Tačiau, mano nuomone, tikrasis patriotizmas glūdi demokratinėse gynybos priemonėse, o ne tokiose, kurios didina ugnies galią ir grėsmę.
Jeigu prieš 25-erius metus mano šeima, kiti Lietuvos žmonės ir jų šeimos susirinkę ginti šalies būtų pradėję šaudyti į užpuolikus, vargu, ar mes šiandien galėtume kalbėti apie nepriklausomą Lietuvą, vargu, ar mes moraliai atrodytume – kaip atrodėme tomis sunkiomis valandomis. Tačiau esu tikras, kad sušaudytų žmonių aukų būtų skaičiuojama šimtais ir daugiau.
Lietuva maža, todėl negalime kalbėti apie galimybes prilygti potencialių užpuolėjų galiai. Mūsų šalis pagal savo gyventojų skaičių, ekonomines galimybes iš esmės gali tik teikti paramą tarptautinėse misijose ir laikantis Euroatlantinės organizacijos sutarties 5 straipsnio, kuriuo įsipareigojome solidariai remti savo partnerius užpuolimo atveju. Būdami NATO nariai turime laikytis savo įsipareigojimų, tačiau ir nelogiška, ir nedemokratiška prievarta nustatyti, kas privalo, o kas ne ginti šalį užpuolimo atveju, ir ant tokių pamatų statyti reikšmingą dalį mūsų šalies gynybos.
Karinės struktūros, į kurias pašaukiami jaunuoliai, ir veiklos metodai, kuriais yra organizuojama karinės gynybos sistema, yra giliai patriarchališki: propaguojama smurto kultūra, absoliutus besąlygiškas ir nesąmoningas paklusimas aukštesniųjų pagal rangą įsakymams, ribojama žmonių pasirinkimo laisvė. Šauktiniai, jaunimas tarp 19-26 metų (aukštųjų mokyklų absolventai iki 38 metų), jei bus pritarta pataisoms, net prieš savo norą turės tapti šios struktūros įkaitais. Todėl jeigu mes, Lietuvos piliečiai, pripažįstame, kad valstybės gynyba yra visų šalies piliečių pareiga, atsakomybę turėtume dalintis visi.
Mūsų galia slypi pilietinėje, o ne karinėje gynyboje. Daugiau atsakomybės už šalies gynybą perdavus patiems žmonėms, piliečiai būtų paskatinti pripažinti demokratinės visuomenės gyvenimo normas ir svarstyti, kaip jas tobulinti, kodėl svarbu ginti demokratinės santvarkos idealus. Svarbus – kiekvienas žmogus, nepaisant skirtingų tapatybių: amžiaus, lyties, žinių ar fizinių galimybių. Tokiu būdu tos grupės asmenų, kurios plėtojant gynybą dažnai marginalizuojamos kariuomenėje arba negali dalyvauti gynyboje, būtų įtrauktos ir veiktų kur kas efektyviau. Esminis žmonių laisvės pagrindas yra ne mokėjimas naudotis ginklais, ne techninės priemonės, kurių mes beveik neturime, o visuomenės galia, kuri, beje, jau pademonstravo savo galimybes kovojant dėl laisvės prieš 25-erius metus.
Idėja naudoti nesmurtinius metodus atremiant karinę agresiją žinoma nuo praėjusio šimtmečio. Nesmurtinio pasipriešinimo politikos plėtra išgarsėjo Mohandas Gandis (Mohandas Gandhi), kuris žinomas kaip Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis. Nesmurtinė kova suvaidino labai reikšmingą vaidmenį ginant Veimaro Respubliką 1920 m., sužlugdant Kappo pučą, Alžyro generolų perversmą 1961 m., norvegų mokytojams kovojant su fašistais 1942 m., legalizuojant „Solidarumą“ Lenkijoje, žengiant pirmuosius demokratijos žingsnius 1989 m. Rytų Vokietijoje, Bulgarijoje, Baltijos šalyse.
Taikyti nesmurtinės kovos metodai buvo svarbūs iškovojant vergijos panaikinimą, uždraudžiant rasinę segregaciją, iškovojant moterims balsavimo teises, apsaugant dalį žydų Antrojo pasaulinio karo metais (ypač Danijoje, Bulgarijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje) ir t.t.
Pilietinė gynyba – ištobulinta ir išplėtota bendrų nesmurtinių veiksmų ir metodų, kurie sumažina smurtą bei tiesioginę griaunamąją galią, visuma. Tokia sistema plėtojama įvairiose Vakarų Europos valstybėse, pavyzdžiui, Šveicarijoje, Austrijoje.
Ji veiksminga ir tuo kritiniu atveju, apie kurį kalba Lietuvos Prezidentė, kuomet reikėtų atsilaikyti tas 72 valandas, kol NATO sąjungininkai solidariai galės užtikrinti mūsų gynybą.
Be to, susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms, pilietinė gynyba visa jėga užtikrintų ilgalaikę mūsų šalies gynybą, jeigu 5 straipsnis nebus toks efektyvus, o šalies teritorija būtų okupuota ilgesniam laikui negu mes šiandien galbūt galime įsivaizduoti. Ar kas nors iš mūsų galėjo patikėti, kad esant tokiam Vakarų spaudimui jau metus bus aneksuotas Krymas, o konfliktas persikels į Rytų Ukrainą?
Pasiruošimas pilietinei gynybai turėtų vykti nuodugniai ištyrus visas galimybes – pradedant nuo mūsų išteklių, baigiant galimų užpuolėjų santvarkos analize, tokiu būdu padidinant gyventojų priešinimosi galią, nepaisant galimų žiaurių represijų ar netekus šalies vadovų. Be to, pilietinė gynyba yra daug pigesnė ir demokratiškesnė negu šauktinių mokymas, taip pat turi didesnį veikimo potencialą ir sunkiau bei ilgiau nesunaikinama.
Be valstybinių strategijų rengimo, pasiruošimas nesmurtinei gynybai turi vykti nuo mokyklos suolo. Turime žinoti, kokie yra nesmurtinės gynybos metodai, mokytis, kaip padidinti priešo sulaikymo ir perkalbėjimo poveikį, treniruoti piliečių elgseną, kad nebūtų sumaišties, baimės ir netikrumo jausmo. Taip pat reikėtų sisteminių mokymų šalies institucijose apie tai, kaip vykdyti bendradarbiavimo ar nepaklusnumo užduotis prasidėjus puolimui, rengti atsarginius planus. Piliečiams turėtų būti aiškinama, kaip kaupti maisto atsargas, vandenį, slėpti ryšio priemones ir kitus resursus. Be to, reikėtų steigti nesmurtinės gynybos specialistų organizacijas, jų padalinius ir padėti jiems vykdyti veiklą.
Nesmurtinės gynybos politikos plėtros įgyvendinimas atskleistų ir kitas spręstinas politines problemas šalyje – itin didelį valdžios centralizavimą ir lengvą jos užvaldymą, per mažą dėmesį, kuris skiriamas pilietinei visuomenei, nevyriausybinėms organizacijoms ir bendruomenėms, žmogaus teisių ir tarpkultūrinių kompetencijų ugdymui, lyčių lygybei ir pan.
2008 metais, kai Krašto apsaugos ministerijai vadovavo ministras Juozas Olekas, buvo panaikinta privalomoji pradinė karo tarnyba. Būdamas Lietuvos pilietis labai entuziastingai priėmiau šias demokratines permainas šalies gynyboje, tačiau nuo to laiko nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys formuojant savanorišką tarnybą, neapsvarstytas visų piliečių įtraukimas į savo šalies gynybą. Juk visų piliečių kovos motyvai yra tokie patys kaip ir tų, kurie ginklu gintų tėvynę. Mes, Lietuvos piliečiai, šalį gintume, nes vertiname demokratinę santvarką, norime išsaugoti demokratinį gyvenimo būdą, lygiateisiškumą ir laisvę, norime apginti mums artimus asmenis, šeimos narius ir draugus.
Pozicija, kad galia kyla tik iš smurto ir kad saugūs yra tik tie, kurie smurtauja, yra viena iš kultūrinių tapatybių, kurios būdingos Rusijai ir jos įtakos sferoms. Turime išsivaduoti iš jos.
Įvertinus aplinkybes nereikėtų pritarti šauktinių politikai, kai ketinama dalį pasirinktų jaunų žmonių potencialiai paversti „patrankų mėsa“, nes, kaip teigė galios strategijų tyrinėtojas, socialinių mokslų profesorius Brianas Martinas konferencijoje Sidnėjuje – „Militaristinės sistemos su jų hierarchija, komandomis ir ribotumu labiausiai atitinka autoritarines politines ir ekonomines sistemas.
Priešingai, socialinė gynyba paremta visuomene, gausus jos dalyvavimas, decentralizacija ir pasitikėjimas savo jėgomis, labiausiai atitinka egalitarinės politikos ir ekonomikos sistemas.“ Šia tyrėjo B. Martino išvada ir reikėtų vadovautis plėtojant krašto apsaugos politiką Lietuvoje.