„Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,“ - 1948 m. rašė poetas Jonas Aistis, emigracijoje apraudodamas be simbolinio pasipriešinimo šūvio pasidavusią okupantui Tėvynę. Kokios naivios buvo autoritarinio Antano Smetonos politinio elito viltys nesipriešinant išsaugoti tautą, patyrėme labai greitai, kai į Sibirą pajudėjo pirmieji tremtinių ešelonai.
Istorija tiesiogiai mus nieko negali išmokyti, nes įvykiai niekuomet nepasikartoja lygiai taip pat. Rytuose agresyvius planus rezga jau nebe Jekaterina II, kaip per Abiejų Tautų Respublikos padalijimą XVII a., ir ne Josifas Stalinas, kaip 1940-aisiais.
Nesam vienui vieni, mūsų saugumą užtikrina NATO sutarties 5-asis straipsnis, todėl atsiranda pagunda tikėtis, kad šiame per amžius neramiame Europos pakraštyje galime išgyventi nesukdami sau galvos dėl grėsmių, neeikvodami resursų krašto gynybos stiprinimui ir nebaidydami investuotojų kalbomis apie karą.
Gerokai rafinuočiau tą pačią žinią transliuoja ir R. Lopata, sakydamas, kad Lietuvos užsienio ir saugumo politikos pagrindas yra „ne vien teritorijos gynyba, bet ir žmonių, tautos išsaugojimas“ ir klausdamas, „kiek Valstybės gynimo taryba planuoja liksiančių lietuvių po trijų dienų?“
„Prevencinė“ Baltijos šalių okupacija tikrai nebūtų surengta vien kaip karinė operacija be jokių jos teisėtumą bandančių pagrįsti planų. Vietinių acto garintojų ir kelių tautinių mažumų politinių organizacijų lyderių jokiam savanoriško prisijungimo spektakliui nepakaktų – pernelyg prasti, neįtaigiai vaidinantys aktoriai, netinkami pagrindiniams vaidmenims.
Reikia žmonių iš dabartinio politinio elito, kurie vardan tautos išsaugojimo ir asmeninės gerovės būtų linkę daryti kompromisus su savo sąžine. Žmonių, į kuriuos žiūrėdama pasyvi piliečių dauguma galėtų pasijusti besielgianti teisingai, kai, užuot stojusi ginti tėvynės, kiurksos namie prie kompiuterių ir televizorių ekranų, laukdama, kas bus toliau.
Okupacija be pasipriešinimo ir ją įteisinantys kokios nors laikinosios Vyriausybės sprendimai galėtų suteikti progą mūsų sąjungininkams suabejoti ar tikrai tai, kas čia vyksta, atitinka NATO sutarties 5-ajame straipsnyje numatytus kolektyvinės gynybos įsipareigojimus.
Kadangi visais laikais visi ko nors pavydi žydams, tai ir aš taip darysiu. Holokaustą patyrusi tauta dabar pasitiki ne svetimųjų gera valia daugiau niekada to nepakartoti, o pirmiausia savo pačių valstybės gebėjimu bet kuriam ją sunaikinti svajojančiam priešui duoti tokį atkirtį, kad maža nepasirodys. Truputį pavydu, kad pokario gyvuliniai vagonai pernelyg didelės dalies lietuvių taip ir neišmokė pasakyti sau, kad ir mes daugiau nebūsime beginklėmis aukomis.
Skaitydamas Izraelyje gyvenančio vilniečio Danieliaus Lupshitzo, mėgstančio viešinti asmeninukes su automatiniu šautuvu, „Facebook“ įrašus, vis dažniau pagalvoju, kad gal ir mums pagaliau užteks visų tų graudžių verksmų apie tai, kaip per amžius būname skriaudžiami stipresnių kaimynų. Net ir partizanų žygius įpratome vaizduoti aprašinėdami tik jų išdavimą ir žūtį. Mokykimės atrasti įspūdingų pergalių ir papasakoti jas taip, kad norėtųsi tomis istorijomis didžiuotis. Kalniškės mūšis, Merkinės šturmas – kur mūsų veiksmo filmai apie šiuos įkvepiančius istorijos įvykius?
Iš Holokausto išvadas taip pat privalome padaryti ne tik tokias, kad esame atsakingi už dalies mūsų piliečių bendrininkavimą tame nežmoniškame nusikaltime, bet ir patikėti, kad daugiau niekada neleisime svetimiesiems mūsų šalyje rūšiuoti, persekioti ir naikinti mūsų piliečių pagal tautybę, religiją, rasę ar dar ką nors.
R. Lopatos pavartotas Pilėnų įvaizdis man nepatinka dar ir todėl, kad pasiryžimą priešintis lygina su savižudybe. Tegul geriau „prevencinės okupacijos“ planus kuriantys Rusijos strategai pagalvoja, kokia savižudybė būtų kišti nagus prie Baltijos šalių, ginamų iki dantų ginkluotų jų piliečių bei NATO sąjungininkų.