Prie Boriso Jelcino naftos kainos siekė apie 20 JAV dolerių už barelį. Per dešimtmetį jos pakilo net iki 140 JAV dolerių. Trumpo smuktelėjimo po 2008 pasaulinės finansų krizės Rusijos gyventojai nepajuto, nes valdžia panaudojo dalį sukaupto rezervo atsiradusiam trūkumui užpildyti. Rusija buvo vienintelė šalis, kur visi ekonominiai rodikliai smuko, o biudžetininkų atlyginimai ir socialinės išmokos netgi paaugo. Taip V. Putino režimas tąkart nusipirko ramybę.
Beveik 15 metų truko puota, apmokama naftos doleriais. V. Putinas įtikėjo, kad tuoj pamaus Europą ant dujų adatos ir šokdins ją pagal savo įgeidžius. Niekas su juo neginčijo, net leido Šiaurės Srautą nutiesti Baltijos dugnu iki Vokietijos. Dabar jau neaišku, kada šis labai brangiai Rusijai kainavęs projektas atsipirks, kai mažėja ir juo eksportuojamų dujų kaina, ir apimtys.
Dabar atėjo sausra kaip V. Putino valdymo pasekmė. Korupcijos supančiota ekonomika pradėjo stoti jau prieš keletą metų, o kalbos apie būtinybę vystyti aukštąsias technologijas, atsikratyti priklausomybės nuo žaliavų eksporto liko kalbomis. Ne dėl tingėjimo. Tiesiog visa asmeniniam išrinktųjų turtėjimui sukurta sistema netinka kitokiems uždaviniams.
„VW Phaeton“ + Audi A8 = rusiškas limuzinas
V. Putinas tik patobulino sovietinę sistemą, kurioje naftos doleriai buvo pagrindinis valiutos įplaukų šaltinis. Eksportuoti daugiau nebuvo ką: mat beveik viskas, ką sovietija gamino, tiko tik pasirinkimo neturintiems vietos gyventojams. Kadangi prioritetas buvo karo pramonė, sovietams teko riboti importą ir kasdienes prekes reikėjo gamintis patiems.
Labiausiai paplitę ir visose valgyklose tiekiami makaronai buvo 7,62 mm skersmens – kaip šoviniai kalašnikovui. Mat makaronų staklės tiko gilzių gamybai. Arba atvirkščiai. Žemės ūkio mašinų kabinos nedaug patogumu skyrėsi nuo tanko ar šarvuočio. Bet valstybė su bėda aprūpindavo žmones – jei ne batais, tai kaliošais, jei ne madingais rūbais, tai bent medžiaga pačiai pasisiūti.
Importuodavo lašelį, kuris daugiausiai atitekdavo sovietinei nomenklatūrai. „Salamander“ batai ar suomiška striukė rodė, kad savininkas prieina prie ypatingų šaltinių. Čekišką alų gėrė Algirdas Brazauskas su Justu Paleckiu, o liaudies masės tenkinosi „Žiguliniu“.
Statydamas Rusiją ant kojų, V. Putinas ją įklampino į visišką priklausomybę nuo užsienio. Kaip žinia, degalinė gali gyvuoti tik parduodama degalus, o pati nieko nekuria, tik perkasi už įplaukas. Rusija dabar yra Europos degalinė. Kai vicepremjeras Dimitrijus Rogozinas paniekinamai tyčiojasi iš Vakarų „Twitteryje“, jis naudojasi vakarietiška technika ir technologijomis.
Kita rusų gamykla GAZ irgi ėmėsi rusiško limuzino – žemesniems valdininkams. Jie bando kažką suklijuoti iš „VW Phaeton“ ir Audi A8. Tai vadinsis nauju žingsniu rusų automobilių pramonėje.
Marios naftos dolerių
V. Putinas taip patobulino sovietinį žaliavų eksportą, kad lėšos, kurios anksčiau tekdavo kariniam pramoniniam kompleksui ir likučiais nubyrėdavo tiesioginiams gyventojų poreikiams, ėmė tekėti į būrelio draugų kišenes. Pasak patikimų šaltinių, ir pats savęs nenuskriaudė, tapdamas vienu turtingiausių pasaulio žmonių. Dėka labai išaugusių įplaukų lėšų užteko ir tokioms įvaizdžio puošmenoms, kaip Sočio žiemos olimpinės žaidynės, ir gyventojų pamaloninimui padidintomis pensijomis bei atlyginimais.
Turtėjimas ypatingo vargo nereikalavo: pagrindiniai žaliavų laukai buvo pradėti įsisavinti dar prie sovietų. Kai pinigai liejosi upėmis, kurti ką nors savo nebuvo poreikio – viską ėmė pirkti iš Vakarų.
Nerealūs be pastangų ateinantys turtai pakurstė nerealias ambicijas diriguoti pasaulio tvarkai. Kai 2008 liepą nafta pasiekė 147 JAV dolerių rekordą ir aplink girdėjosi prognozės apie tolesnį augimą, atsirado drąsos parodyti savo galią prieš mažą Vakarų kryptimi pajudėjusią kaimynę. 2008 rugpjūčio 8 d. Rusija užpuolė Gruziją.
Vakarų atlaidumas vardan savo verslo interesų ir nusistovėjusių santykių patvirtino V. Putinui, kad jis gali diktuoti savo taisykles, ir jos bus priimtos. Tačiau po Ukrainos užpuolimo reakcija buvo kitokia. Gal ne tokia ryžtinga, kaip daugelis mūsų norėtų, bet vieninga. Sankcijų pratęsimas įrodė, kad nežiūrint Rusijos dedamų pastangų, jai nepavyko rasti nė vienos ES narės, kuri jos labui pasinaudotų veto teise.
Liūdnos pasekmės
Stojanti Rusijos ekonomika yra tiesioginis V. Putino 15 metų valdymo rezultatas. Stojimas prasidėjo beveik prieš porą metų, bet iš pradžių jį matė tik specialistai ekonomikos suvestinėse. Jų balsas nebegalėjo padėti, kaip „Titaniko“ nebegalėjo sustabdyti tas, kuris pamatė ledkalnį priešais: per didelė inercijos jėga, o klaidos padarytos dar projektuojant.
Ekonomikos stojimo ženklus dar labiau sustiprino kritusios pasaulinės naftos kainos. Rublis dolerio atžvilgiu nuvertėjo per pusę. Dabar rusui, norinčiam atvažiuoti į Lietuvą, reikia dvigubai daugiau rublių tai pačiai eurų sumai nusipirkti, o jis uždirba tiek pat rublių.
Įvestos sankcijos veikia Rusijos ekonomiką kaip įšvirkšti nuodai. Iš pradžių lyg nieko, kol kraujas jų neišnešioja, kol jie nepasiekia atskirų organų. Ženklai odos paviršiuje pasirodo, kai viduje jau žiaurios, nors plika akimi nematomos žaizdos. Kapitalo bėgimas, nutraukiamos investicijos ar vidaus klanų kova neišvengiamai atsilieps eilinio ruso gyvenimo kokybės blogėjimu.
Šį mėnesį „General Motors“ paskelbė uždaranti „Opel“ ir „Chevrolet“ surinkimo gamyklas Rusijoje. Dėl tokio sprendimo kompanija patirs didžiulius nuostolius, bet jai atrodo mažiau nuostolinga išeiti, negu likti. O Rusija neteks 1 500 darbo vietų, gaudama tiek pat bedarbių, kuriems neturi ką pasiūlyti, išskyrus pasišvaistymą su ginklais Donbase.
Lietuva su savo sąjungininkais svarsto, kaip jai apsiginti nuo galimos agresijos, Lietuvos žmonės deda lūkesčius į išrinktuosius merus ir naujas savivaldybių tarybas. Tuo tarpu Rusija puola vienus savo kaimynus, baugina kitus, o didžioji dalis Rusijos žmonių prikanda liežuvį, kai laidojamas vienas opozicijų lyderių Borisas Nemcovas, nušautas ties Kremliaus sienomis. Štai koks atotrūkis tarp mūsų, štai kaip toli nuo europinės civilizacijos V. Putinas nuvedė Rusiją.