E. Lucasas. Ką nutylėjo Putino propagandininkai?

Okupaciją kadaise patyrusioms šalims, šiuo metu atsidūrusioms prie naujojo Šaltojo karo fronto linijos, vis dar skauda senas žaizdas – jos labai norėtų, kad tą skausmą ir baimę savo kailiu pajustų ir jų bičiuliai. Rusijos lyderiams istorijos pamokos sako visai ką kitą – ir tai puikiai iliustruoja neseniai parodyti du akivaizdžiai savo srities profesionalų parengti propagandiniai filmukai.

Vienas iš jų pavadintas „Aš esu okupantas iš Rusijos“. Jame akcentuojami sovietų valdymo Baltijos valstybėse, Ukrainoje ir Vidurio Azijoje privalumai (daugiausia kalbama apie pramonę) ir nuosmukis bei vargas, kurį šioms šalims atnešė nepriklausomybė. Gergždžiantis pasakotojo balsas pasakojimą baigia ramiu tonu pateikiama išvada, kad rusai, nors ir labai myli taiką, kovos veiksmuose neturi sau lygių.

Kitas, ilgesnis ir įmantresnis, tačiau greičiausiai toje pačioje studijoje pagamintas propagandinis filmukas, kuriame taip pat netrūksta sovietų laikų vaizdų, pavadintas „Pavargau atsiprašinėti“. Jame prisimenamos Rusijos karinės ir kultūrinės pergalės ir atkreipiamas dėmesys į Europos kolonijinių galių tariamai padarytus nusikaltimus. Kodėl rusai turėtų jaustis kalti dėl savo istorijos, kai kiti tokios kaltės nejaučia, klausia pasakotojas. Atėjo metas didžiuotis tuo, kad esame rusai.

Pabrėžiant tariamus sovietų valdžios džiaugsmus, ignoruojami tokiam įvaizdžiui prieštaraujantys tikrieji faktai. Estija iki okupacijos buvo turtingesnė nei Suomija. Čekoslovakija iki 1948 metų komunistų pučo buvo viena iš turtingiausių Europos valstybių.

Edwardas Lucasas

Kaip ir visuose geriausiuose propagandiniuose filmuose, ir šiuose galima rasti tiesos grūdą. 2001 metais naktį skrendant iš Afganistano, mane pakerėjo, kaip Piandžo upė žymi sieną – tuo, kaip skiria absoliučią tamsą pietuose ir šiaurėje mirguliuojančias Tadžikistano šviesas. Tadžikistanas buvo pati neturtingiausia buvusi sovietų respublika, tačiau, valdoma sovietų, sugebėjo nutiesti kelių ir pasiekti praktiškai visuotinio raštingumo, kuo labai didžiavosi.. Kitos valstybės savo didingą praeitą gina panašiais pavyzdžiais.

Kaip ir nėra jokio pagrindo gėdytis būti rusu. Bent laikinai į šalį atidėjus tuščias karinės retorikos varžybas, nevalia pamiršti, kad rusai padėjo pasaulio civilizacijai pasiekti precedento neturinčias aukštumų – tiek muzikoje, tiek mene, tiek moksle, tiek literatūroje. Rusų kalba – kodas, atveriantis duris į tikrą lobyną (net jeigu ir išmokta ji buvo ne savo noru).

Tai, kas filmuose praleista, sukrečia dar labiau nei jų turinys. Vladimiro Putino propagandininkai nutyli, kad rusai buvo ir pagalių kaišiojimo kovoje su laisve ir žmogiškuoju orumu pionieriai.

Protestuotojai, kurie 1968 metais išėjo į Raudonąją aikštę protestuoti prieš sovietų vadovaujamą invaziją į Čekoslovakiją, sekė milžinų (Achmatovos, Mandelštamo) pėdomis ir pavertė juos dar didesniais. Jų pavardės – ir žiaurus likimas, nulemtas sovietų valdžios – aktas, dėl kurio jie nusipelno skambaus paminėjimo visuose be išimties vaizdo įrašuose apie rusų pasididžiavimą, tačiau jie specialiai gramzdinami užmarštin (priminsiu: tai Larisa Borogaz, Konstantinas Babickis, Vadimas Delonė, Vladimiras Dremliuga, Pavelas Litvinovas, Natalija Gorbanevskaja, Viktoras Fainbergas ir Tatjana Bajeva).

Be to, pabrėžiant tariamus sovietų valdžios džiaugsmus, ignoruojami tokiam įvaizdžiui prieštaraujantys tikrieji faktai. Estija iki 1940 metų okupacijos buvo turtingesnė nei Suomija. Čekoslovakija iki 1948 metų komunistų pučo buvo viena iš turtingiausių Europos valstybių. Abi atgavo laisvę, tačiau patyrių rimtų ekonomikos problemų. Nors didžiosios Europos valstybės tikrai turi dėl ko atsiprašyti, tai neturi nieko bendro su Rusijos kaimynių (kurių istorijoje kitų šalių kolonizacijos fakto nėra) likimu. Kiekviena valstybė turėtų rūpintis sava istorija. Vienoms sekasi geriau, kitoms – blogiau. Principas „akis už akį“ šiuo atveju tikrai netinka.

Svarbiausia tai, kad Sovietų Sąjungos nusikaltimai nėra vien nereikšminga smulkmena. Jie keitė ir naikino nemenką dalį Europos. Leninas sukūrė plataus masto organizuoto teroro sistemą, kuri žiaurumu kaip reikiant pranoko Inkviziciją ar Prancūzijos revoliuciją. Stalino kolektyvizacija, dirbtinai sukeltas badas ar darbo stovyklos įvyko dar anksčiau nei Hitlerio žiaurumai. Ignoruodama šiuos istorinius faktus ir susierzindama, jeigu kas nors drįsta juos priminti, šių laikų Rusija visoms buvusioms aukoms suteikia realaus pagrindo nervintis.

Gali būti, kad toks ir yra Maskvos tikslas.