Simboliška todėl, kad Kovo 11-oji – savotiškos Lietuvos valstybės Velykos: tautos išėjimo iš nelaisvės namų ir valstybės prisikėlimo vėliava. Tad ir atsisveikindami su mumis, jie iškėlė Velykų – gyvybės pergalės prieš mirtį – vėliavas.
Ir Algirdą, ir Romualdą teko pažinti nuo pirmųjų Sąjūdžio atsiradimo dienų 1988-aisiais. Nors savo asmenybių sanklodomis jie buvo pakankamai skirtingi žmonės, tačiau juos siejo ir nemaža bendrų bruožų. Bene svarbiausias jų – nelygstamas įsipareigojimas tautai ir jos laisvei. Abu suprato tautą ne kaip miną, bet kaip sąmoningų ir susipratusių žmonių bendruomenę, kuri reikalinga visavertei asmenybės raiškai. Tautos ugdymui ir jos sąmoningumo puoselėjimui abu skyrė daug laiko, atidavė daug jėgų. Kiekviena iš jų paliko vertingą kūrybinį palikimą. Jų abiejų reikšmė ilgainiui didės. Drįsčiau vadinti juos Atgimimo ąžuolais. Romualdo net ir pavardė – ąžuolas. Latviškas ąžuolas, neišraunamai įsišaknijęs lietuviškoje žemėje, išaugęs šios žemės kultūros syvais.
Lenkiu galvą prieš šių Sąjūdžio bendražygių šviesų atminimą. Jie buvo garbingi, tiesūs, principingi žmonės. Jų pasigesiu. Pasigesiu akių, kurios spinduliavo tikėjimą ir viltį. Pasigesiu vyriško rankos paspaudimo – ryžto ir valios ženklo. Pasigesiu jų balso viešumoje – savotiško sąžinės aido. Kadangi net ir tais atvejais, kai nuomonės kartais išsiskirdavo, negalėdavai negerbti jų pozicijų. Jos buvo grindžiamos ne nuotaikomis ar momentiniais įspūdžiais, bet tvirtai argumentuotomis įsitikinimų nuosatomis, nuosekliai iš pasaulėžiūros plaukiančiomis vertybėmis.
Su Romualdu Ozolu man teko bendrauti daugiau, negu su Algirdu Patacku. Galbūt dar bus progų apie tai parašyti plačiau. O šia, jo netekties proga, norėčiau pasiūlyti skaitytojams paties Romualdo Ozolo, mano nuomone, reikšmingą pasisakymą. Jis daug rašė, daug skelbė. Tačiau toli gražu ne visi jo tekstai yra paskelbti.
1991 m. birželio 22 d. Kauno filharmonijos rūmuose buvo surengtas 1941 m. birželio 23 d. suklimo 50-mečio minėjimas. Man teko prisidėti prie šios konferencijos organizavimo. Romualdas Ozolas buvo vienas iš konferencijos prelegentų. Mano archyve išliko garso įrašas R. Ozolo kalbos, kurią jis tada pasakė. Pasakė gyvai, neturėdamas jokio teksto, net – kalbos plano.
Šis R. Ozolo pasisakymas nėra praradęs aktualumo ir šiandien. Ypač turint galvoje tai, kad tuo metu, kai jis kalbėjo, Lietuvos radijas ir televizija, didžiausios spaustuvės, dalis valstybinių bei komunistų partijai priklaususių pastatų buvo užgrobti sovietų jėgos struktūrų, per įtakingiausius to meto žiniasklaidos kanalus liejosi sovietinė propaganda ir nepriklausomos Lietuvos valdžios juodinimas. 1991 m. liepos 31 d. Medininkų tragedija dar buvo tik prieš akis...
Verta šią kalbą iškelti iš nebūties.
* * *
1941 m. sukilimas yra viena grandis iš ilgos, iki šiol nenutrūkstamos, virtinės Lietuvos istorijos faktų, kurie tarsi koks būties imperatyvas eina per visą mūsų istoriją. Manau, kad Lietuvos geopolitinė padėtis nėra paskutinis faktorius. Yra kažkokia lemtis, kuri kitiems geresnes sąlygas duoda. To nereikėtų laikyti bausme. Būdama iš principo pasmerkta savo geopolitinės padėties, lietuvių tauta vis dėlto egzistuoja ir yra pakankamai stipri. Tiek stipri, kad jos buvimo faktu šiandien pasaulis neabejoja. Abejoja galbūt kai kas tik buvimo būdu. Tai ir norėčiau pasakyti, kalbėdamas apie savo pasirinktąjį laikotarpį – 1944-1988 metus.
Kad ir kaip tą laikotarpį interpretuotume, neturėtume pamiršti svarbiausio: tauta buvo pasmerkta sunaikinimui, jai primesta tvarka – naikinimo tvarka. Tačiau visa tai buvo atlaikyta. Ir taip atlaikyta, kad 1988 m. Lietuva išėjo į priekį, prasidėjus pertvarkai. Kaip vadovaujanti jėga, ji praktiškai iki pat šios dienos diktavo pertvarkos procesų eigą ir pobūdį buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje. Kaip toliau bus – pamatysime.
Todėl nenuostabu, kad lygindami dabartį su 1941 metais, galime rasti nemažai analogijų. Viena iš jų – gyvas tautos dvasinis pradas ir jo išraiška. 1941-uosius galėtume laikyti nerealizuotų politinių galimybių tąsa 1940-aisiais, užeinant raudonajai armijai. Tai būtų teisingiausia.
Tačiau iš kur tas fenomenalus sugebėjimas priešintis? O jis, mano manymu, kyla iš 1930-1940 metų laikotarpio, kuris reikšmingas Lietuvai kaip neįtikėtinai spartaus dvasinio, kultūrinio brendimo laikotarpis. Politiniai ir kultūriniai procesai tada dar nėra subalansuoti ir adekvatūs. Kultūra bręsta sparčiau negu politika. Politika tada tik pradeda įeiti į normalėjantį demokratinį gyvenimą, o kultūra visiškai išsiskleidžia europinei tautai būdingomis formomis. Užteks priminti tik vieną – mirti troškusį Vytautą Mačernį. Tai fenomenalus faktas.
1941-ųjų prasmė šiuo požiūriu mums yra visiškai akivaizdi kaip kultūrinio pasipriešinimo raiškos būdas. O politinio pasipriešinimo reikšmės nesuprastume, neįvertinę rezistencijos meto.
Karas po karo, trukęs tiek metų ir buvęs vienintelis Europoje tokio pobūdžio, Lietuvą atskleidė, galima sakyti, iki galo.
Dar daug neatsakytų klausimų: kokia buvo jo prasmė? Sakysim, ar nereikėjo nutraukti rezistencijos bent pora metų anksčiau? Rasti būdų toliau priešintis kitaip? Sunku atsakyti. Tai tik mintis pamąstymui. Aišku tik viena: karas po karo Lietuvą pavertė dykuma.
Kažin, ar daug šioje salėje žmonių, kurie patyrė viską, kas susiję su masine kolektyvizacija Lietuvoje 1947 m.? O ypač – 1949-aisiais? Daugelio iš jūsų tikrai nebuvo. Vieni buvo tremtyje, kiti – emigracijoje. Tik tie nedaugelis, kurie liko čia, tegali suvokti tą košmarą. Tą šiurpą, kuris tuo metu buvo apėmęs net vaikų ir jaunimo sąmonę. Ir lydi mus dabar visą gyvenimą.
Tai vienišumo, pamestinumo, absoliutaus nereikalingumo ir nežinios jausmas. Jį sunku įveikti. Apie tai negalima nekalbėti, jeigu norime reiškinius vertinti iš esmės: kodėl vis dėlto 1988 m. įvyko tai, kas įvyko?
Lietuvoje 1944 m. labai aiškiai mezgėsi ir plėtojosi du laikotarpiai. Pirmiausia, fizinio pasipriešinimo (tęsėsi iki 1953-ųjų – rezistencijos sunaikinimo) ir po to jau grynai dvasinio priešinimosi erdvės.
Šiose erdvėse būta keleto sluoksnių. Visų pirma – kolaboracinis. Čia grubiai, tiesiog utilitariai buvo tvarkomi valdymo reikalai, kuriama sava tvarka. Antrasis – egzistencinis. Svarbu – išbūti. Nesvarbu kaip, svarbu – egzistuoti. Atsiminkime: 1 milijono žmonių netekusi tauta turi labai daug nuveikti, kad galėtų bent fiziškai išlikti tokioje stresinėje padėtyje. Trečiasis sluoksnis – kultūrinis. Tai intelektualų, netgi elito sluoksnis. Čia taip pat vyksta rezistencija, t.y. pasyvus pasipriešinimas. Suvokiant, kad reikia kurti kad ir tokias kultūros formas, kurios yra laikinos, neturinčios istorinės vertės. Jas reikia kurti, nes priešingu atveju užgrius visai kita kultūra.
Buvo metas, kai lietuvių kalbos tekstų kūrimas buvo didžiai prasmingas jau vien dėl to, kad tie tekstai buvo parašyti lietuvių kalba. Tekstų prasmės ir reikšmės klausimai atsirado vėliau. Bet nenuvertinkime ir anų. Tai buvo fizinis savęs išlaikymo būdas.
Ir pagaliau, sakyčiau, apie 1970-uosius, ėmė kilti mintis. Kilo savęs suvokimas. Kilo aiškus savo uždavinių supratimas. Šia prasme galima išskirti tam tikrus laikotarpius.
Iki 1956-ųjų vyksta, sakytume, lietuvių kultūros perskverbimas tarybine ideologija. Kada norom ar nenorom dalis žmonių ją priima. Kiti ieško kaip šios ideologijos išvengti. O 1956-aisiais, vadinamojo Chruščiovo „atlydžio“ metu, pirmą kartą prasiveržia mūsų nesitaikstymas su esama padėtimi. Tada labai aiškiai pastebimas bandymas įdiegti į tarybinį Lietuvos gyvenimą 1930–1940 m. išugdytą tautiškumą.
Antrasis labai ryškus laikotarpis yra maždaug iki 1968 m. Čekoslovakijos aneksijos dėka Lietuva pamato, kad „nieko nebus“, kad visos iliuzijos turi būti atidėtos. Prasideda visiškai naujas, sakyčiau, vidinės brandos laikotarpis – tikrosios dvasinės rezistencijos laikotarpis. Sukuriama viena galingiausių Rytų Europoje rezistencinė spauda. Atsiranda nemažai svarbių tęstinumo prasmę turinčių kultūrinių reiškinių. Tas laikotarpis tęsiasi iki pat 1988-ųjų metų.
Nesutinku, kad mūsų poezija nieko neverta. Yra ten grynų dvasios kristalų ir grožio įkūnijimo. Reikia tiktai atsijoti kas ne taip. Ir turėsime turtus, kurių gali daug kas pavydėti. Be abejo, teiginys, kad Lietuva – poetų žemė, dar tyrinėtinas. Tačiau joje yra tikrumo. Proza, deja, neišaugo aukščiau, neišsiplėtojo plačiau už Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrių vieškelius“. Be 1978–1980-ųjų metų filosofijos taip pat nebūtų to, ką mes turime šiandien. Be abejo, kai ką galėtume ir neigti.
Daug kas liktų nesuprantama be muzikos ir dailės. To laikotarpio muzika – vis dėlto yra kapitalinė. Europietiška, įvairi, konceptuali. Ir labai estetiška. Dailę gal šiek tiek kritiškiau vertinčiau. Šiaip ar taip daug ko gero ir ten galima rasti. Fotografija – unikalus, labai lietuviškas reiškinys. Ir taip toliau.
Iš tų idėjų, iš sampratų, nuostatų, kurios formavosi palaipsniui įveikiant savo negalią, kilusią dėl dykumos ištiktos kultūros, brendo žmonės, asmenybės, visuomenė. Bręsta dvasia, kuri 1988 m. pajunta bendrumo jausmą, grožio ir gėrio siekimą. Veržiasi būti laisva. Prisiminkite visus poezijos vakarus, „Poezijos pavasarius“, galima sakyti, poezijos fiestas. Pagaliau tiesos siekimo vedama dvasia išsilieja tuo, ką vadiname Sąjūdžiu.
Sąjūdis yra pirmasis žingsnis iš grynai dvasinių formų. Tos dvasios įsivisuomeninimo ženklas. Toliau jis rutuliojasi ir išsiskleidžia pačia tobuliausia, pačia nuosekliausia forma – juridine revoliucija.
Juridinės revoliucijos faktas yra Kovo 11-oji – Lietuvos valstybės atstatymas okupacijos sąlygomis.
Tačiau jeigu, neduok Dieve, būtų taip, kad kokia nors beprotybė kristų ant Lietuvos ir visa tai, kas čia pradėta, būtų bandoma užgniaužti, yra antroji pareiga.
Pirmoji pareiga – išvesti Lietuvą į pasaulinį pripažinimą de facto ir de jure. De facto mes jau pripažįstami. O juridiškai būsime pripažinti tada, kai su mumis pasirašinės sutartis.
Antroji mūsų pareiga, tuo atveju, jeigu tai neįvyks – pasipriešinimas. Pasipriešinimas ta forma, kuria privalo pasipriešinti valstybė. Noriu pabrėžti, kad tuo klausimu nėra apie ką diskutuoti. Reikia daryti tai, ką mums liepia daryti 1940-ieji, 1941-ieji ir 1944–1953-ieji metai.
Mes turime armiją, nors jos taip nevadiname. Mes neturime jai ginklų, bet privalome jų gauti. Ir jeigu mes nesipriešinsime dabar ginklu, mes nebūsime užbaigę to nelaimingo atvejo iki galo. Užbaigę taip, kaip to reikalauja istorija. Todėl pasirinkimo neturime. Gyvename daugybėje parametrų, kurie nuo mūsų nepriklauso. Bet vieną mes turime – tai savo laisvės jausmą. Ir sugebėjimą juo disponuoti. Aš džiaugiuosi, kad iki šiol disponuojama juo vis dėlto sėkmingai.