Nepretenduoju į galutinę tiesą, bet jei neviešinsime realios padėties, Maskvos dispečeriai dar 25 metus valdys mūsų energetiką.
Neseniai šalies energetikai paskelbė, jog Lietuvos elektros tinklų sujungimo (sinchronizavimo) su Europa teks palaukti dar 10 metų. Kitaip tariant, išėjimas iš Rusijos valdomų tinklų net ir Kremliaus grasinimų akivaizdoje kol kas nenumatomas. Nurodomos problemos – reikia susiderinti su kaimynais, sustiprinti tinklus, lyg tam 25 metų buvo mažokai …
Nedidelė paslaptis, jog Kremlius visaip siekia išsaugoti prie Rusijos pririštą Baltijos valstybių energetinę ir transporto infrastruktūrą. Tenka gėdingai pripažinti, jog iki šiol Maskvai pavyko išlaikyti Lietuvos elektros, dujų ir geležinkelio tinklų priklausomybę, per ją - politinę įtaką ir mūsų vartotojams pabrangintas monopolines kainas.
Pastaruosius kelerius metus Lietuva šiek tiek pagerino energetinę aplinką, bet didesni nuopelnai kol kas tenka privačiam sektoriui ir ES.
Atsirandančią elektros tinklų jungtį su Švedija “NordBalt“ pastūmėjo privati iniciatyva. Manau, jog tai viena iš priežasčių (dėl lindimo į Rusijos „daržą“), kodėl triukšmingai buvo išardytas valstybės ir privataus kapitalo „LEO“ junginys. Tačiau kita, ne mažiau svarbi - dujų jungtis su Lenkija, apie kurią kalbama dešimtmetį ir prie kurios neprieina privatūs investuotojai (išskyrus priešinga kryptimi sėkmingai veikiantį Gazprom) ir toliau vystoma atbulomis rankomis.
Turime būti dėkingi ES ir jos III energetikos paketui, kuris leido iš Gazprom iš dalies susigrąžinti magistralinius dujotiekius, kuriuos šalies politikai beveik bendru sutarimu 2001 metais pusvelčiui perleido realiai Rusijos kontrolei, lyg Kremlius būtų Lietuvos nacionalinio saugumo garantu. Tad ar verta stebėtis, kai netrukus mūsų šalyje dujų kainos tapo bene aukščiausios Europoje.
Europos Sąjungai spaudžiant ir už jos pinigus pagaliau pajudėjo „Rail Baltica“ europinės vėžės geležinkelis, kuris beveik 15 metų vilkintas. Gal jis pagaliau atstatys ir geležinkelio susiekimą su kaimynine Ryga, kurio netekome, „kažkam“ nurodžius išardyti pabėgius... Tačiau, žinoma, nėra jokių kliūčių nuvykti į Maskvą ar Kaliningradą, šiomis kryptimis bėgių perkasti juk niekas nedrįstų.
Pagaliau Lietuva įsirengė suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą su nuomojamu laivu. Bet vėl ne tokį, koks Lietuvai būtų naudingas – jis pasirinktas toks keistai brangus ir neekonomiškas, jog per jį transportuojamos dujos tampa brangesnės net už Gazprom monopolines kainas.
Pasikeitus vyriausybei 1999 metų vasarą, skubos tvarka naujųjų konservatorių rankomis sustabdytas tarptautinis tranzitinio elektros tilto į Vakarų Europą projektas, kuriame planavo dalyvauti stambios Vokietijos, Anglijos ir Lenkijos bendrovės. Nors (neva patobulinus sąlygas) žadėta jį atnaujinti po kelių savaičių, deja, vėliau jis visiškai užblokuotas.
Sustabdžius strateginį elektros tiltą, kuris jau prieš dešimtmetį būtų sujungęs Lietuvą su kontinentinės Europos magistraliniais tinklais, kaip burtininko (veikiau, Kremliaus) lazdelei pamojus, tuoj pat „išgaravo“ tariamai nepakviesti investuotojai, bandę šlietis prie tuometinės prezidentūros ir Seimo. Beje, dabar statoma „LitPolLink“ su „deficitiniu“ Lenkijos Elkos regionu, labiau pasitarnaus Šiaurės Rytų Lenkijos energetiniam saugumui, nei realiam pigesnės elektros tranzitui į Lietuvą.
Užblokavus elektros tilto projektą, šalies valdžia tuo pat metu netikėtai vienašališkai įsipareigoja uždaryti saugumo reikalavimus visiškai įvykdžiusią, bet galingiems konkurentams neparankią - per pigią elektrą gaminusią Ignalinos atominę elektrinę. Tokios iš Lietuvos politikų rankų nukritusios dovanos Europos Komisija nesitikėjo, nes ankstesnė Vyriausybė jau buvo susitarusi su ja dėl abiejų atominių reaktorių eksploatavimo iki technologinio termino pabaigos, nekeičiant vadinamųjų kuro kanalų.
Sustabdomas ir tik pradėtas europinės vėžės geležinkelio (Rail Baltica) projektas, siekiant neva patikrinti jo ekonominę naudą. Gyvybiškai svarbaus įsijungimo į Europos geležinkelį naudingumo „studijos“ užtruko 12 metų, jos veikiausiai tęstųsi iki šiol, jei nebūtų prispaudusi Europos Sąjunga.
Neapsikentus dėl Lietuvos ir viso Baltijos regiono saviizoliavimosi, Europos parlamentas dar 2004 metais skyrė šiam strateginiam projektui lėšas, tačiau Lietuva dar ilgus metus jų „nenorėjo“ imti. Vėliau Europos komisijai paskyrus specialų įgaliotinį, po dešimtmečio šis projektas buvo pagaliau atgaivintas. Dabar stebint reklaminius vaizdus apie stulbinamą šios europinės geležinkelio jungties ekonominę ir politinę naudą, skaudu prisiminti, kaip daugiau kaip dešimtmetį šia už ES pinigus finansuojama nauda buvo vis „abejojama“.
Lietuvos politinei galiai ir ekonomikai smarkiai pakenkė tranzitinio dujotiekio į Kaliningrado sritį perdavimas Gazprom žinion 2001 metais.
Keisčiausia, jog valstybės interesų nepaisymui tuomet Seime buvo pritarta beveik visuotinai, įskaitant tuos politikus, kurie mėgsta puikuotis naujomis energetinės nepriklausomybės strategijomis. Valstybė neteko turėto galingo sverto, leidusio suvaldyti Gazprom ir palaikyti žemesnes nei kitose šalyse dujų kainą, kuri po tinklų perdavimo, kaip ir tikėtasi, smarkiai pranoko rinkos lygį. Vėl išgelbėjo Europos Sąjunga, pareikalavusi perdavimo tinklus atskirti nuo Gazprom.
Kaip nepriklausomybės šūkiais spekuliuojantys kai kurie politikai atėję į valdžią nusigręžia nuo valstybės, vaizdžiai demonstruoja po 2008 metų rinkimų pasikeitusios politinės nuostatos dėl anksčiau koneveikto (Rusijai palankaus) galingo branduolinio reaktoriaus.
Anuomet TS-LKD savo rinkiminėje programoje rinkėjams pasižadėjo (žr. 120 psl.) tokio vieno didelės galios atominio reaktoriaus projektą vertinti kaip siekimą „vėl bent pusei amžiaus įstumti Lietuvą į naują energetinę priklausomybę nuo Rusijos“, kaip „nusikaltimą prieš Lietuvos saugumą“.
Tapęs Vyriausybės vadovu A. Kubilius radikaliai pakeitė savo nuomonę.
Numojo ranka į Lietuvos saugumą ir bandė už keletą dešimčių milijardų litų įpiršti nuostolingą Hitachi reaktorių, kuris atitiktų TS –LKD rinkimų programoje įvardintą „nusikaltimą prieš Lietuvos saugumą“ ir galutinai pririštų Lietuvą prie Rusijos energetinių tinklų. Šis reaktorius negalėtų veikti be Rusijos tinklų rezervinės galios, be to, jis gamintų nekonkurencingą rinkoje elektrą, tad tektų arba didinti kainas šalies vartotojams, arba iš Rusijos prašyti politinės malonės pirkti pabrangintą elektrą.
Už mokesčių mokėtojų dešimtis milijonų litų, buvusiai vyriausybei pavyko sukelti galingą reklaminę isteriją, tačiau vis tiek tai neįtikino piliečių, kad Lietuvos Nepriklausomybę gali „išgelbėti“ tik šis vienintelis (!) branduolinis reaktorius, kurio Hitachi bendrovei niekam nepavyksta parduoti.
Toje pačioje TS-LKD programoje (žr. 119 psl.) nurodoma, jog „prisijungimas sinchroniniam darbui prie UCTE turi būti realizuotas vienu metu, todėl asinchroninio sujungimo keitiklis Alytuje šiai linijai neturi būti planuojamas“. Tačiau tik laimėjęs rinkimus, šis politikas atsisakė žadėtos tinklų sinchronizavimo su Europa politikos ir pradėjo įrenginėti srovės keitiklį prie Lenkijos, o ne Rusijos sienos.
Lietuva jau seniai turėtų ekonomišką SGD terminalą ir pigesnes dujas, jei dėl klaidos (?) ar įtakingų jėgų spaudžiama Lietuvos prokuratūra nebūtų sustabdžiusi 2007 metais pradėtą kompaktišką nebrangaus SGD terminalo statybą. Beje, neseniai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė išgalvotus kaltinimus ir pažymėjo, kad teisėsaugininkai padarė valstybei žalą, sustabdę Lietuvos nepriklausomybei svarbų energetikos projektą.
Tačiau kaltininkų niekas nenubaudė ir net nepabarė, o tai liudija apie politinės valios stygių ginti valstybę. Deja, iki šiol dar dažniausiai nukenčia tie, kurie gina, o ne išduoda valstybės ir piliečių interesus.
Žinoma, šalies energetikai nemenką įtaką daro ir didžiuliai neskaidrių pinigų srautai. Švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejų, norėtųsi palinkėti nepalankios pilietinės aplinkos tiems, kurie nusigręžia nuo nacionalinių interesų ar pasipinigavimą bando dangstyti nepriklausomybės šūkiais.