Todėl, pamatęs šio straipsnio antraštę, ne vienas nustebs: „Ką tu čia vis dar veiki?! Maniau, jau viskas seniai išspręsta...“
Ne, skaitytojau, rinkimai dar nesibaigė, ir keliolika tūkstančių konservatorių bei krikščionių demokratų dar tik tars savo žodį. Todėl noriu paaiškinti, ką aš čia vis dar veikiu – ar tebesu kandidatas, ir kodėl.
Taigi, pirmiausia: taip, tebesu kandidatas, ir kandidatuosiu iki galo. Kandidatuoju tam, kad šie rinkimai nepavirstų vien įvaizdžių varžybomis ir apsišaudymu kritikos strėlėmis tarp dviejų stovyklų. Kandidatuoju, kad įvyktų rimta diskusija dėl idėjų, dėl esminės partijos krypties ir dėl jos pamatinių vertybių turinio. Kai viena stovykla sako: „Mes už atsinaujinimą!“, kita – „Mes už vertybes!“, tai gresia greitai pavirsti, anot patarlės, pokalbiu tarp radijo ir televizoriaus, dar vienu apsimėtymu lozungais. Todėl privalu kritiškai klausti, kas yra tikras atsinaujinimas ir koks yra tų vertybių turinys.
Dabar yra metas kalbėti apie partijos tapatybę – kas esame ir kur norime eiti, - o ne tik apie administracinius ir vadybinius patobulinimus, nes tai būtų tik naujas viršelis senai „Nokiai“.
Nuoširdžiai malonu, kad mano pasiūlytą „tinklinės“, „iš apačios į viršų veikiančios“ partijos koncepciją į savo programą įtraukė Gabrielius Landsbergis – tai leidžia tikėtis, kad atsiras kritinė masė, reikalinga esminei partijos valdymo pertvarkai. Pradžiugino ir jo išreikštas noras, kad partija argumentuotų, o ne stigmatizuotų ir veltųsi į intrigas, lygiai kaip ir siekis pakelti Lietuvos politinio debato lygį virš smulkmeniškų rietenų. Visiškai pritariu, kad partijos vertybės turi matytis ne iš skambių deklaracijų, o iš konkrečių darbų, kuriais padedama visoms šeimoms, pagelbstima silpnesniems ir vargingesniems, kuriais ugdomas patriotizmas ir stiprinama valstybė.
Tačiau kai kurių dalykų jo tekste su viltimi ieškojau – ir neradau. Neradau, kuo ta programa – įvardyta kaip “atvira ir laiminti bendruomenė” – yra specifiška konservatoriams, kodėl ji negalėtų tikti ir kokiai kitai partijai. Programoje daugybė gerų dalykų – bet viskas lygiai gerai tinka bet kuriai normaliai europietiškai partijai.
Neradau ir minčių apie tai, kad konservatorių uždavinys – būti visuomenės kaitos lyderiais, o ne eiti besikeičiančiai visuomenei iš paskos. Šią misiją turėjau omeny, rašydamas, kad “turime tapti “liaudies konservatoriais” – susigrąžinti turėtą, bet prarastą Sąjūdžio įgūdį skleisti savo idėjas per bendraminčių bendruomenes ir keisti visuomenę iš apačios“. Apie tai kalbėdavo ir Andrius Kubilius, šalia dviejų jau įvykdytų – valstybės ir ūkio – „restitucijų“ įvardydamas ir trečiąją, kuri dar tik laukia: visuomenės restituciją, arba pažeisto visuomeninio audinio atkūrimą.
Klausimas anaiptol ne antraeilės svarbos. Mat tai klausimas, kaip TS-LKD reaguos ir kokias išvadas padarys iš tos kryžkelės, kurioje yra atsidūrusi.
Visuomenė Lietuvoje liberalėja – left liberal prasme: vyksta giluminė socialinių ir moralinių saitų erozija, didėja atomizacija, dominuoja negatyvi laisvės samprata, egocentriškas pasaulėvaizdis ir reliatyvistinė mąstysena. Visuomenės klimatas tampa vis atšiauresnis ilgalaikio įsipareigojimo ir pasiaukojimo vertybėms bei jomis grindžiamoms institucijoms (kaip šeima ar tikėjimo bendruomenė). Jis vis svetimesnis moraliniams imperatyvams, pranokstantiems naudos ir malonumo matmenis (tereikia prisiminti pasipriešinimą šauktinių grąžinimui). Patriotinio jausmo banga, pakilusi Rusijos grėsmės akivaizdoje ir poros konservatyvesnių liberalų iškilimas (privertęs apžvalgininkus kalbėti apie liberalų „konservatyvėjimą“) niekaip nepaneigia šių giluminių, tektoninių procesų.
Tokioje situacijoje mes, konservatoriai, galime elgtis dvejopai. Galime arba priimti vykstantį visuomenės liberalėjimą kaip duotybę, neišvengiamą procesą, ir mėginti prie jo prisitaikyti, daugumoje sričių patys perimdami liberalią kalbą ir nuostatas. Tai ne teoriniai pasamprotavimai: siekdami „užimti centrą“, Davido Camerono konservatoriai prieš 2010 metus atsisakė kone visų konservatyvių principų, išskyrus Jungtinės Karalystės suverenumo gynimą.
Arba galime suformuluoti ir pateikti visuomenei savo konservatyvią viziją kaip alternatyvą dabar visuomenėje vykstantiems procesams ir siekti keisti visuomenės mąstymą bei viešąjį klimatą konservatyvių principų ir vertybių linkme.
Žinoma, taip daryti dera tik tuomet, jeigu tikime, kad dabartinis liberalusis konsensas nepasako visos tiesos apie žmogų, visuomenę ir istoriją – jeigu tikime, kad laisvė yra ne anarchinis anything goes principas, o kantriai ugdomas asmens gebėjimas rinktis tarp gėrio ir blogio, jeigu tikime, kad visuomenė yra „sutartis tarp gyvųjų, mirusiųjų ir tų, kurie dar ateis“, ir t.t.
Dar daugiau – jeigu mes neturime, negalime pasiūlyti visuomenei savo autentiškos vizijos, galbūt partiją dera uždaryti ir tyliai išsiskirstyti kas sau? Juk tuomet dingsta pagrindas partijai egzistuoti, belieka jungtis prie kitų, kurie savo viziją turi.
Todėl, mano manymu, dabar yra labai svarbu kalbėti ne tik apie pokyčius partijos valdyme, bet ir apie visuomeninę jos misiją, diskutuoti apie tą vertybinę visuomenės viziją, kurią siekiame įgyvendinti. Todėl partijai reikia strategų – tų, kurie gali permąstyti ir atnaujinti operacinę sistemą, o ne tik suinstaliuoti naujų appsų.
Taigi štai trumpa mano vizija – kurią, be abejo, galima ir reikia plėtoti bei detalizuoti.
Už tai, kad kiekvienas turėtų dalelę ateities. Už tai, kad lietuvių tauta turėtų dalį ateityje, kovėsi Lietuvos partizanai, tarp kurių buvo ir mano senelis. Sąjūdis atvėrė Lietuvos visuomenei naujos ateities viltį – ateities, kur kiekvienas dalyvautų naujos tikrovės kūrime, kur niekas nebus paliktas šalikelėje ar gyvenimo paraštėje, kur nebus korupcijos ir nomenklatūrinių privilegijų. Dabar turime vėl gaivinti ir diegti šį Sąjūdžio pasiryžimą.
Turime visuomenėje diegti ir meritokratinį požiūrį – savo darbu, kūrybiškai įsijungti į bendros ateities kūrimą, - o drauge ir solidarumą bei jautrumą, pasiryžimą globoti ir rūpintis silpnesniaisiais visuomenės nariais. Ir niekas taip neatima tikėjimo bendra ateitimi, kaip kasdien matomos korupcijos, nepagrįstų privilegijų ar nomenklatūrinio valdymo apraiškos. Tokių emigracijos mastų nebūtų, jeigu žmonės jaustų, kad turi aiškią ateities perspektyvą, kurios niekas neatims, užlįsdamas į eilės priekį ar pasisavindamas svetimo darbo vaisius.
Vienintelis kelias atkurti pasitikėjimo saitą su piliečiais – pasiūlyti tai, kas jiems iš tikrųjų skauda ir rūpi. Tačiau pradėti turime nuo savęs pačių, keisdami visą partijos gyvavimo ritmą. Toną užduoti turi iš apačios, iš pirminių partijos bendruomenių, iš diskusijų visuomenėje kylantys sprendimai ir iniciatyvos. Turime liautis buvę „partinių broilerių perykla“ ir atsiverti visuomenei. Turime liautis ieškoję, kokį žmogų iš šalies „parašiutuoti“ į atsakingą poziciją, ir pagaliau tapti tikrai meritokratiška partija, kur įvertinami darbas bei nuopelnai. Paskutiniai rinkimai parodė, kad iš partijos gyvenimo vidaus išaugę nauji lyderiai (Kaišiadorys, Kupiškis) pasirodė geriau, negu centrinės valdžios „nuleisti“ iš viršaus.
Už vertybes, mus vedančias į priekį. Turime išlikti partija, kuri turi aiškias savo vertybes. Ir vienytis turime aplink vertybes, o ne apie pavardes. Mus gerbs, jei turėsime stuburą ir būsime savimi – o taip bus, kai turėsime aiškų bendrų vertybių pagrindą, kuris atsiras tik tuomet, kai partija diskutuos dėl idėjų ir pasaulėžiūros, kai ji aiškiai žinos, kuo tiki. Iš čia, iš sutarimo dėl pamatinių vertybių, tik ir gali ateiti tikra vienybė ir santarvė. Tad turime ieškoti sąlyčio taškų tarp skirtingų partiją sudarančių srovių, o ne varžytis dėl didesnės įtakos „konkurentų“ sąskaita.
Vertybės turi būti vedančios į priekį, o ne tempiančios atgal. Jos nėra draudimai, moralizavimas ar mėginimas grįžti į praeitį. Mano vizijos ašis – atsakinga ir įprasminta laisvė, visuomenė, grįsta stipriomis šeimomis, tampriais bendruomeniniais ryšiais ir nerašytu moraliniu sutarimu, pagarba krikščioniškosios Europos civilizacijos tradicijai, kuri perteikia praeities kartų išmintį, suteikia kryptį pažangai ir įgalina išmintingai pasitikti ateities iššūkius, galiausiai, stipri ir ori tautinė valstybė kaip piliečiams savi, demokratiški tautos namai. Mūsų uždavinys – atverti šias vertybes ateičiai, atnaujinti amžinų vertybių kalbą dabarties visuomenei. Tuomet ši konservatyvi vizija taps visuomenę keičiančiu ir gaivinančiu kūrybišku pradu.
Šių vertybių neįmanoma įtvirtinti direktyviai, iš viršaus – privalome dirbti visuomenės atnaujinimo darbą, savo žodžiu ir pavyzdžiu įtikindami konservatyvių vertybių reikalingumu ir pranašumu. Turime būti nuosaikūs „liaudies konservatoriai“, kviesdami piliečius į bendrą žygį, o ne varydami su bizūnu – bet ir nepalikdami visuomenę ristis be krypties.
Už idėjų pergales. Idėjos yra stipresnės už asmenybes ir įvaizdžius, jos praauga kadencijas ir partijas. Netgi tuomet, kai mes, kaip partija, pralaimime, mūsų idėjos laimi: stodami į šaulius, liberalai liudija mūsų puoselėtos patriotizmo idėjos pergalę. Stiprios idėjos tampa visuotine savastimi: kažkada pasiūliau Lietuvą ir išeiviją jungiančios „Globalios Lietuvos“ idėją ir strategiją, kurią dabar toliau įgyvendina mūsų politiniai oponentai.
Idėjų lyderystė visada buvo stiprioji mūsų partijos pusė. Tikras atsinaujinimas – tai idėjų ir intelektualinio potencialo atnaujinimas. Partijoje reikia platesnių ir gilesnių diskusijų, reikia dar plačiau žadinti partijos narių susidomėjimą politinėmis idėjomis ir politikos kūrimu – daugiau tokių nuoseklių iniciatyvų, kaip jau ketverius metus veikianti Politinė akademija ar nuolatinė „smegenų centrų“ veikla. Galų gale, privalome telkti žmones, kuriuos vienija ne lojalumas vadovams ar karjeros siekis, bet bendros idėjos ir vertybės.
Tik kūrybiškas, racionalus ir pagarbus dialogas dėl idėjų ir gali mus suvienyti, iš skirtingų stovyklų sukurti vieningą, laiminčią ir valstybės ilgalaikę ateitį kuriančią politinę bendruomenę.