų teisinga sakyti, kad kiek daugiau nei ketvirtadalis partijos. Nors įdomu būtų suprasti, ką galvoja ir kaip save su partija sieja tas 40proc. jos narių, kurie nepasivargino sudalyvauti svarbiausiuose vidiniuose rinkimuose.
Ši nuotrauka iš G.Landsbergio rinkiminių susitikimų geriausiai simbolizuoja TS-LKD padėtį.
Tai partijos stiprybė ir jos bėda. Ne patys žmonės, žinoma, o jų amžiaus grupė. Tadas Langaitis gali drąsinti save ir kitus kalbėdamas apie miegantį TS-LKD milžiną ir jo potencialą, Gabrielius Landsbergis burti bendražygius teigdamas, kad tik „atsinaujinimas kartu su naujomis idėjomis gali atvesti mus į pergalę 2016 metais“, bet apie kokį atsinaujinimą galime kalbėti ir kokie šansai susigrąžinti prarastą rinkėją?
Nebeužtenka pro sukąstus dantis pasakyti „mes buvome arogantiški, na, atsiprašau“ ir tikėtis, kad rinkėjai sugrįš ir atleis. Arogancija ne sloga, negydoma per septynias dienas nepraeis.
Taip, šitie rinkėjai, kurie dabar jau sušoko į liberalų traukinį ir dideliu greičiu lekia gal nelabai žinodami kur, bet iškišę galvas pro vagonų langus ir mojuodami gerberomis. Svarbu, kad greitis didelis. Juos įtikinti grįžti ar peršokti į kitą traukinį, kad ir važiuojantį į tą pačią pusę, bus sunkiau nei Sauliui ir Pauliui apiplėšti Anykščių siauruką.
Jie nori matyti drąsias ilgalaikes vizijas, skirtas bent 2020 metams, konkrečius darbus ir įsipareigojimus viešajam interesui, iš kvazi-intelektualios politologijos išbridusią retoriką, pergalės rinkimuose traktavimą ne kaip tikslą, o kaip priemonę tikslui pasiekti.
Tačiau kol kas to nesimato. O laikas tiksi.
GALVOJU, KAD GALVOJU
...apie Šeimininką
„Mes visuomet turėsime Paryžių“ – romantiškai atsidusęs „Kasablankoje“ kalbėjo Hamfris Bogartas. O mes, lietuviai, visuomet turėsime Kauną. O Kaunui pakako kelių dienų suprasti, kad jis turės Šeimininką.
Šeimininkas, kuris dieną prieš inauguraciją, nušviečia antraštes gimtadienio proga gaudamas „Rolsroisą“. Ir nėra prie ko prikibti – juk Šeimininkas didelis verslininkas, pinigai nuosavi, o būti be „rolso“ Kauno merui kažkaip nepadoru. Kaip kiemsargiui Tichonui iš „Dvylikos kėdžių“ buvo nepadoru būti be medalio
.
Turtingi žmonės prie didelių miestų vairų nėra naujiena. Ir dalijami jie į dvi dalis – Šeimininkus (dažniausiai trečiojo pasaulio šalyse), kurie be balto „Rolsroiso“ nė žingsnio negali žengti, ir Tarnautojus (paprastai vakarietiškose šalyse), kurie suvokia savo, kaip mero, paskirtį tarnauti miestelėnams ir rodydami pavyzdį važinėja dviračiais (Borisas Džonsonas) ar visuomeniniu transportu, siekdami gerinti jo kokybę (Maiklas Blumbergas, kuris turbūt galėtų nusipirkti visus pasaulio „rolsus“).
Bet automobilis netektų pusės žavesio, jei Šeimininkas neturėtų progos pakviesti vasalų į savo rezidenciją. Automobilį parodyti, ta pačia proga namuose ir koalicijos sutartį pasirašyti.
- Kada kauniečiai gyvens geriau, Šeimininke? – klausia vasalai. Šeimininkas nusišypso ir plačiu mostu rodo į kiemą.
- Matote, ten stovi baltasis „rolsas“? – klausia. Vasalai linksi, o vienas žvitresnių užbėga įvykiams už akių.
- Supratau, supratau. Kada ten stovės visų kauniečių „Rolsroisai“, tada gyvensime geriau, taip, Šeimininke?
- Nu ne,– sutrinka Šeimininkas. Nes gaminti krabų lazdeles be krabų yra viena, o ekspromtu kurti įvairias alegorijas visai kas kita.
Gimtadienis, naujas automobilis, koalicijos sutartis – ne nuodėmė ir „čierkelę“ pakelti, kad jau namuose vasalai susirinkę. Juk pats Šeimininkas sakė „kad mano pavaduotojai bus ne naujokai, patyrę savivaldoje žmonės“.
...apie čierkelę
Vienas iš Kauno vicemerų – socialdemokratas Vasilijus Popovas. Tikrai ne naujokas. Tikrai patyręs. Ieškant jo pavardės „Google“ paslaugiai siūlo „vasilijus popovas girtas“. Pernai gruodį vicemeras pasirodė darbe girtutėlis ir pripūtė 2,94 promilės. Bet čia „rolsų“ politika ir „rolsų“ politinė moralė. LSDP tą kartą šiek tiek pabarė, bet kadangi V. Popovas turi „net dvi asmenines LSDP pirmininko padėkas“, tai nieko labai ir nedarė, o dabar dar kartą įrodė lietuviškojo Archimedo dėsnį, kad išgertas skysčio kiekis neturi įtakos tavo politinei karjerai.
Bet, antra vertus, net ir ištikimiausi vicemero Vasilijaus partijos bičiuliai turėjo sunerimti, kai kitą dieną policija gavo „visiškai girto vyro skambutį, grasinantį susprogdinti savivaldybę“.
Į politiką žengiantiems verslininkams apskritai nelengva keisti savo mąstymą – kad nebegali daryti visko, kaip įpratęs. Ar vis dėlto gali, jei esi Šeimininkas. Kaunas juk pasirinko. Žinoma, baltas „Rolsroisas“prieš pat inauguraciją yra tik simbolis. Bet galingas simbolis
Juk įspėjau, kad bus siaubo istorijos. Grafiškos. Bet Daina Bilevičiūtė niekuo dėta – ji tiesiog šventė gimtadienį Vytauto Didžiojo karo muziejaus Vilniaus skyriuje užsilipusi ant tanko ir pagal aprangos kodą „1940” – žinia, labai smagūs metai Lietuvos istorijoje.
Bet kas dėjosi krašto apsaugos ministro Juozo Oleko, uoliai bučiuojančio duonos kepalą per celofaną, galvoje? „Priėmiau svečius ir palikau“ – Seime aiškinosi ministras.
Štai ir geroji žinia – dabar gimtadieniams ar kokiems mergvakariams galima užsisakyti ne tik striptizo šokėją, bet ir krašto apsaugos ministrą. Kuris dar ir aprangos kodo laikysis.
Bet kam tada reikalingi patarėjai, padėjėjai, atstovai spaudai ir dar dešimtys pareigybių, apspitusių ministrus, jei nė vienas neturi drąsos ar kompetencijos iškelti ranką ir pasakyti – „Ministre, stokit, liaukitės, nedarykite nesąmonių“. Bet juk patarėjai irgi žmonės, ir ne priešai jie savo sveikatai.
O Daina šaunuolė. Vienu užlipimu ant tanko nuveikė daugiau nei visa Seimo opozicija. Partijai, mėgstančiai kontroversiškas moteris, ji galėtų tikti ir rinkimų sąraše.
...apie higieną
Socialiniame tinkle „Facebook“ Tolerantiško jaunimo asociacijos valdybos narys Artūras Rudomanskis dalijasi savo patirtimis po viešnagės Seime.
Kita vertus, žinant, ką dar Seime pridirba tie trys iš penkių, tai neplautos rankos yra mažiausia bėda.
...apie biuletenius
Turbūt tik taupant spaustuvės dažus savivaldos rinkimų biuleteniuose prie partijų nebuvo pažymėta, su kuo jos ketina sudaryti koaliciją. Jeigu prie kandidatų yra rašoma „teistas“, tai ir prie partijų taip pat galėtų būti patikslinimai. Pavyzdžiui, prie Vilniaus liberalų – „mūsų koalicijos partneris „Tvarka ir teisingumas“, arba prie Klaipėdos liberalų – „mes renkamės Rusų aljansą“. Rinkėjui būtų daug aiškiau. O juk įdomu – ar nebūtų rezultatai kitokie?
Haiku
Daina ant tanko
Nulinksta vamzdis tyliai
Kentėk, metale