Šiame naujumo svaigulyje ne visada lengva pastebėti, kad daugelio naujų (ir senų) partinių veidų deklaruojami ir praktikuojami standartai gerokai skiriasi.
Tai akivaizdžiausiai pasimato finansų srityje, nes valdomi pinigai, kaip ir daugelis kitų galios formų, turi potencialą korumpuoti. Kaip kažkada šmaikščiai pastebėjo Markas Tvenas, pinigų stygius yra visų blogybių šaknis. O mūsų partinei sistemai jų nuolatos trūksta. Bent jau toks įspūdis susidaro žvelgiant į tai, kaip Lietuvos europarlamentarai leidžia lėšas, skirtas savo asistentams, kurios vienam EP deputatui sudaro iki 21 tūkstančio eurų per mėnesį. Ši įspūdinga suma yra skirta padengti išlaidas tiesiogiai susijusias su parlamentarų darbu, bet kyla rimtų įtarimų, kad ji naudojama ne pagal paskirtį.
Nesenai žiniasklaidoje pasirodė informacija, jog mūsų europarlamentarai pirmauja pagal padėjėjų skaičių visoje Europoje. Vienam Lietuvos europarlamentarui vidutiniškai tenka beveik 15 patarėjų, o bendras EP vidurkis siekia vos penkis. Paklaustas apie jo komandą, dabartinis rekordininkas Antanas Guoga, kuriam dirba net 27 padėjėjai, įvertino tai kaip „dar vieną gerą pasiekimą“ patikindamas, jog „tai nėra partiniai žmonės [...], o tiesiog žmonės, kurie turi didžiausią kompetenciją.“
Atrodo, jog didžiausia kompetencija Europos Sąjungos politikos klausimais pasižymi LS Mažeikių skyrius, iš kurio parlamentarui pataria net keturi žmonės: jau minėtas skyriaus pirmininkas Eidmintas, jo dukra ir du skyriaus pirmininko pavaduotojai. Sunku suprasti, kokiais ypatingais įgūdžiais išsiskiria visi šie Mažeikių rajono partijos atstovai. Tuo labiau, kad Europos Sąjungos politikoje Lietuva nėra skirstoma į atskirus regionus, o traktuojama kaip vienas bendras regionas. Gal greičiau tai sietina su nesenu A. Guogos noru investuoti į krepšinio klubą „Mažeikiai“?
Kad tokia parama savo partijai nėra vien A. Guogos asmeninė iniciatyva liudija ir jo bendrapartiečio Petro Auštrevičiaus padėjėjų sąrašas, kuriame taip pat netrūksta LS atstovų iš įvairių Lietuvos rajonų: Akmenės, Anykščių, Zarasų, Plungės, Jonavos... Iš 19 pavardžių bent pusė yra partiečiai, apie kurių kompetenciją ES politikos klausimais dažną kartą nėra jokios viešai prieinamos informacijos. Skaidrumas, kurį taip mėgsta pabrėžti liberalai savo rinkiminėje programoje, skendi partinių ryšių migloje.
Situacija nedaug kuo skiriasi ir konservatoriaus Gabrieliaus Landsbergio stovykloje, kur taip pat vyrauja partiniai rajonų skyrių kadrai. Tiesa, patarėjų jis turi „tik“ dvylika, bet tarp jų atrasime ir TS-LKD Zarasų skyriaus pirmininkę Olgą Raugienę, Birštono skyriaus pirmininką Vytautą Šeškevičių, Telšių skyriaus pirmininką Mantą Servą, Šilutės skyriaus politinio darbo organizatorę Jūratę Kurlianskienę, ir kitus panašaus ar žemesnio rango partiečius.
Tokių patarėjų reikalingumas kelia abejones ne tik man, bet ir rinkėjams. Viena iš Gabrieliaus Landsbergio patarėjų, Biržų rajono skyriaus narė Dominyka Baltaitė, bando atremti tokią kritiką savo bloge. Ji teigia, jog buvo paskirta rūpintis Biržų rajonu ir jos dėka gerb. Landsbergis sugeba geriau bendrauti su Lietuva ir sėkmingiau atspindėti rinkėjų nuomonę. Sunku suprasti, kodėl būtent tokią bendravimo formą ir tik kai kuriuose rajonuose pasirenka G. Landsbergis. Ar neužtektų europarlamentarui tiesiog paskambinti savo partijos Biržų rajono skyriaus vadovybei ar rajono savivaldybės nariams ir nemokamai pabendrauti jam rūpimais klausimais?
Kad neatrodytų, jog partinių kadrų finansavimu užsiima tik dešinieji, paimkime keletą pavyzdėlių iš kairiojo politinio flango. Europarlamentarui Broniui Ropei padeda net 17 asmenų komanda. Tarp jų LVŽS Telšių skyriaus pirmininkas Algirdas Tarvainis, Alytaus raj. skyriaus pirmininkas Petras Valiūnas, Panevėžio skyriaus pirmininkė Gema Umbrasienė, Kauno skyriaus pirmininko pavaduotoja Kristina Juozapavičiūtė ir dar visa šūsnis įvairaus rango partiečių.
Įdomu ir tai, jog B. Ropei neužtenka vieno biuro Lietuvoje. Keletą mėnesių prieš savivaldybių rinkimus jis įsteigė net dešimt tokių biurų, o juose įdarbino savo partijos atstovus. Pavyzdžiui, jau minėta Juozapavičiūtė vadovauja Ropės biurui Kaune, Tarvainis – Telšiuose, o Umbrasienė vadovavo biurui Panevėžyje (bent jau tol, kol neiškilo atviras konfliktas su LVŽS pirmininku).
Tuo tarpu europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė finansuoja partiečius ne tik naudodama padėjėjų postus, bet ir organizuodama LSDP nariams pažintines keliones į Briuselį. Beje, tai daro ir kiti europarlamentarai. LSDP Vilniaus rajono skyriaus puslapyje atradau tipinį straipsnelį-ataskaitą „Nepaprastos grupės nepaprasti nuotykiai Briuselyje.“ Teksto autorė, LSDP Vilniaus rajono skyriaus narė Alina Lavris, neslepia, jog V. Blinkevičiūtės biuras organizavo kelionę nusipelniusiems rajonų partiečiams: „Grupė buvo komplektuojama iš visos Lietuvos miestų LSDP rajonų skyrių. Mums, išrinktiesiems, tikrai labai pasisekė. Sakau taip, nes vieni buvo paskatinti avansu, kiti – už nuopelnus darbe bei aktyvią partinę veiklą.“
Dažniausiai tokių kelionių programos, kurias V. Blinkevičiūtės atveju organizuoja kelionių agentūra „Novaturas“, neapsiriboja apsilankymu Europos Parlamente, bet įtraukia ir vakarienę su parlamentarais, kitų Europos miestų aplankymą bei įvairias kultūrines atrakcijas. Iš tiesų žavi partinė kelionė lyg geriausiais Brežnevo laikais. Negi gaila Europos mokesčių mokėtojų pinigų?
Tačiau tuo gerb. Blinkevičiūtės dosnumas nesibaigia. Atrodo, kad ji nieko prieš finansiškai paremti ir savo dukterėčios Giedrės Blinkevičiūtės draugą Šarūną Vaškį, kuris taip pat puikuojasi patarėjų sąraše. Sprendžiant iš šio jaunuolio „Facebook“ puslapio (kitos viešos informacijos apie jo veiklą neradau), jį labiausiai domina ne Europos Sąjungos politikos problematika, o SAAB mašinų modeliai ir žvejyba. Tiesa, kartas nuo karto jis pasidalina europarlamentarės sveikinimais švenčių proga, bet politika tuo ir baigiasi. Gal gerb. Blinkevičiūtė teiktųsi paaiškinti, ką šis jaunuolis veikia jos patarėjų sąraše ir ar ji nelaužo EP etikos nuostatų, kurios draudžia ES lėšas skirti artimiesiems?
Iš esmės beveik visi dabartiniai Lietuvos europarlamentarai dirba panašiais metodais. Akivaizdi ir kiek netikėta išimtis – Viktoras Uspaskichas, kurio komandoje tėra keturi patarėjai. Turint omenyje jog vienam estų parlamentarui vidutiniškai tenka 3,7 patarėjo, V. Uspaskichas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip tikras naujo partinio mąstymo atstovas. Jo, kaip politiko, skaidrumu ir progresyvumu būtų galima beveik patikėti, jei ne praeitos kadencijos statistika, kada europarlamentaro komandoje figūravo net 45 patarėjai! Atrodo, jog Darbo partijos lyderis pakoregavo partinės paramos strategiją ne tiek dėl naujai atrastų darbo principų, bet kiek dėl „juodosios buhalterijos“ bylos reikalų.
Yra ir kita išimtis – europarlamentaras Rolandas Paksas, kuris neturi nė vieno akredituoto patarėjo Briuselyje. Visa jo 15 patarėjų komanda, kurioje taip pat nusėdęs gausus būrys partiečių, dirba Lietuvoje. Turint omenyje, jog europarlamentaro pagrindinė darbo vieta yra būtent Briuselyje, toks atsainumas kiek stebina. Iš kitos pusės, tarp Lietuvos europarlamentarų R. Paksas pirmauja pagal EP posėdžių nelankymą. Galbūt šie du faktoriai yra susiję, bet tada iškyla klausimas, kam iš viso R. Paksui reikalingas EP deputato mandatas jei jo nedomina Europos Sąjungos politikos reikalai?
Nesinori šios trumpos studijos užbaigti minorine nata. Tuo labiau, kad yra Lietuvoje sektinų naujo mąstymo politikų. O gal tiksliau buvo. Praeitoje EP kadencijoje iš visų Lietuvos europarlamentarų akivaizdžiai išsiskyrė prof. Leonidas Donskis. Jo komandoje dirbo tik trys patarėjos, o kitos lėšos buvo skirtos stažuotojams. Jie ir jų trumpos biografijos pateiktos Donskio puslapyje. Šiame 37 asmenų sąraše atradau kelis Liberalų Sąjūdžio narius, tačiau kažkokių sistemiškų ir išskirtinai partine priklausomybe grįstų pasirinkimų neaptikau.
Pavyzdžiui, viena iš stažuotojų yra Liberalų sąjūdžio Jaunimo veiklos klubo atstovė Klaipėdos regione Irena Žilakauskaitė, tačiau šias pareigas ji gavo 2012 m., o stažavosi 2010 m. Daugumą stažuotojų sudaro lietuviai studentai tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio universitetų, kuriems tokia praktikos galimybė yra svarbi ne tik žinių bagažo papildymui, bet ateities karjeros galimybėms.
Čia reiktų pridurti, jog gerb. L. Donskis Liberalų Sąjūdžio partijai formaliai niekada nepriklausė, o greičiau buvo tik jos ideologinis patronas.
Apibendrinant mano pateiktus duomenis, galima daryti išvadą, kad kol kas tiek nauji, tiek ir seni partijų lyderiai pirmiausia rūpinasi savo organizacijos išlikimu bei gerbūviu. Jų deklaruojamas principingumas ir skaidrumas lengvai aukojamas ant politinės įtakos aukuro. Tariamai naujoji partinė karta auga ant senų partinių ryšių ir darbo metodų rėmų. Taigi mūsų politinėje kultūroje esminių pokyčių potencialas ir toliau glūdi už dabartinių partijų ribų.
