Vasaros metu, kai prasidėdavo turistų ir poilsiautojų srautai, paleisdavo papildomą keleivinį traukinį su triženkliu numeriu.
Du traukiniai kursavo ir maršrutu „Talinas – Leningradas“. Be to, būdavo labai patogus „ekspresas per Baltijos valstybes“, pavadinimu „Čaika“, kuriuo tiesiogiai ir be problemų būdavo galima nusigauti iki Rygos, Vilniaus ir Minsko. Baltijos stotyje nebūdavo prekybos centro; šalia nestūksojo stiklinis viešbutis – už tai ant bėgių stovėdavo traukiniai, o peronuose būriuodavosi žmonės. Nuo tų laikų viskas pasikeitė - ir makrovalstybiniame, ir „mikro“ – geležinkelių – pasaulyje.
Čia darau nedidelį lyrinį nukrypimą. Esu absoliutus keliavimo traukiniais fanatikas, praktiškai „steam punk“. Man patinka ratų dundėjimas ir kajučių ankštumas, charakteringas traukinių kvapas ir stiklinių skambėjimas stiklindėtėse, išlydėjimai stotyse ir trumpos stotelės su šviežio oro gurkšniu...
Niekada neskrendu lėktuvu, jeigu yra galimybė važiuoti traukiniu! Štai iš Maskvos į Piterį šimtus kartų važiavau skirtingomis „Strėlėmis“, o su „Aeroflot“ per visą savo gyvenimą skridau tik penkis ar šešis kartus, susidarius griežtai būtinybei. Todėl tai, kas vyksta su geležinkeliais tarp Estijos ir Maskvos, kelia liūdesį.
Pirmuosius pavojaus ženklus pastebėjau praėjusią vasarą, kai pamačiau, kad iš vagonų sąstato dingo miegamasis vagonas, kuris dar pavasarį tvarkingai riedėdavo pažymėtas laimingu 13-uoju numeriu. Gerai: traukiniai jau važinėdavo pustuščiai ir atsidurti kajutėje, pilnoje kaimynų, šansų nebebūdavo. Tačiau rudenį įvyko kai kas nepataisoma: nebeliko vagono – restorano! Alus – degtinė – salotos, dvasingi pokalbiai su atsitiktiniais pakeleiviais, praplaukiantys peizažai... mėgstamas laiko stūmimas! Kartu su restoranu dingo ir bevielis interneto ryšis, o tai irgi yra negerai. Paskutinį kartą traukiniu „Talinas – Maskva – Talinas“ važiavau sausio pabaigoje. Jaukūs vagonai su biotualetais (tai svarbu, turint galvoje stovėjimą prie sienos), malonios palydovės, nemokama kava bei arbata ir... tuštuma.
Visame vagone be mūsų važiavo, regis, dar keturi keleiviai. Ir patį sąstatą sudarė vos penki vagonai. Gali būti, kad tai iš tikrųjų buvo paskutinis – visomis prasmėmis – mūsų vojažas iš Talino geležinkelio bėgiais. Artimiausiu metu susisiekimas gali visiškai nutrūkti – bet kokiu atveju tokią galimybę dabar svarsto profesionalai. Tai bloga žinia – ypač tiems, kurie gyvena Vakarų Virumoje. Į mano klausimą „Kodėl?“ bendrovės „GoRail“ vadovas Tiitas Pruulis atsakė kiek įmanoma lakoniškiau: „Keleivių nėra“.
Taip, išbarstyti klientus labai lengva, o vėl užsitarnauti reputaciją yra kur kas sunkiau. Žinoma, padidinti klientų srauto nepadeda ir politinė padėtis. Nors... sprendžiant pagal rusų, šiuo metu perkančių Estijoje nekilnojamąjį turtą, kiekį, slaptų rezervų yra.
Gali būti, kad įsivaizduoju tai, ko trokštu, o ne tai, kas yra, bet viltis suteikti 34-ajam numeriui „antrą kvėpavimą“ egzistuoja. Žvelgdamas iš savo „geležinkelio“ platformos, sakyčiau, kad tai yra kainos ir kokybės klausimas.
Konkuruoti dėl pigumo su autobusais traukiniai, žinoma, negali. Tačiau, mano nuomone, kelionė autobusu iš Talino į Maskvą jau tampa išbandymu. (Pakako kartą važiuoti iš Talino į Vilnių – traukinio juk nėra – ir prakeikiau viską pasaulyje.) Lėktuvai turi savų akivaizdžių privalumų – trumpi vizitai be bagažo ir verslo kelionės, plius oro uosto ekspresas iš Šeremetjevo – pakankamai patogu. Tačiau komforto, o juo labiau malonumo, nėra jokio.
Pirmiausia pasistengčiau sulyginti kainas tarp traukinio bilieto ir lėktuvo bilieto. Antra, propaguočiau važiavimą traukiniu kaip tikrą kelionę – su savu stiliumi ir klase! Šūkis galėtų būti toks: „Taip, skrydis lėktuvu trunka 4 valandas, kelionė traukiniu – 14 valandų. Tačiau tas 4 valandas jūs praleidžiate apimtas įtampos ir skubėjimo, o šias 14 valandų praleidžiate su malonumu“.
Nežinau, ar daug atsirastų tokios prabangos mėgėjų, tačiau yra ir dar vienas daugeliui svarbus veiksnys, turintis visiškai utilitarinę reikšmę – neribojamas bagažas. Trumpiau tariant, duok Dieve, gal dar išgirsime signalą su švilpuku!