Neįžeidinėkime seniausios profesijos atstovių
Ką daryti, kai amžinas, iki dantų ginkluotas ir absoliučiai neprognozuojamas agresorius stovi už vartų, o tavo šalies kariuomenė yra nesukomplektuota ir blogai finansuojama? Atrodytų, viskas absoliučiai aišku – būtina imtis neatidėliotinų ir veiksmingų priemonių, siekiant radikaliai pakeisti esamą situaciją. Viena tokių priemonių – tai „skylėtų“ karinių dalinių užpildymas šauktiniais.
Bet ne! Tie, kurie socialiniuose tinkluose deklaruoja, kad jiems nusispjauti Lietuvos ir jos kariuomenės, yra tikri, kad Lietuvą ir lietuvius turi ginti NATO. Kitaip, kurių velnių mums ta narystė, jeigu negalime patikėti Aljansui savo brangios gyvybės, turto ir saugumo. Tegul kraują už mus lieja sąjungininkai – vokiečiai, prancūzai ir britai, jau nekalbant apie amerikiečius, tačiau ne mes patys.
Tokia logika – prostitučių logika? Taip tvirtinti reikštų nepelnytai įžeisti šias kuklias sekso fronto savanores, kurios, nebodamos jų daliai tenkančios padidintos rizikos tapti patyčių ir smurto aukomis, savo kūnu sąžiningai užsidirba duoną kasdienę. Ne, tai logika dvasios pigmėjų, kurie turi pasiteisinimą, esą mes mažutėliai ir silpni, todėl nepajėgūs pasipriešinti ir esame pasmerkti.
Kas gali paneigti, kad esame tokie, kokie esame? Kita vertus, kas gali paneigti, kad turime galingus sąjungininkus, o nesame plėšrių agresorių pasidalijimo auka, kaip tai buvo praeitame amžiuje? Tad ką mums reiškia būtinybė agresijos atveju atsilaikyti 72 valandas, kol sulauksime veiksmingos pagalbos? Ar tai įmanoma misija? Viskas priklauso nuo to, kas ir kaip vertina šią situaciją.
Kapituliantai neatsilaikys ne tai, kad 72 valandas, jie neatsilaikys ir 72 sekundžių. Dar daugiau. Jie jau neatsilaikė ir prakišo, iš anksto pasirengę įsikūnyti į kilimėlį, į kurį agresorius gali nusivalyti batus. Jie tapo savo baimės įkaitais ir beviltišką susitaikymą su tariamai neišvengiamu pralaimėjimu teisina tuo, esą mes bejėgiai, o prireikus apginti, sąjungininkai nusiplaus rankas.
Du skirtingi (ne) pasipriešinimo scenarijai. Kurį renkamės?
Ar protinga viską teisinti tuo, kad karinės galios prasme esame pigmėjai tarp gigantų? Ne, ir tai įtikinamai rodo šių dienų istorija, kurios tiesioginiais liudytojais esame. Štai visi, kas tik netingi, nekritiškai ir tarsi užkerėti kartoja mantrą, esą puikiai išmuštruoti, ginkluoti ir mandagūs žalieji žmogeliukai efektyviai ir be kraujo praliejimo įvykdė Krymo aneksiją.
Pateiksiu kitokią informaciją apmąstymams. Gyventojų skaičiumi triskart už Lietuvą mažesnė Čečėnija, per Pirmąjį Čečėnijos karą (1994-1996 m.), privertė Rusiją springti savo pačios karių krauju. Netgi pralaimėjimas nepalaužė kalniečių kovinės dvasios: Antrajame Čečėnijos kare 22 tūkstančiai čečėnų įnirtingai priešinosi 80 tūkstančių rusų. Priešinosi ne 72 valandas, o nuo 1999 m. rugpjūčio iki 2000 m. gegužės.
Peršasi išvada, mes neatsilaikysime tuomet, jeigu būsime dvasios pigmėjai ir kapituliantai. Juolab, kad lyginant su čečėnais dar neaišku ko turime daugiau – trūkumų ar privalumų. Žinoma, kitaip nei kalnuotoji Čečėnija, Lietuva ir kitos Baltijos šalys yra labai patogus placdarmas žaibiškam karui. Tačiau nevertėtų ignoruoti fakto, kad Pirmojo Čečėnijos karo likimas sprendėsi ne kalnuose, o Grozne.
Be to, kitaip nei čečėnai, mes turime galingus sąjungininkus. Ar Lietuvos užpuolimo atveju jie vykdys savo įsipareigojimus pagal NATO 5 straipsnį? Klausimas ne tas, ar Aljansas yra geležinis mūsų saugumo garantas, o tas, kad neveiklumas ir ištižimas yra mūsų nesaugumo garantas. Tiesa yra akivaizdi ir paprasta: tik tą, kas deda pastangas savo saugumui užtikrinti, saugo ir sąjungininkai, ir Dievas.
Savanoriai ir motyvacija
Klausimas, ar šalies gynyba turėtų būti mišri, grindžiama pofesionalais ir šauktiniais, kilo ne iš gero gyvenimo, o yra padiktuotas rūsčios tikrovės. Jeigu karių katastrofiškai trūksta, tai diskusija, kas geriau – profesionali ar mišri kariuomenė – nėra verta nė tuščio kiaušinio lukšto. Tuomet pasirinkimą diktuoja ne mūsų norai, o būtinumas rinktis mažiausią iš įmanomų blogybių.
Ir atvirkščiai, iš tų, kurie jaučiasi prievartaujami, nedidelė paspirtis netgi taikos metu, o prireikus atremti agresiją, jų kovinė dvasia gali nusileisti žemiau grindjuostės lygio. Tuomet iš tokių šauktinių naudos būtų ne ką daugiau nei iš tų ukrainiečių karių (jokiu būdu nenoriu jų įžeisti, bet faktas lieka faktu), kurie išduoti ar apvogti savo vadų, elgėsi nuolankiau nei avys, vedamos į skerdyklą.
Tie tautiečiai, kurie springsta iš pasididžiavimo, deklaruodami, kad spjovė ant Lietuvos ir jos kariuomenė, tokias sąvokas, kaip pareiga ir patriotizmas, laiko tuščiomis ir beprasmiškomis. Vargu, ar teisinga moralinių idiotų logiką nekritiškai perkelti visiems Lietuvos piliečiams. Priešingai, galima neabejoti – dalis žmonių, kuriems minėtos sąvokos turi prasmę, papildys karinės tarnybos gretas kaip savanoriai.
Kartu ryžtas atlikti pareigą turi būti patvirtintas ir materialiniais interesais bei stimulais. Klausimas ne tas, ar savanoriams būtina suteikti reikiamas socialines garantijas ir mokėti jiems atlyginimą, o tas, kad mokėti reikėtų bent jau ne mažesnį kaip minimalų atlyginimą. Pigi kariuomenė gali turėti tokią kainą, kokios mes negalime ir neturime teisės mokėti. Būtent savo laisvės kainą.