Bet įstatymo priėmimas neužbaigs, jis tik pradės diskusijas dėl šauktinių ir jų vaidmenį Lietuvos gynybos sistemoje. Šios diskusijos yra reikalingos, nes prezidentės nutarimas grąžinti šauktinius buvo toks staigus, kad klausimas nebuvo deramai nagrinėjamas.

Lieka daug neatsakytų klausimų dėl šauktinių ir jų vaidmens Lietuvos ginkluotose pajėgose. Kyla smulkesni klausimai, susieti su numatoma šaukimo tvarka. Neatsakyti ir svarbūs strateginiai klausimai, kurie lems šalies gynybos supratimą. Valstybės ir kariuomenės vadovai teigia, kad šauktiniai būtini, siekiant užpildyti kariuomenės dalinius ir parengti rezervą. Bet tai yra du skirtingai dalykai. Per kelerius metus neturėtų būti sunku užpildyti išsekintus kariuomenės dalinius. Bet koks bus tas rezervas – ar jį sudarys 5000 rezervistų, ar 10 000, ar gal net 50 000? Kiek jie bus apmokami, kaip jis bus apginkluojami, kokie konkretūs gynybiniai uždaviniai jiems bus patikėti, kokia bus rezervo struktūra? Kokio dydžio bus profesionalioji kariuomenė? Yra skirtingų nuomonių. Vieni siūlo skirti aiškų prioritetą profesionalams, nes esą gerokai svarbiau turėti puikų startinį penketuką negu ilgą atsarginių suolelį. Kiti mano, jog maža profesionali kariuomenė negebėtų viena apginti šalies, tad nemažiau svarbus gausus ir gerai apmokytas rezervas. Šitokius klausimai reikia išsamiai ir nuosekliai nagrinėti.

Rusų požiūris į savo valstybę ir jos paskirtį ilgainiui pasikeis. Bet abejoju, kad tai įvyks per penkerius metus, net jei Vladimiras Putinas pasitrauktų iš valdžios. Jei grėsmės šaltinis lieka, kodėl šaukimas atnaujinamas penkeriems metams?
Kęstutis Girnius


Grįžkime prie dabartinio įstatymo. Numatoma, kad šauktiniai bus kviečiami penkeriems metams. Kodėl penkeriems? Rusija yra mūsų kaimynė, tokia ji bus po šešerių ir dešimties metų. Nesu vienas iš tų, kurie teigia, jog militaristiniai ir ekspansionistiniai polinkiai yra nekintamas rusų charakterio bruožas. Prieš 70 metų panašiai buvo kalbama apie vokiečius, kurie esą nuolat kėsinosi į kaimynų žemes. Dabar vokiečiams priekaištaujama, kad jie yra per dideli pacifistai, nepakankamai prisideda prie taikdarių ir karinių misijų, atsisako ryžtingai priešintis tarptautinės teisės pažeidimams. Manau, kad rusų požiūris į savo valstybę ir jos paskirtį ilgainiui pasikeis. Bet abejoju, kad tai įvyks per penkerius metus, net jei Vladimiras Putinas pasitrauktų iš valdžios. Jei grėsmės šaltinis lieka, kodėl šaukimas atnaujinamas penkeriems metams? Gal nutarimą skatino politiniai sumetimai, paskaičiavimas, kad bus galima lengviau priimti įstatymą, jei bus sukuriama laikinumo regimybė. Viliuosi, kad tokių paskaičiavimų nėra, nes jie grindžiami įsitikinimu, kad reikia apgaudinėti Lietuvos žmones, negalima jiems sakyti visos tiesos. Tokie gudravimai ilgainiui atsirūgsta.

Penkerių metų laikotarpis yra netinkamas ir dėl kitų priežasčių. Visada bus jaunuolių, kurie nenorės tarnauti kariuomenėje ar joje tarnaus tik tuo atveju, kai nėra kitos išeities. Jei manoma, kad šaukimas tęsis tik penkerius metus, jie turės paskatą itin uoliai vengti tarnybos, žinodami, jog po penkerių metų „pavojus“ praeis. Jei šauktinių kvietimų laikotarpis nėra dirbtinai ribojamas, dalis šių jaunuolių nutars, kad geriau atlikti tarnybą dabar negu vėliau, kai jie turės šeimą, būsto paskolą, geresnį darbą, ir t.t. Be to, Konstitucijos 139 straipsnis nurodo, kad valstybės gynimas yra kiekvieno piliečio teisė ir pareiga, ir kad „įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.“ Tad karinė prievolė niekada neišnyko, ji visada galiojo, nors šauktinių kvietimas buvo sustabdytas. Esant konstitucinei pareigai tarnauti, nerimta nurodinėti, kad pareiga galios penkerius metus.

Kai sukuriama regimybė, kad į kariuomenę šaukiami tik kaimiečiai, mažiau pasiturintys ir „runkeliai“, o elito vaikai geba jos išvengti, karinė tarnyba degraduoja, o kalbos apie patriotinę pareiga tampa tuščiomis ir veidmainiškomis.
Kęstutis Girnius


Net esant patriotiniam pakilimui, nepaprastai svarbu užtikrinti, kad šauktinių pakvietimas ir parinkimas būtų skaidrus ir socialiai teisingas. Kai sukuriama regimybė, kad į kariuomenę šaukiami tik kaimiečiai, mažiau pasiturintys ir „runkeliai“, o elito vaikai geba jos išvengti, karinė tarnyba degraduoja, o kalbos apie patriotinę pareiga tampa tuščiomis ir veidmainiškomis. Šiuo atžvilgiu Lietuvos ir kitų šalių patirtis nėra džiuginanti. Per Vietnamo karą, išskyrus pačius pirmuosius metus, JAV grietinėlės vaikai visokiais būdais vengė tarnauti daliniuose, siunčiamuose į kovos lauką. Būsimas JAV prezidentas George'as E. Bushas ne be pažinčių įstojo į Teksaso valstijos nacionalinę gvardiją, kas užtikrino, kad nereikės kariauti – nebuvo numatoma, jog Šiaurės Vietnamas ar Vietkongas puls Teksasą. Jo viceprezidentui Dickui Cheney‘iui kaip studentui pasisekė penkis kartus atidėti karinės prievolės įgyvendinimą. Jis vėliau aiškino, kad tuo metu turėjo svarbesnių prioritetų negu karinės prievolės vykdymas. Suprantama, kad tokiomis aplinkybėmis karinė tarnyba netenka prestižo ir daugelis siekia jos išvengti.

Būtų svarbu sužinoti koks Lietuvos grietinėlės procentas atliko karinę prievolę iki 2008 m. Manau, kad labai mažas, nors turėtų būti kitaip. Tie, kurie gyvena ir gyvens geriau, kurie gauna daugiau iš tėvynės, turėtų ir atiduoti jai daugiau. Kad tai nėra neįmanoma rodo Estijos pavyzdys. Rezerve tarnauja ne tik prezidento Ilveso bet ir kariuomenės vado sūnūs.

Dabar numatoma, kad į devynių mėnesių trukmės mokymus bus kviečiama apie 3000–4000 vyrų nuo 19 iki 26 metų. Tai itin mažas visų potencialių šauktinių procentas, tad labai svarbu sukurti skaidrią šaukimo tvarką, užtikrinant, kad visi lygiai traktuojami. Manau, kad šaukimą reikią grįsti loterija, ir kad būtina kas kelerius metus tikrinti šauktinių socialinį profilį, koreguojant šaukimo tvarką, jei paaiškėtų, kad pasiturintieji proporcingai mažiau tarnauja.

Prezidentė suvaidino didžiausią vaidmenį Valstybės gynimo tarybos nutarime grąžinti šauktinius. Tai nereikalavo didelių pastangų. Bet skaidrios šaukimo sistemos sukūrimas yra didelis iššūkis. Prezidentė privalo aktyviai dalyvauti diskusijose ir nutarimuose. Ji neturėtų nusiplauti rankų ir suversti kitiems atsakomybę už sistemos sukūrimą, taigi ir už galimas nesėkmes. Vadovaujama darbais.