Pasak religinės organizacijos vado, taip jis ir jo šalininkai siekia išreikšti palaikymą V. Putino kovai su Vakarų Europa bei JAV, kur neva pastebimi visi šėtono požymiai. Patį Rusijos prezidentą jis laiko epochinės reikšmės asmenybe, kurią pasiuntė Aukščiausiasis, o Rusijos musulmonai – ne tik ištikimi jo šalininkai, bet ir „Putino kariai“. V. Putino apologijos ženklų Rusijoje daugėja – Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo įsakymu jo vardu pavadintas visas Grozno prospektas.
Karas su visu civilizuotu pasauliu
Po derybų Minske dėl ugnies nutraukimo Ukrainos rytuose, kai Vokietija ir Prancūzija patvirtino, kad teko turėti reikalų su ne visai civilizuota valstybe, tokie Rusijos visuomeninio gyvenimo „precedentai“ nebestebina. Panašius pareiškimus įprastu atveju būtų galima vertinti kaip anekdotiškus kliedesius, tačiau dabartinės geopolitinės sumaišties kontekste jie verčia suklusti.
Ypač kai Ukrainos Rados deputatas Sergejus Vysockis vasario 12 d. Kijeve surengtoje spaudos konferencijoje paskelbė, kad turi informacijos, jog Rusijos prezidentas planuoja tęsti hibridinį karą ne tik Ukrainoje, bet ir kitose civilizuotose šalyse. Remdamasis savo šaltiniais Rusijoje deputatas informavo, kad sausio pabaigoje prezidento V. Putino administracijos vadovas Sergejus Ivanovas Rusijos Federacijos Saugumo taryboje pristatė iki 2018 m. planuojamo baigti formuoti vadinamojo Rusų užsienio legiono koncepciją.
Augantį Rusijos uždarumą ir agresyvumą patvirtina statistika. Naujausios apklausos duomenimis, neigiamai europiečius vertina 71 proc. rusų, amerikiečiai nemylimi dar labiau – 81 procentas. Beje, ukrainiečius neigiamai šiuo metu vertina 63 proc. rusų (2013 m. pabaigoje 69 proc. vertino teigiamai). Pasak socialinių ir politinių tyrimų tarnybos Levados centro bendradarbės Natalijos Zorkajos, į priešų kategoriją dėl Vakarų paskelbtų sankcijų pirmą kartą pateko ir tokios valstybės kaip Prancūzija ir Vokietija (pastaroji tradiciškai būdavo įvardijama kaip geriausia Rusijos draugė Europoje).
Priešų paieškos ir apgultos tvirtovės motyvai ėmė stiprėti nuo prezidento V. Putino kalbos Miuncheno taikos konferencijoje 2007-aisiais. Kremlius jau nebeslepia siekio daryti įtaką buvusioms sovietinėms respublikoms. Atrodo, kad tarp rusų vis labiau įsitvirtina (arba propagandos įtvirtinamas) sovietmečiu klestėjęs priešiškumas išorės pasauliui. Rusams nuolat ir primygtinai kartojama, kad dėl šalies problemų kaltos išorės jėgos.
Interviu Egipto dienraščiui „Al-Ahram“ per vizitą šioje šalyje V. Putinas pakartojo, kad Ukrainos krizę išprovokavo JAV ir jų sąjungininkių siekis visur primesti savo valią, Vašingtonas esą ignoravo daugkartinius Maskvos perspėjimus nesikišti į Ukrainos vidaus reikalus. Argumento, kad ir iki dabartinio konflikto pagal apklausas 53 proc. ukrainiečių pritarė integracijai į Europos Sąjungą (ES), V. Putinui galite nesakyti – Rusijos prezidentas to tiesiog nesupras.
Anot užsienio politikai skirto žurnalo „Foreign Policy“ (vasario 17 d.), dabartiniai Kremliaus veiksmai Ukrainoje yra bendresnės strategijos dalis – separatistiniai konfliktai naudojami korupcijos ir nusikalstamumo eksportui į šalis kaimynes. Kėsindamasi į jų teritorinį vientisumą Maskva siekia nukreipti vyriausybių Kijeve, Kišiniove ir Tbilisyje dėmesį nuo reformų. V. Putinas negali leisti Rytų Ukrainos sukilėliams pralaimėti – Kijevo vyriausybės sėkmė ir Rusijos piliečiams pademonstruotų demokratinės alternatyvos pranašumus. Beje, kadangi tokie anklavai kaip Padniestrė ir šiuo metu Rytų Ukraina tiesiog persmelkti organizuoto nusikalstamumo, galų gale tai gresia visos ES saugumui.
Draugai marginalai
Tuo pat metu Kremlius ir toliau ieško draugų visur, kur tik įmanoma. Tradiciškai tam pasitelkiamas antiamerikietiškumas, solidi konservatizmo porcija (senos geros kalbos apie pūti baigiančius Vakarus), strategiškai mąstančio lyderio (V. Putino) įvaizdis ir, be abejo, pinigai sąjungininkų nuomai Europoje. Ypač ši kampanija suintensyvėjo Vakarams paskelbus Rusijai sankcijas.
Naujus Kremliaus draugus vienija panieka ES ir neprielankumas JAV dominavimui pasaulyje. Ideologiškai tai labai marga publika, dažnai iš priešingo politinio flango nei Kremlius (aišku, jei dabartinį Maskvos išpažįstamą drumstą ideologinį kokteilį laikysime kaire). Štai 15 metų verslą Rusijoje turėjęs toks Gáboras Vona vadovauja Vengrijos kraštutinei dešinei partijai „Jobbik“.
Analitinio centro „Political Capital“ duomenimis, iš maždaug ketvirtadalį Europos Parlamento užimančių 24 dešiniųjų populistinių partijų 15 „ištikimos“ Rusijai. Pasak interneto dienoraščio „The Power Vertical“ radijuje „Free Europe“ autoriaus Briano Whitmore’o, artimiausiais mėnesiais V. Putinas visomis įmanomomis priemonėmis sieks palenkti sąjungininkus Vakaruose grįžti prie santykių schemos „Nieko asmeniško, vien verslas“.
Karinė jėga ar diplomatija?
Vakarams bet kuriuo atveju tenka plūktis aiškinantis V. Putino elgesio motyvus. Neįvardytas Europos Komisijos pareigūnas dienraščiui „The Guardian“ (vasario 17 d.) sakė, kad remdamas Europos radikalus Rusijos prezidentas siekia išardyti Senojo žemyno vertybinius pamatus. Suomijos prezidentas Sauli Niinistö tokiais žodžiais apibendrina vyraujančią nuomonę apie V. Putino veiksmus: „Nežinau, ar kas supranta, ko iš tiesų jis nori.“
JAV prezidento administracijoje, atrodo, esama dviejų stovyklų. Pasak pesimistų, Rusijos prezidentas nesiskaitydamas su priemonėmis kovos su tuo, ką laiko Vakarų agresija. Nuosaikios linijos šalininkai tebeturi su diplomatija sietinų lūkesčių ir tikisi, jog Kremlius sureaguos į sankcijų spaudimą bei NATO pajėgų didėjimą Rytų Europoje.
Amerikiečių politologas Robertas Jarvisas vertina, kad jei Rusijos prezidentas vadovaujasi nacionalizmo ideologija ir bet kokia kaina siekia atkurti kažką panašaus į sovietinę imperiją, vienintelis atsakymas – atgrasymas karine jėga. Bet jei Kremliaus agresyvumą lemia pažeidžiamumo jausmas dėl JAV įtakos artėjimo prie Rusijos sienos, tai labiau primena Leonido Brežnevo laikais Sovietų Sąjungoje vyravusį apgulties sindromą. Tokiu atveju labiau tiktų diplomatinės priemonės.
Sena veidmainystės tradicija
Vakarų analitikai ir politikai vis dėlto pernelyg kliaujasi racionaliais argumentais. Suverenios politikos rusiška versija tereiškia „savo įtakos zonoje“ elgtis be ceremonijų ir laužyti civilizuoto buvimo kartu taisykles – tai Rytų Ukrainoje pasitvirtina absoliučiai. Kalbos apie apsiaustą tvirtovę ar Vakarų agresiją tėra akių dūmimas – tai Vakarų pakviesta Rusija dalyvauja tokiuose tarptautiniuose forumuose kaip „Partnerystė taikos labui“ (nuo 1994), Europos Taryba (nuo 1996), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (nuo 1999), Rusijos ir NATO taryba (nuo 2002). Griuvus Berlyno sienai Vakarai susilaikė nuo NATO pajėgų dislokavimo Rytų Vokietijoje. Ir kas iš to? Ar Kremlius jaučia kokį nors įsipareigojimą ar tuo labiau dėkingumą?
Praėjus kelioms valandoms po „publikacijos“ Suomija buvo užpulta. Sovietų atstovas tuometėje Tautų Lygoje (dab. Jungtinės Tautos) pareiškė, kad niekas jos nepuola, mat tokios nėra, yra tik Suomijos liaudies demokratinė respublika, kurios vadovu Kremlius „paskyrė“ Kominterno Vykdomosios tarybos sekretorių Otto Kuusineną. Sovietai esą tik padeda „respublikos“ vyriausybei. Tada Sovietų Sąjunga buvo išvyta iš Tautų Lygos kaip agresorė.
Arba ne tik Kremliaus, bet ir labai nemažos dalies Rusijos piliečių nuolatinis aiškinimas, esą Ukraina – nepavykusi valstybė. Irgi nieko naujo: Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas 1939 m. spalio 31 d. kalbėdamas Aukščiausiosios Tarybos sesijoje aiškino, kad jokios Lenkijos nėra, ji iširo, o sovietų karinės pajėgos įžengė į niekieno teritoriją pas „brolius“ Vakarų Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje.
„Rusų pasaulio“ melas
Kreipdamasis į Rusijos nepriklausomų profesinių sąjungų suvažiavimo dalyvius V. Putinas pareiškė, kad jo šalies niekada netenkins pasaulio tvarka su vienu lyderiu (suprask, JAV). Ambicijos galėtų būti pagrįstos, bet apie lyderystę kalba prezidentas šalies, kurios ekonomika silpnesnė už Italijos, o bendrojo vidaus produkto dalis vienam gyventojui mažesnė negu Kipre. Sankcijos, pinganti nafta ir didžiausias nuo 1998 m. rublio kurso kritimas stumia šalį į ekonominį nuosmukį. Beje, ekonominių ir demografinių argumentų (vien Berlyne gyvena apie 40 tūkst. rusų, ko gi jie taip plūsta į Europos ir JAV miestus, jei tėvynėje – „rojus“?) V. Putinas būtinai „neišgirs“, jo reitingas vis tiek siekia 85 procentus.
Slavianske veikiančios Italijos keramikos gaminių įmonės „Emilceramica“ vadovas Mauro Mariani dienraščiui „La Stampa“ (vasario 1 d.) prisipažino parengęs evakuavimosi į saugesnę vietovę Ukrainos vakaruose planą. Nuo 2005-ųjų veikianti 250 darbuotojų turinti bendrovė dėl apšaudymų patyrė nuostolių už 2 mln. eurų. Kai Slavianską buvo užėmę separatistai, jis buvo priversta nutraukti veiklą, atnaujino ją tik rugsėjo pabaigoje, kai miesto kontrolę susigrąžino Ukrainos valstybės pajėgos.
Prahoje gyvenantis rusų interneto dienoraščio autorius Rustemas Adagamovas teigia, kad dar prieš kokius penkerius šešerius metus sakydavęs jauniems žmonėms, kad nereikia išvažiuoti iš Rusijos, nes jie reikalingi tėvynėje. Dabar to sakyti jis negali, nes Rusijoje gyventi pavojinga – galima gauti baudžiamąjį persekiojimą net už „Patinka“ paspaudimą socialiniame tinkle „Facebook“, persispausdintą paveikslėlį ar skambutį į Ukrainos ambasadą. Valdo išeiviai iš KGB, atitinkami ir metodai – apie laisvę kalbėti nebėra prasmės.
Bet liaudžiai tai, atrodo, tinka. Nemaža dalis visuomenės dar agresyvesnė už sėdinčiuosius Kremliuje ir tai yra logiškas nuolatinės propagandos padarinys. R. Adagamovas tokius žmones linkęs vadinti „kolektyviniu Putinu“. Prieš tai gyvenęs Norvegijoje, rusų interneto dienoraščio autorius sako, kad gali palyginti rusus su norvegais. Pastarieji nuolat keliauja – savanoriais į Afriką ar dalyvauti kokioje ekologinėje programoje. Norvegai gyvena pasaulyje, o rusai viską, kas už sienos, vertina įtariai ar atvirai priešiškai.
Melas Rusijoje užėmė tradicinių vertybių vietą. Valstybiniai televizijos kanalai sukūrė ir įdiegė visuomenei paralelinę tikrovę, kurioje Ukrainą valdo fašistai, o šios šalies kariškiai ketvirčiuoja rusų naujagimius. Ir, atrodo, daugeliui ji patrauklesnė už realybę. Rusai vis labiau izoliuojasi (izoliuojami) nuo išorinio pasaulio ir nėra prielaidų, kad situacija keistųsi – valdžios pasikeitimas dabar tiesiog neįmanomas.
Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo su JAV pagalba įvykdyta griežta denacifikacija, ji truko mažiausiai 30 metų. Rusijoje desovietizacijos nebuvo visai. Be to, nors XX a. išgyveno drastišką nacizmo periodą, vokiečiai vis tiek turi ilgo gyvenimo demokratijos sąlygomis patirties. Rusai jos nepažįsta visai, jų egzistencinė patirtis – J. Stalinas ir kareivinių tvarka, žodžio laisvė ir demokratija juos gąsdina.
Todėl V. Putinas neišrado nieko naujo, jis tik lėtai ir užtikrintai grįžo prie seniai diktatorių išbandyto visuomenės valdymo metodo: už sienos – priešai, valgantys vaikus ir sanguliaujantys su kuo papuola, namuose – visų įmanomų vertybių gynėjas ir rusų pasaulio puoselėtojas. Problema tik ta, kad didelė dalis diktatūrų yra mažesnės, todėl dažniausiai tik gąsdina gyventojus priešais. O ši diktatūra yra pati didžiausia ir labiausiai ginkluota pasaulyje, todėl ambicinga, jos skurstantys gyventojai ištroškę pergalių.
Tad savo valdžios tvarumu besirūpinantis diktatorius, pats įtikinęs tautą savo nenugalimumu, tiesiog privalo kartais pavergtus rusus pradžiuginti ¬– įveikti priešus. Būtent dėl šios priežasties dabartinė Rusija kelia ne ką mažesnį, tiksliau – didesnį, pavojų nei žlugusi Sovietų Sąjunga, nes Sovietų Sąjunga buvo užgrobusi daugiau valstybių. Į Rusijos olimpą grįžus stalinizmui grįžo ir pavergtos Rusijos noras visus atgavusius laisvę susigrąžinti. Kad visi gyventų taip, kaip jie.
