Užtat sutikau į Raudonąją knygą įrašytą plėšriąją medšarkę, kuri, pasak geriau už mane paukščius pažįstančio bičiulio gamtos fotografo Jono, tokiu metu jau turėjo būti persikraustę į šiauresnes platumas.
Prieš ketvirtį amžiaus vietoje paskaitų dalyvaudamas visuose iš eilės mitinguose ir užsirašęs į savanorius iškart po Kovo 11-osios, žinojau, kad tuomet, kai visa tai baigsis, labiausiai norėsiu grįžti į savo tėvų ir senelių kraštą, kur jotvingiški vietovardžiai ir perduodami iš kartos į kartą pasakojimai apie beviltišką, bet garbingą pokario partizanų kovą vis dar kaitina kraują.
Man jis užverda kiekvieną kartą, kai išgirstu, neva 25 mūsų laisvės metai buvo tik kažkoks nesusipratimas ar baisi klaida, nes Lietuva nesiunčia specialiųjų pajėgų būrio vaduoti Norvegijoje paimtų iš mūsų emigrantų vaikų, o socialinės pašalpos nepakanka SPA procedūroms.
Atvėsina žinojimas, kad būtent ta teisė neigti daugumai akivaizdžią mūsų sėkmės istoriją yra tiesiog būtina laisvės dalis. Nes kartą išvadinęs Rusijos agentu dėl žemėtvarkininkų susiaurinto pakrantės alksnyno valstybę per kiekvieną pilnatį pakeiksnojantį kaimyną, negalėčiau tikėtis, kad pats tokiu netapsiu, pasišaipęs iš klimato kaitą mažinančio kalnų keltuvo Druskininkuose projekto arba kaip nors nemandagiai pavadinęs tautinių eitynių dalyvius.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas suskaičiavo tik kelias dešimtis sąmoningai Rusijos dezinformaciją Lietuvoje skleidžiančių žmonių, tai visi tie tūkstančiai straipsnių apie Ukrainos įvykius komentatorių, pažodžiui kartojančių Vladimiro Putino melą, tėra hibridinio karo aukos, o ne kariai. Didžiausias mūsų pralaimėjimas, patirtas šiame kare, kol kas yra tai, kad leidome užteršti jų protus primityvia propaganda ir prarasti pasitikėjimą objektyvią informaciją skelbiančia mūsų žiniasklaida.
Kalbėjimą apie tai, kas vyksta Ukrainoje, ir mūsų šaliai kylančias grėsmes jie kažkodėl vadina karo kurstymu ir militarizmu, tarsi ignoruojant akivaizdžius faktus tos grėsmės savaime išnyktų.
Dėl karo tarnybos prievolės sugrąžinimo labiausiai panikuoja tos mamos ir tėčiai, kurie savo vaikams drausdavo prisiliesti prie žaislinių šautuvų ir tankų bei uždengdavo akis einant gatve pro suvažinėtą balandį. Tik pražiopsojau, kada jų mūsų šalyje priviso tiek daug.
Kur dingo XX a. pabaigos „aštriadančiai lietuviai“, būtinai privalėję atsidurti pasaulio pakraštyje, kur vyksta kas nors pavojingo, du kartus užlipti ant to paties neuždaryto kanalizacijos šulinio, pėsčiomis grįžti namo per pusę Europos ar bent kiaurai prarūdijusiu automobiliu prasinešti greitkeliu prieš eismą su mirtina alkoholio koncentracija kraujyje?
Romantišką pirmųjų savanorių ir nuotykių ieškotojų patriotizmą pakeitė gerokai brandesnė jo forma. Kariškiai vos spėja registruoti į bazinius karinius mokymus skubančius užsirašyti jaunuolius, tai galim pagrįstai tikėtis, kad ir laikinai sugrąžinus būtinąją karo tarnybą pakaks motyvuotų, fiziškai bei psichologiškai pasirengusių tarnybai šauktinių. Tikiuosi, kad pertrauka, kai jų nebuvo mūsų kariuomenėje, padėjo jai atsikratyti kvailų iš sovietinės armijos atkeliavusių naujokų žeminimo papročių.
Apmokę kelias šauktinių kartas ir taip parengę rezervą bei įsigiję daugiau šiuolaikinės ginkluotės tapsime neskaniu kąsniu bet kuriam galimam agresoriui. Kas norės kelti čia koją, jeigu žinos, kad kiekvieną pastatą reikės šturmuoti kaip Donecko oro uostą, o iš už kiekvieno kampo į čia įsiveržusius tankus ir šarvuočius skries „Javelin“ raketos? Visi jų „specsnazai“ neįveikiami tik pigiuose rusiškuose serialuose, o iš Ukrainos šimtai jų jau grįžo lavonmaišiuose ir buvo gėdingai palaidoti bevardžiuose kapuose tarsi recidyvistai.
Kuo geriau pasiruošę ir užsitikrinę sąjungininkų paramą būsime tarsi kartus ryškiaspalvis kiemo žolės vabalas, kurio nė nesitaiko sulesti joks paukštis, tuo didesnė tikimybė, kad ginti savo šalį jums teks ne mūšio lauke, bet tik naujienų portalų bei interneto socialinių tinklų įrašų komentaruose.