Yra produktas, reikia jį realizuoti, ir kuo didesniu kiekiu, vadinasi, reikia skirti lėšų reklamai, pasikalbėti su mokytojais, direktoriais, kad šie pasirinktų būtent tą, o ne kitą produktą, t.y. vadovėlį. Išties vadovėlius šiandien galima vadinti masinės gamybos produktu, juk juos kepa kas netingi ir kiek netingi.
Tik privačios leidyklos inicijuoja ir leidžia vadovėlius, tik jos aiškinasi, koks yra vadovėlių poreikis konkrečiai klasei ir dalykui, tik jos renkasi autorius vadovėliams rengti.
Ši tvarka iki šiol tiko leidykloms, vadovėlių autoriams, ir, pasirodo, Seimo nariui konservatoriui Jurgiui Razmai, kuris baisiai susirūpino, kad leidyklos nebegalės neribotai naudotis valstybės biudžeto (mokinių krepšelio) lėšomis ir štampuoti vadovėlių. Sujudo sukruto J.Razma, netvarka, leidyklos negaus pasipinigauti. Bet ar reikia masiškai štampuoti vadovėlius, juk puikiai žinome, kad Bernardas Brazdžionis nebeparašys naujų eilėraščių, o naujų vadovėlių autoriai tikrai nepakeitė Senovės Romos istorijos ar Pirmojo pasaulinio karo baigties.
Vadovėliai, pratybų sąsiuviniai, masiškai leidžiami ne todėl, kad atsirado naujos medžiagos mokymui, anaiptol. Jie leidžiami, nes tai – pinigai. Pinigai leidykloms ir nemaži. Štai 2012 m. vadovėliams ir kitoms mokymo priemonėms visoje Lietuvoje išleisti beveik 37 milijonai litų. 2013 metais – beveik milijonu daugiau.
Jurgi, nebijok
Jurgis nėra vienintelis, išsigandęs, kad leidyklos praras aukso gyslą. Yra nepritariančių ir pačioje Švietimo ir mokslo ministerijoje, nes tai – įsisenėjusi tvarka. Tačiau esu giliai įsitikinęs, kad vadovėlių kiekybė neatspindi mokymo kokybės. Kalbėjausi su pedagogais, švietimo specialistais, ir nė vienas jų man nepasakė, kad masinė vadovėlių gamyba yra reikalinga.
Niekas nesirengia likviduoti jau išleistų vadovėlių, niekas nesirengia patikėti vadovėlių leidybos diletantams ar leidyklų draugams (apgailestauju, Jurgi).
Liberalizuota aukso gysla
Nuo 2009 metų atsisakius vadovėlių vertinimo komisijose ir perdavus atsakomybę dėl vadovėlių inicijavimo ir rengimo leidėjams, net 11 leidyklų masiškai spausdino vadovėlius. 2014 m. vadovėlius leido jau 4 stambios leidyklos, konkuruodamos tarp savęs ne kokybe (juk vadovėlių turiniui buvo nustatyti tik minimalūs turinio reikalavimai). Ne paslaptis, kad niekas nereklamuos produkto, nesitikėdamas finansinės grąžos.
Vadovėlius mokyklos paprastai įsigyja iš mokinio krepšelio lėšų, kurių kasmet vadovėliams įsigyti išleidžiama vis daugiau. Štai Vilniuje 2013 m. vadovėliams ir kitoms mokymo priemonėms įsigyti buvo išleisti beveik 6 milijonai litų mokinio krepšelio lėšų. Visoje Lietuvoje – 37,8 mln. litų.
Tos laukinės konkurencijos sąlygos lėmė tai, kad siūlomų vadovėlių kiekiai prasilenkia su sveiku protu. Argi normalu, kad dvyliktokai istorijos gali mokytis iš 20 vadovėlių, vienuoliktokai – iš 19? Štai 7 – 10 klasių mokiniai lietuvių kalbos gali mokytis iš 15 – 16 vadovėlių, o baigiamųjų klasių mokiniai – net iš 58 – ių. Neatsilieka ir kiti dalykai, panašu, kad kiekybės manija apsuko galvą ir mano kolegai Seime.
Kas iš tokios gausos vadovėlių mokiniui? Kaip tai lemia jo mokymosi kokybę? Ogi niekaip. Tai šešėliniai dalykai, mokyklų, leidyklų susitarimo reikalas. O dabar, pasirodo, yra ir tos veiklos užtarėjų.
Kviečiu diskusijai
Tiek to, suprantu, kad kartais straipsnius rašo ne patys Seimo nariai, kartais jiems tenka padėti. Svarbiausia ne straipsniai, svarbiausia, kad pagaliau būtų įvesta tvarka, kad mokiniai gautų tinkamus kokybiškus vadovėlius, o valstybės lėšos nebūtų švaistomos.
Esu nusiteikęs tobulinti projektą, jei tik nuo to jis taps geresnis ir naudingesnis mokiniams bei visai valstybei. Kadangi diskusija persikėlė į portalą Delfi, siūlau redaktoriams pakviesti mane ir Seimo narį J.Razmą į viešus, tiesiogiai transliuojamus debatus.
Išmintis teigia, kad diskusijose gimsta tiesa. Galbūt po debatų stosime į vieną barikadų pusę taupant valstybės ir tėvų lėšas bei užtikrinant kokybišką mokymą?