Panašu, kad taip nutiko ir Irenai Degutienei, kuri savo tekstą “Ko nenusipirksi už pinigus, arba kokios gerovės reikia Lietuvai?” pradeda prakalba apie JAV filosofą Michaelą J. Sandelą, o vėliau be didesnės jungties peršoka prie liaupsių pokariu Vokietiją ant kojų pastačiusiai socialinės rinkos ekonomikai.
Šis atvejis eilinį sykį parodo, kad net didžiausią patirtį sukaupę Lietuvos politikai iki galo nėra įsisavinę didžiulių skirtumų tarp Vokietijos ir JAV politinių sistemų.
Negana to, vokiškoji sistema tikrai nėra privaloma Lietuvai – ekonomikos ir su ja susijusių vertybinių klausimų sferoje aš esu linkęs palaikyti amerikietiškąjį požiūrį ir jaučiu poreikį paprieštarauti TS-LKD vicepirmininkei.
Ar tikrai socialinės rinkos ekonomika yra panacėja Lietuvai?
Tenka sutikti, kad Lisabonos sutartyje yra įrašytas „didelio konkurencingumo socialinės rinkos ekonomikos” siekis, bet jis nėra tobulas. Socialinės rinkos ekonomikai dažnai kliūva kritikos dėl to, kad ji nėra iki galo konkurencinga ir nusileidžia laisvos rinkos principais besiremiančioms valstybėms, todėl sąvoka „didelio konkurencingumo socialinė rinkos ekonomika” nesiskiria nuo „vegetariškas jautienos kepsnys” – papildomais žodžiais yra dangstoma didžioji silpnybė.
Lietuva nėra multimilijoninė Vokietija, kad galėtų pasitikėti valstybiniu perskirstymu ir dėka dalinio korporatyvizmo gyvuojančia socialine rinkos ekonomika. Pirmiausia, nors ir esame darbšti tauta, bet dėka mažos populiacijos ir netaisomų švietimo ydų neturime tiek aukštos kokybės vizionierių, kiek turi vokiečiai. Šioje vietoje Lietuvai labiau nei Vokietijai aktualu tai, ką Nobelio ekonomikos premijos laureatas Friedrichas Hayekas vadino centrinio planavimo problema dėl žinių trūkumo – joks žmogus ar žmonių grupė negali žinoti visos informacijos ir be klaidų nuspėti ateitį. O protingiausios (iš 3 mln.) Lietuvos galvos negali būti tiek aprėpiančios, kiek protingiausiųjų vokiečių (Vokietijos populiacija – 80 mln.).
Bet buvimas mažais mums netrukdo klestėti. Gerosios mažųjų valstybių (kurios, priešingai nei Norvegija, savo pašonėje neturi naftos klodų) patirtys rodo, kad daugiausiai pasiekia tos šalys, kurios sumaniai integruojasi į globalias prekių ir paslaugų kūrimo nišas ne bandydamos vystyti didelius materialios pramonės kompleksus, bet gebėdamos siūlyti kūrybinius ir išmaniuosius sprendimus dizaino, marketingo, programavimo, mokslinės produkcijos ir panašiose srityse. Laisvos rinkos ekonomika mažoms šalims leidžia daug efektyviau konkuruoti didelę vertę kuriančių paslaugų sektoriuose nei kad tam galimybių suteikia socialinės rinkos ekonomika. Tik įsitvirtinimas globalioje rinkoje, o ne gėrybių perskirstymas savoje valstybėje, gali garantuoti gerovę ateities Lietuvai.
Visų antra, Lietuva nėra nuniokota karo ir jau išgyveno ekonominę transformaciją, kurios rezultatus suvystyti į socialinės rinkos rūbą yra Sizifo darbas – mūsų verslo elito, visuomenės ir istorinės raidos struktūra nėra tam tinkama. Socialinės rinkos ekonomika, ją kūrusios krikščionių demokratų partijos ir jų vadovai, kurie dabar vadinami Europos Sąjungos tėvais-steigėjais, išties padėjo Vokietijai ir kitoms II Pasaulinio Karo išvargintoms Vakarų Europos šalims – šiandien jos yra galingus ekonominis resursus turinčios valstybės. Vis dėlto dabartinė Europos Parlamente gausiausios Europos liaudies partijos (kuriai priklauso ir TS-LKD) veikla ir žongliravimas žodžiais „socialinė rinkos ekonomika” dažnai vyksta vien politinės istorijos garbei.
Kaip interviu yra pastebėjęs žymus JAV akademikas ir diplomatas, Sandelo bendravardis Michaelas Novakas, “krikščioniškosios demokratijos idealas, toks gražus ir toks reikalingas apsisaugoti nuo komunistų dominavimo Vakarų Europoje, nesukūrė adekvačios ekonomikos teorijos. Jis tik pasiskolino modifikuotą socializmo ir distribucionizmo formą. Jis neskyrė pakankamai dėmesio kūrybingos ir besivystančios visuomenės institucijoms.”
Europos liaudies partija jau seniai nebevienija vien Europos krikdemų – po šia vėliava glaudžiasi ir konservatorių, liberalkonservatorių ar net labiau politiniame žemėlapyje nutolusios partijos. Būtent konservatizmas ir liberalusis konservatizmas per pastaruosius 50 metų kėlė sau tikslą ugdyti kūrybingos ir besivystančios visuomenės institucijas. Kartais tikslų buvo siekiama klaidingai, bet Ronaldas Reaganas ir Margaret Thatcher yra politikai, kurių vardai dešiniesiems rinkėjams asocijuojasi su triumfu, o ne pralaimėjimu.
Šie laisvos rinkos čempionai XX amžiaus pabaigoje prikėlė konservatizmą naujai šlovei, kurią garantavo liberalus ir konkurenciją skatinantis požiūris į ekonomiką, nes konkurencija yra kūrybingumo variklis. Liberali ekonomika yra natūrali konservatizmo dalis. Jau esu rašęs, kad pasak ekonominio liberalizmo pradininko Adamo Smitho, konservatizmo tėvu vadinamas Edmundas Burke’as buvo vienas puikiausiai jo ekonominę teoriją suprantančių žmonių.
Ko lietuviškus krikdemus pamokytų M. Sandelas
Pati savaime liberali laisvoji rinka nėra bloga. Pavyzdžiui, per pastaruosius 70 metų beveik visos rimtos akademinės ekonomikos, politikos ir teisės diskusijos persikėlė į JAV ir keletą elitinių Jungtinės Karalystės universitetų, kur studijuoti galima tik už didelius pinigus arba gaunant stipendijas neeiliniams talentams. Būtent laisva rinka ir valstybės nesikišimas leido atsirasti mokslinėms įstaigoms, kuriose dėsto tokie žmonės kaip Michaelas Sandelas.
Sandelo teigimu, laisva rinka yra tik įrankis, kuris gali padėti siekti bendrojo gėrio. Bet su daugeliu įrankių mes galime nuveikti ne vien gero, bet ir blogo. Sandelas įspėja, kad moderni visuomenė perima laisvos rinkos veikimo modelį ir tampa rinkos visuomene, kurioje viskas gali būti įkainota, kartu nykstant meilės, lojalumo, draugystės ir garbės sąvokoms.
Bet Lietuva nėra JAV – viską įkainoti pinigais lietuvius išmokė komunistinis režimas, kuris luošino mūsų visuomenę ir meilę, lojalumą, draugystę, garbę vaizdavo kaip silpnųjų bruožus. „Nesisuksi – negyvensi” tebėra dalimi lietuviško mentaliteto – prideramą priežiūrą ligoninėse dažnai tebereikia užsitarnauti „vokeliu”, vairuoti gebančios seimūnų padėjėjos gauna invalidumą dėl neregystės, o rinkėjų širdis lengvai užkariauja milijonieriai, kurie moka gražiai kalbėti (neretai pakanka vien milijonų), bet ne mąstyti politiškai.
Sandelas yra priskiriamas mąstytojams komunitarams, kuriems yra svarbu į bendruomenės gyvenimą grąžinti dorybes ir stiprinti bendrapilietiškumo supratimą. Kai Seimo krikdemai (ir konservatoriai) kalba apie vertybes ir “vertybinį stuburą”, komunitarai diagnozuoja paprastą dalyką – kiekvienas žmogus turi vertybes – net ir plėšikai ar pedofilai. Čia ir iškyla didžioji klaida – Lietuvos politikai niekada nekalba apie dorybes (savybes, kurios yra būdingos geram piliečiui).
Tai paaiškinti yra labai paprasta, nes toli gražu ne visos krikdemiškos vertybės yra vadintinos dorybėmis. Tautiškumas yra vertybė, bet, kitaip nei patriotizmas, niekada nebus dorybė, nes kažkas tautinių motyvų vedinas elgsis rasistiškai. Siekis palaikyti pilnas šeimas yra vertybė, bet ne dorybė, nes mažiau rūpintis nepilnomis šeimomis nėra akivaizdžiai moraliai teisinga. Galėčiau vardinti toliau, bet esminis dalykas yra viską išmanančių vertybinių teisuolių poza, kuria rinkėjai nebepasitiki iki galo, nes neretai partijos didžiūnas nesustodamas kalba apie privalomąsias TS-LKD vertybes, nors savo elgesyje stokoja doros arba tingi demonstruoti kasdien besitęsiantį doro gyvenimo pavyzdį rinkėjui.
Reziumuoti I. Degutienės straipsnį galima dviem sakiniais: „Parduotuvių lentynose pasirodė amerikietiška Coca-Cola. Aš siūlau gerti vokišką Fritz-Kola.” Kad ir kas kiek kalbėtų, esą vokiška Fritz-Kola yra sveikesnė, bet žmonių laisva valia ir pasirinkimai rodo, kad lietuviai siekia Coca-Colos. Nesvarbu, kas tai bebūtų – laisvos rinkos ekonomiką palaikantis konservatizmas ar dorybėmis susirūpinęs komunitarizmas, kurio Lietuvai verkiant reikia. Vokiškos kolos gamintojams teks dar sykį susitaikyti, kad Lietuvoje ji niekada neturės rekordinių pardavimų.