Ko gero, visuomenei jis pavojingesnis labiau, nei sūnus, tyčia atėmęs gyvybę žiauriam, seksualiai jį išnaudojusiam tėvui, arba nėščia žmona, virtuviniu peiliu smogusi į krūtinę vyrui, suspardžiusiam ją kojomis į pilvą. Nepaisant to, netgi labai šiurkštus KET pažeidimas, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, sukėlęs žmonių žūtį, iki šiol buvo kvalifikuojamas išimtinai kaip neatsargus nusikaltimas. 

Ar taps precedentu Panevėžio apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo 26 metų Mantas Šironas už tai, kad po baisios avarijos, sprukdamas nuo policijos, rėžėsi į taksi automobilį ir pražudė tris žmones, buvo pripažintas kaltu dėl tyčinio nužudymo (BK 129 str. 2 d. 5 p.)? Šiam visuomenę terorizuojančiam ereliui, kuris per keletą metų net vienuolika kartų buvo baustas už įvairius administracinius teisės pažeidimus, teismas skyrė 14 metų nelaisvės.

Griežtai kalbant, laikau nekorektiška išsakyti nuomonę, ar apkaltinamasis nuosprendis M.Širono atžvilgiu yra pagrįstas ir teisėtas. Čia aptarsiu kitus esminius dalykus, būtent, kokiais atvejais ir kokiais kriterijais remiantis vieno ar kelių žmonių gyvybę atėmusiam KET pažeidėjui gali būti inkriminuotas tyčinis nužudymas. Pirma, ką reikia reikia išsiaiškinti yra tai, ar nereikia keisti baudžiamojo įstatymo ir tik tuomet spręsti klausimą dėl tokio nusikaltimo inkriminavimo? 

Paprastai keisti įstatymą siūlo tie, kurie nesuvokia, kad teisingumo vykdymo prielaida yra ne tik „geras“ įstatymas, bet ir tinkamas jo taikymas. Problema ta, kad įstatymas yra parašytas glausta ir universalia teisine kalba, o atvejų, kuriems esant galima taikyti konkrečią Baudžiamojo kodekso normą, yra tūkstančiai. Taigi įstatymą reikia adekvačiai interpretuoti, o tai nėra darbas, kurį gali atlikti kiekviena kirpėja ar violetinės minios kolektyvinis protas.
K. Jovaišas
Problema ta, kad įstatymas yra parašytas glausta ir universalia teisine kalba, o atvejų, kuriems esant galima taikyti konkrečią Baudžiamojo kodekso normą, yra tūkstančiai. Taigi įstatymą reikia adekvačiai interpretuoti, o tai nėra darbas, kurį gali atlikti kiekviena kirpėja ar violetinės minios kolektyvinis protas.

Pavyzdžiui, peiliu nudurtas žmogus nėra labiau negyvas nei sumaitotas automobilio, tačiau šiuos padarinius sukėlusios nusikalstamos veikos paprastai kvalifikuojamos skirtingai. Teisine prasme gyvybės atėmimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo, o nužudymas tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Kita vertus, gyvybės atėmimas, netgi sąmoningai to siekiant, visai nebūtinai yra neteisėtas.

Priešingai, įstatymas numato mažiausiai šešis pagrindus, kuriais remiantis tyčinis gyvybės atėmimas laikomas teisėtu arba netgi socialiai naudingu aktu. Dar daugiau, už tokį gyvybės atėmimą žmogus visai pagrįstai ir pelnytai gali būti prisegtas prie krūtinės ordinas. Taigi klausimas, ar kelių erelis gali būti pripažintas žudiku, turi būti spremdžiamas ne keičiant atitinkamas BK normas, o tiksliai jas interpretuojant ir taikant. 

Labai svarbu tiksliai nubrėžti ploną demarkacinę liniją, kuri skiria tokius nusikaltimus, kaip neatsargų gyvybės atėmimą, padarytą dėl nusikalstamo pasitikėjimo, ir nužudymą, padarytą netiesiogine tyčia. Problemą komplikuoja tai, kad abiem atvejais kaltininkas suvokia, jog jo veika gali sukelti sunkius ir nusikalstamais laikomus padarinius. Ar galima vienprasmiškai teigti, kad patikimas minėtų nusikaltimų atribojimo kriterijus yra kaltininko psichinis santykis su nusikaltimo padariniais?

Nusikalstamo pasitikėjimo atveju kaltininkas yra įsitikinęs, jog „viskas bus gerai“ ir tegul lengvabūdiškai, bet nuoširdžiai siekia išvengti sunkių padarinių. O netiesioginės tyčios atveju kaltininkas, nos ir nenori tokių padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems kilti. Viskas būtų absoliučiai aišku, jeigu žmogus, tarsi per išpažintį, nuoširdžiai ir nieko neslėpdamas sakytų tik tiesą ir nieko kita, išskyrus tiesą. Deja, natūralus savisaugos instinktas verčia žmogų viską aiškinti sau naudinga linkme. 

Paklausiu šiurkščiai, koks kvailys, išskyrus nebent nuoširdžiai atgailaujantį žmogų, prisipažins, esą, nors jis ir nenorėjo savo artimo žūties, bet buvo susitaikęs, kad tai gali įvykti? Todėl apie tikruosius žmogaus ketinimus reikia spręsti atsižvelgiant ne į jo žodžius, o į realius veiksmus. Iš esmės viskas priklauso nuo konkrečių veikmų pobūdžio ir intensyvumo, o tai ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, koks yra kaltininko psichinis santykis su veikos padariniais.

Normalių protinių gebėjimų žmogus, šiurkščiai ir įžūliai pažeidęs KET taisykles, paprastai suvokia, kad elgiasi rizikingai. Jeigu realus ir akivaizdus pavojus, kurį jis pats ir sukėlė kitiems žmonėms, vis dėlto jo nesustabdo, reiškia, jis susitaiko su sunkiais, netgi aukų krauju paženklintiais padariniais. Taigi, kaltininkui tokiais atvejais pagrįstai gali būti inkriminuotas nužudymas netiesiogine tyčia. Tam nereikia, kad jam žinomas, konkrečias įvykio aplinkybes kaltininkas tiksliai įvertintų teisiniu požiūriu, kitaip tik aukščiausios kvalifikacijos teisininkai galėtų elgtis tyčia. 

Ar griežta bausmė yra teisingas atpildas, ar veikiau ja siekiama įbauginti kitus ir užtikrinti saugumą keliuose? Kalbos nėra, nuosprendis turi būti pagrįstas ir teisingas, bet ir griežtos bausmės prevencinio poveikio niekas nepanaikino. Žinia, išmintingi žmonės, kaip tiesą paskutinėje instancijoje, dažnai ir pasimėgaudami kartoja daug kam priskiriamą, tačiau išties romėnų laikus siekiančią sentenciją: svarbu ne bausmės griežtumas, o jos neišvengiamumas.

Kas gali tai paneigti? Paneigti- ne, išsityčioti- taip. Antraip kaip galima vertinti situaciją, kai individas, nuteistas kalėti, tarkim, už trijų žmonių žūtį, išeina į laisvę po šešerių metų. Prieš terminą. Palyginimui aptarsiu bausmes, skiriamas už artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymus, kurie dažniausiai padaromi buitinių konfliktų metu. Šie konfliktai paprastai yra tokie komplikuoti, kad velnias nusilauš koją, besiaškindamas, kas buvo jo iniciatorius, o kas „tik“ pylė žibalą į įsipliekusį gaisrą.

Nepaisant to, kad kartais tik atsitiktinumas lemia, kas taps kruvino konflikto auka, o kas- kaltininku, pastarajam gresia drakoniška bausmė- nuo aštuonerių iki dvidešimties metų laisvės atėmimo. O štai nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų apsvaigęs kelių erelis, kuris išlėkęs į priešingo eismą juostą, sumaitojo kitą eismo dalyvį arba kruvinu faršu pavertė pėsčiųjų stotelyje lūkuruojančius žmones, rizikuoja netekti laisvės iki dešimties metų.

Dar daugiau, visiškai pasitaisęs ir nepriekaištingu elgesiu išpirkęs savo kaltę, realiai į laisvę šis nuodėmingas angelas paprastai išeina gerokai anksčiau. Peršasi klausimas: ar laisvos visuomenės rodiklis yra tas, kad kraujas keliuose liejasi laisvai? Kam teismai turėtų teikti prioritetą ir į ką atsižvelgti- į realius kaltininkų veiksmus, kurie atskleidžia tikruosius jų veikos motyvus arba, atvirkščiai, į racionalius neracionalių veiksmų paaiškinimus?