A. Kubilius savo įpėdiniu paskelbė garsųjį konservatorių anūką – Gabrielių Landsbergį. Jau atrodė, kad daugybę metų kryptingai link pirmininko posto artėjusiai Irenai Degutienei kliūčių nebeliks, tačiau buvusio premjero palaikymo dėka TS-LKD skilo į dvi stovyklas: vieni pasisako už jaunystę, kiti - už patirtį.
Traukdamasis Andrius Kubilius pareiškė, kad partijai vadovo poste būtinas jaunas žmogus. Telieka sutikti, nes skamba gražiai. Jau prieš metus rašiau, kaip svarbu, kad iš šilko kokonų pagaliau išsiristų jauni, veržlūs politikos drugeliai, tačiau ar Gabrielius tikrai yra tas drugelis? Tiesiog užduokime klausimą: ar esame ką nors girdėję apie šio žmogaus darbus ir pasiekimus?
Gabrieliaus Landsbergio iškilimas tik dar kartą pademonstruoja, jog jaunystės argumentą partijos jau verčia nuvalkiota kliše. Iki šiol buvo skubama prastūminėti savo vertės dar neįrodžiusius, tačiau lojalumą dalijant lankstinukus pademonstravusius jaunuolius. Iš pirmo žvilgsnio, tik prieš metus prie TS-LKD prisijungusio Gabrieliaus Landsbergio atvejis – kitoks, vis dėlto dar pavojingesnis.
Gabrielius Landsbergis pasirinko kitą būdą – vėlai prisijungti prie partijos ir iš karto gauti aukštas pareigas dėl neva sukaupto asmeninio svorio ir autoriteto. Štai Andrius Kubilius pabrėžė, kad jaunasis Landsbergis įrodė savo vertę puikiai pasirodęs EP rinkimuose.
Bet ar Gabrielius per daugybę metų tapo visuomenės nuomonių apklausų lyderiu? Kažką pasiekė versle? Sukūrė kokį projektą, akciją, organizaciją? Įgijo praktinės lyderystės ir vadybos patirties? Gal bent jau davė kario priesaiką Lietuvai, juk – konservatorius!? Štai jums ir „svorio“ bei autoriteto, pavadinimu „landsbergis“, mišinys.
Visuomenė apie jaunojo politiko pasiekimus nėra nieko girdėjusi. Vienintelis dalykas, kurį jau esam girdėję – Gabrieliaus pavardė. Visą gyvenimą žmogus tylėjo po šluota, staiga - 3-ia vieta partijos reitinge, 1-oji rinkimuose ir, galiausiai – realios galimybės tapti didžiausios politinės partijos galva, gal net ir premjeru. Gali Gabrieliaus Landsbergio rėmėjai kalbėti apie gražią reklaminę kampaniją su idiliškais šeimos vaizdeliais (vaikai reklamose visada veikia), tačiau ir tai tik patvirtina, kad turime faktą kaip blyną – Gabrielius savo karjerą daro legendinio senelio dividendų dėka.
Apie Gabrieliaus pasiekimus klausė ir LRT televizijos „Savaitė“, kitos laidos, kuriose jaunajam politikui teko garbė kalbėti pastarosiomis dienomis. Kokius argumentus apie savo patirtį ir laimėjimus visuomenei pateikė politikas, paklaustas apie pasiruošimą tapti TS-LKD vadovu, o vėliau ir šalies premjeru? Nė vieno. Tik kalbėjo apie keliavimą po TS-LKD skyrius, išreikštą partiečių paramą ir tą patį vienintelį senelio įdirbio dėka pasiektą laimėjimą – EP nario mandatą.
Ir Gedimino Kirkilo įspėjimas, jog Gabrieliaus Landsbergio išrinkimas TS-LKD vadovu būtų katastrofa, skamba ne taip jau ir nepagrįstai. Užtenka vien įsivaizduoti, kokį smūgį patirs savo prakaitu visko siekę, nuosekliai partijoje dirbę, tačiau garsios pavardės ir šypsenos neužhipnotizuoti konservatoriai. Gediminas Kirkilas taip pat puikiai pastebėjo, jog jis, atsistatydindamas iš socialdemokratų pirmininko pareigų, nesistengė kam nors daryti įtakos prastūminėjant trokštamus kandidatus.
Iš esmės Andriaus Kubiliaus noras atvesti prie partijos vairo visiškai jauną ir nepriklausomą, kaip Puteikis pasakytų – „nesisteminį!“, kandidatą yra sveikintinas. Tikrai kyla abejonių, ar daugybę metų partijos grietinėlei priklausanti ir stiprius ryšius sukūrusi Irena Degutienė sugebės burti aplink save komandą ne pagal įrodytą partinį lojalumą, o realias kompetencijas. Vis dėlto, jei jau nori TS-LKD iškelti jaunus lyderius, būtent lyderių – tai įrodžiusių savo pasiekimais – ir turėtų būti ieškoma.
O tokių yra daugybė. Tik visuomenė jų nežino. Kad ir, pavyzdžiui, Arnoldas Pranckevičius. Sėkmingiausią karjerą ES institucijose padaręs jaunas lietuvis jau trečią kadenciją dirba Europos Parlamento prezidento patarėju užsienio politikos klausimais. Dar nei keturiasdešimties nesulaukęs panevėžietis yra dalyvavęs daugiau derybų su svarbiausiais pasaulio lyderiais nei visi TS-LKD politikai kartu sudėjus. Svarbiausia, tokią karjerą jaunas žmogus padarė dėl asmeninių gebėjimų, o ne savo senelio, močiutės, tėčio ar mamytės dėka.
Vis dėlto spėju, kad net ir sugalvojęs nerti į Lietuvos politiką, vargu ar Pranckevičius sulauktų tokio šilto glėbio kaip Landsbergio anūkas. Taigi kitą kartą prieš verkšlendami, jog nėra Lietuvoje stiprių lyderių, pagalvokime, ar jų išties nėra? O gal mes tiesiog jų kol kas dar nežinome?