Mano didelei nuostabai, per metus laiko Seimo Aplinkos apsaugos komitetas net nepradėjo svarstyti šio klausimo, o Lietuvos ežerai, upeliai ir net upės atkarpos toliau sėkmingai privatizuojami.
Privačių vandens telkinių klausimas yra senas ir vis dar neišspręstas. Labiausiai problemą išryškino kova su nelegaliais aptvėrimais: vos pradėjus tikrinti vandens telkinius, paaiškėjo koks gilus yra teisinio reguliavimo liūnas.
Pasirodo, kad nemažai Lietuvos vandens telkinių yra privatizuoti. Nors jų tvoromis užtverti negalima, tačiau apginti viešąjį interesą, kad visi žmonės galėtų prieiti prie privatizuoto telkinio, labai sunku, nes gresia ilgi teisiniai ginčai.
Bala nematė – kas padaryta tas padaryta, ieškoti kaltų kas prieš 20 ar 10 metų sudarė tokias sąlygas būtų laiko gaišimas.
Problema šiandien aiški – aiškūs ir jos sprendimo būdai: šiuo metu nustatyta, kad valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams priskiriami ežerai ir tvenkiniai, kurių plotas didesnis kaip 50 ha, ir upės, kurių baseino plotas didesnis kaip 50 kv. kilometrų.
Upės, kurių baseino plotas ne mažesnis kaip 25 kv. kilometrai, taip pat ežerai, iš kurių tokios upės išteka arba pro kuriuos tokios upės prateka, gali tapti privačios nuosavybės teisės objektais tik įstatymų nustatyta tvarka atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinius.
Prieš metus pasiūliau paprastą ir greitai įgyvendinamą sprendimą: pakeisti valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių apibrėžimą ir jiems priskirti visus ežerus ir upes, neatsižvelgiant į jų dydį. Taip pat šiems telkiniams priskirti upėse įrengtus tvenkinius ir kitus tvenkinius, kurių plotas didesnis kaip 50 ha.
Iki šiol teisės aktuose nėra aiškiai apibrėžta, kada ir kaip reikia tikrinti, ar vandens telkinys atitinka valstybinės reikšmės telkinio kriterijus, todėl ir buvo privatizuota daug vandens telkinių.
Paskutinis pavyzdys – Utenos ir Rokiškio rajonuose, pasinaudojant šiomis teisinėmis spragomis, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (NŽT) sprendimais buvo privatizuoti 6 ežerai. Tokių pavyzdžių per Nepriklausomybės laikotarpį surinktume dešimtis jei ne šimtus.
Kovą su nelegaliais aptvėrimais ir valstybinio turto grobstymu kovą užbaigti gali tik Seimas, todėl kreipiausi į Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininką Algimantą Salamakiną prašydamas rasti galimybę Komitete apsvarstyti šį klausimą ir viena ar kita forma priimti sprendimą, užkertantį kelią vandenų privatizavimui.
ES direktyvos, kurias Lietuva patvirtino, nurodo, kad „vanduo nėra komercijos produktas, bet priklauso paveldui, kurį būtina apsaugoti, ginti ir išsaugoti“. Neketinu ramiai sėdėti ir žiūrėti kaip mums visiems priklausantis turtas yra graibstomas ar atiduodamas išrinktiesiems.