Vis dėlto tai nebus pagrindiniai tolesnę partijos raidą ir jos naudą Lietuvos žmonėms lemsiantys dalykai.

Daugybės veiksnių ir įtakų nuolat keičiama visuomenė tarytum reikalauja prie jos taikytis. Kita vertus, pokyčių tiek daug ir jie tokie dažni, kad jų išvarginti žmonės ieško stabilumo ir būdų išsaugoti savo tapatybę. Deja, bet kokius „naujus vėjus“ avansu priskirdami madingam modernumui mes ne visada pateikiame žmonėms aiškius atsakymus ir išeitis.

Visuomenė renkasi tai, kas pažįstama ir perprantama, todėl natūralu, kad su liberalizmu vis paflirtuojantys TS-LKD politikai jiems yra daugiau mįslė nei atsakymas. Vargu, ar jiems suprantama, kai viešai palaikydami krikščioniškosios demokratijos idėjas iš tiesų kartais nuolaidžiaujame radikaliam liberalizmui.

Toks susidvejinimas atstumia ne tik potencialius, bet ir esamus bendraminčius, kurie pagrįstai nesijaučia deramai atstovaujami. Vargu, ar žmonėms priimtinas ir mus, deja, neretai užvaldantis „fariziejiškai portorgiškas“ stilius, kai kritikuojamas ne poelgis, bet stengiamasi paniekinti, asmeniškai sumenkinti oponentą, paverčiant jį priešu. Tai mažai dera su deklaruojamomis krikščioniškomis vertybėmis.

Trokštantys liberalių sprendimų jau turi partiją, kuri kartu su dalimi socialdemokratų tikriausiai nuosekliai stengsis, kad vienalytės poros galėtų įsivaikinti mūsų vaikus, kad į vaiką būtų žiūrima ne kaip į sudėtinę šeimos dalį, bet greičiau – valstybės ar visuomenės nuosavybę. Bet ar matys mumyse žmonės atsvarą šioms visuomenę ir valstybę ardančioms tendencijoms?

Skelbiame, kad mūsų vertybės pagrįstos krikščioniškuoju požiūriu į žmogų, jo laisvę ir atsakomybę, pagarba šeimai, išsaugojusiai mūsų tautą sovietmečiu, ir bendruomenei, teisingumo ir solidarumo idealais, ištikimybe suverenios ir nepriklausomos Lietuvos valstybės idėjai. Lyderio paieškos turėtų remtis būtent šias vertybes atspindinčių vizijų kova, o ne svarstymu, kuri „prekė“ patrauklesnė rinkėjui – neišbandyta nauja ar išbandyta ir pasiteisinusi. Taip stereotipiškai spėliojant, be reikalo atmetama galimybė, kad „nauja“ gali nuvesti senais keliais lygiai taip pat kaip „išbandyta“ imtis šviežių idėjų.

Vertybinių pasirinkimų metas

Be ekonominių rinkos principų Europos Sąjunga (ES) iš esmės buvo kurta grindžiant ją krikščionišku supratimu apie asmeninę atsakomybę, žmogišką orumą, pagarbą gyvybei bei tautinių kultūrų įvairovei. Ne veltui ES vėliavoje žvaigždės, anot jos sumanytojų, simbolizuoja Šv. Dievo motinos nimbą. Nors tokie pamatai davė vaisingų rezultatų, jaučiamos pastangos juos sunaikinti ir paversti tik „moralizuotojų“ reikalu. O Lietuvos gerovę dažnai bandoma garantuoti be atrankos perimant neapibrėžtas vakarietiškas vertybes, ir jas primityviai suvedant į BVP procentus ar euro stabilumą.

Užsimerkiama prieš vertybinių pokyčių sukeliamas vis gilėjančias demografines ir ekonomines problemas, pareigų šeimai ir bendruomenei atsisakymą, norą gyventi savo malonumui. Dėl to Europa senėja, tiksliau, lėtai išmiršta, o ekonominė situacija vis sunkėja – nėra jaunų žmonių, nėra ir kam dirbti. Manau, primiršusi savo pamatines vertybes, Europa blaškosi. Tas matyti Rusijos agresijos Ukrainoje fone. Kartais atrodo, kad ES svarbiausia yra tik momentinė ekonominė nauda.

Vakarai ne visai sėkmingai ieško, kaip spręsti susikeltas problemas. Bandyta pigiai išsisukti įsileidžiant milijonus imigrantų, tačiau tai sukėlė ir nelauktų rezultatų – teroro išpuolius, Šariato teisės reikalavimus, nebeapsikentusių piliečių mitingus prieš svetimos kultūros primetinėjimą. Sukūrus naujų problemų pati senėjimo problema taip ir neišsisprendė. Iškreiptai suprastos ir nuo pareigų atsietos žmogaus teisės ir liberalios vertybės apskritai skatina individą galvoti apie save ir nepalieka vietos taip norimo europietiško solidarumo kūrimui. 

Tikinčiųjų ir net sekuliarūs sąjūdžiai vis drąsiau stoja prieš akivaizdaus absurdo aukštinimą ir vertybių perkainavimą. Vakaruose vyksta milijoninės demonstracijos, apie kurias, deja, negirdime iš mūsų žiniasklaidos. Neabejokime: šis protestas tik stiprės, nes būtent jo idėjos atitinka žmogaus prigimtį. Jis turėtų atitikti ir TS-LKD tapatybę. Tad ar būsime kartu su jais? Kai mes atsainiai žiūrime ar net tyliai pritariame šeimą ir tradiciją ginančius politikus „talibais“ vadinantiems visuomenės veikėjams, panašiems į „naujuosius komjaunuolius“, pasaulėžiūroje viso labo Maskvą pakeitusiems į Briuselį, nėra ko stebėtis, kad pagrindinės politinės partijos vis labiau nebeatitinka lūkesčių ir užleidžia vietą radikalams. Regime, kaip nesant alternatyvos, „ubagų karaliai“ ima atrodyti geriau už susikompromitavusius korektiškus prisitaikėlius. 

Pats metas mums susiprasti, kad negana vertybes ginti žodžiais. Užaugo jauna, gausi, krikščioniškas vertybes išpažįstanti ir tautiškai susipratusi karta. Pažvelkime į „Valentino dieną kitaip“ šventusių jaunų žmonių sklidiną Kauno areną ar „Šeimadienį“ „Litexpo“ rūmuose užtvindžiusius tūkstančius jaunų šeimų su vaikais. Kodėl mes nenorime būti kartu su jais? Ar šie jauni žmonės „nemodernūs“? Ar nekertame šakos, ant kurios sėdime, palikdami tuos jaunus žmones įvairiems populistams?

Kaip reaguosime?

Tenka apgailestauti, kad šių pasaulinių procesų fone konservatyviam žmogui deramos drąsos nepademonstravo tikrai neblogą ateities perspektyvą turintis kandidatas į TS-LKD vedlius Gabrielius Landsbergis. 2014 metais jis nepasirašė įsipareigojimo Europos Parlamente ginti tradicinę šeimą, gyvybę ir tikėjimo laisvę, nors tą padarė kiti ryškiausi mūsų partijos kandidatai.

Vietoj to, kad atsigręžtume į pasiteisinusį Europos klestėjimo modelį, paremtą stipria ir pasiturinčia šeima, net iš jaunimo girdime raginimus pereiti prie skandinaviško šeimos modelio, kurio centre – valstybės nuosavybe, o ne šeimos dalimis traktuojamas vaikas ir nepastovi, bet kieno sudaroma šeima. Tai tik vienas, tačiau labai svarbus partijos vertybinės orientacijos aspektas. Kodėl mes Lietuvos visuomenėje itin svarbius, bet ES jau vengiamus šeimos, gyvybės ir tikėjimo laisvės klausimus taip nedrąsiai aiškiname mūsų žmonėms? Neturime laiko, drąsos ar siekiame pagyrimo Briuselyje? Gaila, kai mūsų jauni žmonės bando įtikti visiems, dangstydamiesi skambiomis, tačiau dažnai be didesnio turinio likusiomis suabstraktintomis demokratijos, žmogaus teisių, socialinės atsakomybės sąvokomis. 

Žinau, kad žmonės stebi mus ir svarsto, kuria – krikščioniškosios demokratijos ar liberalios vadybos – kryptimi pasuksime. Esu įsitikinęs, kad drąsiai gindami krikščioniškąsias vertybes ir prigimtinį žmogiškumą, be „modernaus“ (o iš tiesų liberalaus ir kairuoliško) pataikavimo kai kurioms ir iš Vakarų ateinančioms kvailystėms, aiškiai parodysime, kuo skiriamės nuo kitų partijų ir turėsime žmonių pasitikėjimą ir palaikymą. 

Nors dabartinis partijos pirmininkas nuveikė daug gero, jam nepavyko užkariauti žmonių širdžių ir pelnyti jų pasitikėjimo, o tai labai svarbu partinėje veikloje. Visuomenė nori pokyčių partijoje ir mes negalime ignoruoti šio signalo. Partijos atsinaujinimui neabejotinai reikalingas jaunimas, tačiau tam jis privalo būti apsispręndęs, atsakęs sau į svarbiausius klausimus, turėti tvirtą, viešai deklaruojamą ir mūsų tapatumą atitinkantį vertybinį stuburą.

Ir tokio jaunimo mūsų partijoje gausu, o kitiems į šiuos klausimus dar reikia pasigilinti.

Iki tol į Seimo rinkimus 2016 metais partiją turi vesti susivieniję, patikimi lyderiai, savo veikla įrodę, kad jie turi ne tik mūsų partijos narių ir ištikimų rinkėjų paramą, bet ir aiškų, visuomenėje žinomą požiūrį į pamatines vertybes, galintį sėkmingiausiai suburti panašių pažiūrų žmones. Todėl savo paramą atiduodu sėkmingai Seimui pirmininkavusiai, nemenką Lietuvos žmonių pasitikėjimą laimėjusiai, taikaus, tačiau tvirto ir brandaus lyderio savybėmis galinčiai pasigirti Irenai Degutienei, gebėjusiai sutelkti darbui tiek jaunus, tiek vyresnius partiečius.